„Įkvėpti judėti“: Šuolio su kartimi istoriją kurianti Rugilė Miklyčiūtė: didelius tikslus turėjau nuo mažens

„Įkvėpti judėti“: Šuolio su kartimi istoriją kurianti Rugilė Miklyčiūtė: didelius tikslus turėjau nuo mažens

Šuolininkė su kartimi Rugilė Miklyčiūtė – viena ryškiausių jaunųjų Lietuvos lengvosios atletikos talentų, siekianti tapti pirmąja šalies atstove šioje rungtyje olimpinėse žaidynėse. Nors jau yra dukart Europos jaunimo vicečempionė ir daugkartinė Lietuvos rekordininkė, kuklumu pasižyminti sportininkė savo pasiekimų nesureikšmina ir nuosekliai siekia dar aukštesnių rezultatų. Šių metų tikslas – dalyvauti Europos lengvosios atletikos čempionate Birmingame ir taip tvirčiau žengti į suaugusiųjų sportą.

Paskui geriausią draugą į lengvąją atletiką atsekusi R. Miklyčiūtė pradžioje pasirinko bėgimą. Lemtingas posūkis karjeroje įvyko, kai jaunajai lengvaatletei buvo dvylika metų. Vos tik paėmė į rankas kartį, liepsnelė šiai specifinei lengvosios atletikos rungčiai įsižiebė ir liepsnoja iki šiol.

Prie to itin reikšmingai prisidėjo lengvaatletės trenerė Rita Sadzevičienė – tai antra mūsų mama, sako sportininkė. Būdama keturiolikos ji žadėjo mesti lengvąją atletiką, tačiau viduje ryškiai liepsnojusi olimpinė svajonė neleido pasiduoti paauglystės vilionėms. Su trenere R. Miklyčiūtė pajuokauja apie 2028 m. olimpines žaidynes, bet šuolininkė su kartimi pradeda tikėti, kad tai gali virsti realybe. Daugkartinė Lietuvos rekordininkė nebijo svajoti labai drąsiai – jos galvoje jau kuris laikas ir mintys apie pasaulio rekordą.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ R. Miklyčiūtė nuoširdžiai pasakoja, kad būtent svajonės ir tikslai veda į priekį ir skatina tobulėti. Sportininkė pokalbyje atsiveria ir apie įtampą varžybose prieš pirmuosius šuolius, baimę šokant su kartimi patirti traumą ir ypatingas kelias kritimo akimirkas po sėkmingo ar nesėkmingo šuolio. Ji džiaugiasi, kad su trenere R. Sadzevičiene jau pavyko padidinti šuolio su kartimi žinomumą ir tai jau nebėra niekam neįdomi lengvosios atletikos rungtis. Šią žiemą į prezidento Valdo Adamkaus lengvosios atletikos maniežą pilnutėlės tribūnos rinkosi stebėti R. Miklyčiūtės šuolių, tarp žiūrovų ir mama, kuriai iki šiol sportininkė drausdavo ateiti į varžybas.

– Kalbamės po baigto žiemos sezono. Kaip vertinate jį?

– Negaliu pasakyti, kad puikiai, nes dar trūksta, bet pasivijome vasarą, rezultatas net aukštesnis nei vasaros, tai tikrai gerai vertinu. Taip pat ir su trenere kalbėjome, kad dar norėtųsi tas dalelytes ištaisyti, bet tikrai smagu, kad tobulėjame ir judame tolyn.

– Žiemos sezone triskart gerinote šalies rekordą, bet, rodos, nesureikšminate to. Kiek svarbūs yra rekordai?

– Čia tokia mini paslaptis, bet su trenere kalbėjome, kol nėra 4,50 m, neužskaitome rekordo (R. Miklyčiūtė asmeninis rekordas 4,40 m – aut. past.). Kai pašoksiu 4,50 m, tada tai laikysime Lietuvos rekordu. Dabar aš rekordų nesureikšminu, o, kai bus 4,50 m, 4,60 m ir aukščiau, gal pradėsiu po truputį vertinti.

– Kada šį tikslą išsikėlėte, nes karjeros pradžioje jis tikrai galėjo pasirodyti milžiniškas?

– Rodos, kai pašokau 4,10 m. Tada kalbėjome, kad pas mus karties lygis nėra aukštas, kol nepadarėme jo aukštesnio, tol nelaikome rezultato nacionaliniu rekordu.

– Ar ir kitose gyvenimo srityse keliate sau tokius didelius tikslus ir neleidžiate pasidžiaugti mažomis pergalėmis?

– Mane mama taip auklėjo, nežinau, kaip tai atsitiko. Džiaugiuosi, kad turiu to kuklumo ir neišsišoku.

– Šią žiemą savo pasirodymu nudžiuginote ir namų žiūrovus. Koks jausmas buvo dalyvauti „World Athletics“ Kontinentinio turo varžybose „Cosma Indoor Cup“ ir Lietuvos čempionate, kai prezidento Valdo Adamkaus maniežo tribūnos buvo pilnutėlės?

– Labai faina. Nesitikėjau, kad tiek žmonių ateis. Su „Cosma“ klubo žmonėmis ar kineziterapeutu kalbėjome, kad paskutinę dieną į „Cosma“ varžybas buvo nupirkta virš 120 bilietų. Tai tas labai nustebino. Sakė, kad dar prie durų žmonės bandė nusipirkti bilietus, bet jų jau nepardavinėjo. Džiaugiuosi, kad „Cosma“ ėmėsi tos iniciatyvos aukštinti mūsų sportą, mūsų lengvąją atletiką, mūsų vadinamąją karalienę. Labai smagu ir, tikiuosi, kad laiptelis po laiptelio daugiau žmonių ateis žiūrėti mūsų varžybų, ne tik mūsų rungties, bet ir 800 m, tolio ir, manau, jeigu tiek reklamos gausime, gal ir valstybė į mus žiūrės kitaip, ir daugiau iš finansinės pusės parems…

– Žiūrovai sugrįžo į tribūnas ir Lietuvos žiemos lengvosios atletikos čempionate, nenustebino, kad pilnutėlės tribūnos Kaune buvo ir antrą kartą?

– Kalbėjome, kad žmonės turi tokį mąstymą, kad, jeigu mokamas renginys, jis yra geras, jeigu nemokamas, tai negeras. Maniau, kad į Lietuvos čempionatą ateis tik savi žmonės, bet atėjau pirmą dieną į čempionatą (R. Miklyčiūtės varžybos vyko antrą dieną – aut. past.) pažiūrėti varžybų ir nebuvo, kur atsisėsti. Stovėjome, žiūrėjome, visi plojo, palaikė sportininkus. Marius Vadeikis šokinėjo, buvo labai faina palaikyti jį. Tikrai labai smagu, kad ateina žmonės pasižiūrėti mūsų sportininkų.

– Kiek jūsų aplinkos žmonių atėjo, o galbūt sakėte jiems neiti, nes tai papildomas spaudimas?

– Šiaip nemėgstu, kad ateitų mano varžybų žiūrėti, ypač mamai draudžiu. Ji visada klausia, kodėl, atsakau, kad nenoriu ir tiek. Bet šįkart leidau, daviau progą ir ji prisikvietė ir giminių, ir draugų, ko ten tik nekvietė… Galvojau, kad gera reklama mums visai būtų, tai giminės ir draugai sakė, kad labai įdomu, žiauriai faina pasižiūrėti, kaip bėga, kaip šoka, euforijoje jie buvo.

Per varžybas pasižiūrėjau į juos, mačiau, bet šiaip stengiuosi užsidaryti savyje, nes man varžybos, reikia šuolį padaryti ir neišsiblaškyti.

– Iš šono atrodo, kad prieš pirmuosius šuolius varžybose esate kiek labiau įsitempusi ir žiūrovų palaikymas tik labiau trukdo?

– Tas pirmas pradinis šuolis yra pats svarbiausias. Ir ten viduje darosi „makalošė“ ir, kai dar žmonės pradeda ploti, palaikyti, taip, smagu, bet gal geriau to nereikia, nes sportininkas išsimuša iš vėžių. Vėliau, varžybų eigoje, aukštesniuose aukščiuose faina, kai palaiko, bet pirmi šuoliai būna tikras chaosas viduje.

– Kiek ta didesnė įtampa prieš pirmuosius šuolius yra būdinga ir kitiems šuolininkams su kartimi?

– Tikrai ne visiems, pavyzdžių pasakyti negaliu. Bent jau pas mus grupėje visi turi kažkokią vidinę problemą ir gal net visiems nereikėtų ploti. Kiek esu kalbėjusi su savo komandos draugais, pradžioje varžybų reikia susikaupti, kad toliau gerai eitųsi varžybos, tai geriau palaikyti tyliai.

– Lietuvos žiemos lengvosios atletikos čempionato vyšnia ant torto tapo jūsų komandos pergalė mišriose 4 po 400 metrų estafečių varžybose. Iš šono atrodė įspūdingai, kai šuolininkė su kartimi bėga 400 metrų. Kaip ryžotės šiai avantiūrai?

– Pradėjau lengvąją atletiką nuo bėgimo, o vėliau tik kartis buvo. Anksčiau man taip patikdavo bėgti! Dabar nepatinka (šypsosi – aut. past.), bet anksčiau sakydavau trenerei, kad varžybose užrašytų bėgti kilometrą, 600 m. Taip ir užsiliko dalelė bėgimo manyje – kažkur širdelėje jis yra.

Gal dėl naudos bėgome 400 m, nes turėjau dvigalvio raumens traumą, įplyšimą, dar toks randelis yra, tai mums reikia išsibėgioti. Tai šiuos du dalykus sudėję, gavome pliusą – ir išsibėgiojome, ir patikrinome savo jėgas. Tikrai labai faina buvo. Nuėmė mano laiką, tai buvo apie 56 sekundes. Tai tikrai nustebino.

Iki šiol nesu bėgusi maksimaliai 400 m, bet jausmas tai „oi, oi, oi“. Labai užjaučiu 400 m bėgikes, nes, kai liko paskutiniai 100 m, jaučiau, kaip man kojos atsisako dirbti, rankos irgi, kvėpuoti sunku, bet jau pabaiga ir, atrodo, ašaros jau bėga… Labai fainas jausmas, kai pabaigi ir žinai, kad iki pabaigos atidavei viską. Dabar suprantu, kaip jaučiasi Modesta Morauskaitė po 400 m.

– Įsibėgėjimas jūsų rungtyje labai svarbu, kiek treniruotėse dėmesio skiriate bėgimui?

– Besirengiant sezonui, bėgiojame atkarpas, kaip ir visi bėgikai tai daro. Aišku, trumpesnes šiek tiek – būna 200 m, 150 m, sezono eigoje – 30 m, daugiausia iki 60 m. Pasirengime tikrai labai daug bėgiojame. Aišku, kiekvienais metais skirtingai – trenerė pakeičia planus, tai būna vienais metais daugiau šuolių atliekame, kitais – daugiau bėgimo. Trenerė lygina, kas ir kaip geriau.

– Kiek įsibėgėjimas lemia sėkmės varžybose?

– Gal 85 proc. Tai labai daug duoda. Kai bėga žmogus, jau matai, ar jis pašoks, ar ne. Reikia greičio ir bėgimo ritmo. Jeigu nebus greičio, tada nebus ir karties įstatymo, neįlenksi jos ir gali pasibaigti trauma. Viskas susideda, pas mus kartyje yra labai daug mažų elementų.

– Kaip ir kada, apskritai, lengvoji atletika atsirado jūsų gyvenime? Ir kodėl po bėgimo perėjote į šuolį su kartimi?

– Atsidūriau lengvojoje atletikoje visai netikėtai. Antroje klasėje gal trenerė atėjo į klasę ir pakvietė į vaikučių varžybas. Nuėjome, sudalyvavome, smagu ir pamiršome, bet mano geriausias draugas užsirašė lankyti. Pagalvojau, gerai, aš irgi užsirašysiu. Prie to dar prisidėjo mano pradinių klasių mokytoja – ji mus atvedė ir įkalbino mano mamą, kad lankyčiau lengvąją atletiką. Mama norėjo, kad gimnastiką lankyčiau, nes ji pati buvo gimnastė. Tai davė rinktis tarp gimnastikos ir lengvosios atletikos. Pasakiau, kad gimnastika ne man, buvau pabandžiusi jau gimnastiką, bet nepatiko, patiko tik į minkštus rutuliukus šokinėti, bet visa kita nepatiko.

Kaip ir visi maži vaikai, lengvojoje atletikoje išbandžiau visas rungtis. Tai man patiko bėgti ir trenerė minėjo, kad esu labiau „bėgiminė“, tai ir pradėjome nuo įvairių bėgimo rungčių – 600 m ir pan. Kai man suėjo 12 metų, trenerė davė kartį pabandyti. Pagalvojau, kas čia per pagalys, kaip fainai atrodo. Tai pabandžiau ir, atrodo, kažkokia liepsnelė tiesiog užsidegė iškart. Tai vaikų amžiuje buvo bėgimas ir kartis, po to jau labiau karties link ir tada bėgimas buvo nustumtas į šalį.

– Šuolis su kartimi – tikrai specifinė lengvosios atletikos rungtis, kurioje Lietuva negalėjo pasigirti dideliais laimėjimais. Kas užkūrė tą vidinį jūsų varikliuką?

– Manau, pats skridimas. Nežinau, kas ten tokio įvyksta vaiko pasąmonėje, bet turiu tvirtą įsitikinimą, kad pats skridimas. Peršoki tą gumą (treniruotėse šokinėjama ir per specialią prie stovo pritvirtintą gumą – aut. past.), galvoji „wow“, peršokau su kažkokiu pagaliu. Visi vaikai, kas tik pabando kartį, nori ir prašo jos.

– O baimės šokti nebūna?

– Ne, nebūna. Aišku, mūsų amžiuje būna, nes bijai traumos, bet, kai vaikas esi, tai nori šokti, nesvarbu, kas nutiks, bet eisi šokti. Kai subręsti, jau supranti, kad, jeigu pasiimsi kitą kartį, gali „nepraeiti“, nukristi ir tokia baimė įsirašo. Manau, tą baimę galima nugalėti su sportiniu užsispyrimu. Bijai, bet turi daryti, tai tavo darbas.

– Kalbant apie patį šuolį, spėjate mintyse kažką pagalvoti, kai krentate ant čiužinio?

– Spėju ir nespėju. Labai sunkus klausimas, net nežinau, kaip atsakyti. Sunku perteikti tą jausmą. Gali ir ore jausti, ar padarai sėkmingai, bet gali ir nejausti. Būna, kad šuolis nesėkmingas, bet jauti, kad gali, tik, tarkime, „užkrenti“ ant kartelės. Tada visokios mintys ateina, klausi trenerės, ką blogai padarei…

– Ne kartą šio pokalbio metu paminėjote savo trenerę Ritą Sadzevičienę. Jūsų šuolininkų su kartimi grupėje ji sugeba visiems įžiebti ugnį ir visų akys dega. Kaip tai pavyksta trenerei padaryti?

– Labai pasisekė, kad tokią trenerę turime. Ji labai supratinga, kaip antra mama. Grįžti namo pas mamą, bet važiuoji į maniežą irgi pas mamą. Labai džiaugiuosi ir dėl mūsų grupės, nes labai faina, ir dėl trenerės. Ji viską paaiškina logiškai, niekada nerėkia, elgiasi su mumis kaip su savo vaikais. Trenerė duoda patarimų, ji toks žmogus, kad visur padės, net per savo atostogas dirba, labai džiaugiuosi, kad turime tokią trenerę. Ir iš psichologinės pusės ji labai daug padeda, ir šiaip pamoko – batus užsirišti trenerė išmokino, kurą užsipilti trenerė išmokino. Šio žmogaus nenorėčiau palikti, kaip kiti, pavyzdžiui, išvažiuoja į Ameriką. Jeigu gaučiau tokią galimybę, nevažiuočiau dėl trenerės. Ji pataria ir gyvenimiškose situacijoje, net mamai tiek nepasakoju.

– Turbūt trenerė įskiepijo ir kitą jūsų tikslą – padidinti šuolio su kartimi žinomumą ir parodyti šios rungties žavesį. Kaip norėtumėte, kad šis tikslas būtų įgyvendintas?

– Anksčiau, kai būdavo Lietuvos čempionato transliacijos, tai karties niekada netransliuodavo, bet dabar transliuoja ir visi ateina pasižiūrėti. Tikrai anksčiau jausdavo mūsų rungties atskirtis. Aišku, tai suprantama, nes tikrai nėra įdomu, kai moterys šoka, tarkime 2,40 ar 3 metrus, o vyrai 4,50–4,60 m. Bet dabar jau moterys Lietuvoje beveik šoka tiek, o vyrai jau 5 m šoka. Džiaugiuosi, kad mūsų su trenere tikslas po truputį įgyvendinamas. Yra ir kitų tikslų, esame įvairių projektų sugalvoję, ką dar galime padaryti.

– Pirmąkart šalies suaugusiųjų rekordą pagerinote 2022-aisiais, tada buvo du sidabro medaliai Europos jaunimo čempionatuose. Prisimenate tą momentą, kai pradėjote svajoti apie dideles tikslus kaip olimpinės žaidynės ar net pasaulio rekordas?

– Oi, nuo pat pradžių. Į olimpines žaidynes svajojau patekti nuo mažens. Nors kažkada mama ar močiutė vedė mane į treniruotę ir pasakiau, kad, kai man sueis 14-ka, mesiu sportą ir eisiu kažką veikti. Suėjo 14-ka, nemečiau. Tai ši svajonė visą laiką buvo ir tai yra pagrindinė svajonė. Mintys apie pasaulio rekordą atsirado, kai gal 3,30 m peršokau. Atrodė, kad gal ir netoli tas pasaulio rekordas, aišku, toli tuo metu buvo. Manau, kad svajonės bei tikslai ir veda į priekį bei skatina neužsisėdėti vienoje vietoje.

– Esate su trenere aptarę, kada olimpinė svajonė galėtų išsipildyti?

– Juokais pasakome 2028 m. Bet manau, kad taip ir bus, išvažiuosime gal. Labai tikiuosi ir dėl to dirbame labai daug. Manau, tikrai yra šansų 2028 m., jeigu traumos nesustabdys, įmanoma pasiekti.

– Turbūt mintimis jau nusikeliate ir į šią vasarą? Greitai jums sueis 21-eri – dar turėsite galimybę kovoti ir viename Europos jaunimo iki 23-ejų metų čempionate 2027 m., bet šią vasarą laukia Europos suaugusiųjų lengvosios atletikos čempionatas. Kaip vertinate savo galimybes į jį patekti?

– Labai svajojame, labai norime ir aš, ir trenerė. Norisi nuvažiuoti apsiuostyti – pasižiūrėti, kaip suaugę dalyvauja ir su žvaigždėmis pašokinėti. Matėme su trenere, kad galėjau jau šį žiemos sezoną tikrai šokti 4,50 m, bet vis aplinkui šokinėjome… Manau, buvo dar ne laikas. Ruošimės vasarai ir kalbėjome, kad geriausia įvykdyti normatyvą (normatyvas į Europos čempionatą – 4,60 m – aut. past.), jog nereikėtų pagal reitingą atsirinkti ir stresuoti. Stengiamės ir tikrai norime po truputį įlipti į suaugusiųjų sportą. Norint tęsti karjerą, reikia žiūrėti į ateitį.

Kviečiame žiūrėti / klausyti epizodą:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.