„Įkvėpti judėti“: Po 5 metų į pergalių kelią grįžęs Matakas: nugalėti save svarbiau nei iškovoti medalį

„Įkvėpti judėti“: Po 5 metų į pergalių kelią grįžęs Matakas: nugalėti save svarbiau nei iškovoti medalį

Europos žmonių su negalia plaukimo čempionate rugsėjį Edgaro Matako kaklą papuošė du bronzos medaliai. Jie tapo įrodymu, kad plaukikas vėl gali konkuruoti su geriausiais planetos sportininkais. Iki šių apdovanojimų Tokijo paralimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojui teko išgyventi net penkerius metus trukusį sudėtingą laikotarpį.

2021 m. laimėjęs tris aukso medalius Europos čempionate, tokios pačios spalvos medalį E. Matakas tikėjosi parsivežti ir iš Tokijo paralimpinių žaidynių. Jis troško aukso, bet teko pasitenkinti bronza, o paskui rezultatai visai sustojo arba net suprastėjo. Šiandien plaukikas pripažįsta, kad tie penkeri metai laukimo – pamoka, kad net ir sportinės karjeros viršūnėje negalima užmigti ant laurų. Vis dėlto šios nesėkmės – toli gražu ne sunkiausias išbandymas, kurį Edgarui teko įveikti. Būdamas penkiolikos jis neteko regėjimo. Būtent tada plaukimas tapo akstinu kabintis į gyvenimą.

E. Matakas į plaukimą atėjo gana vėlai, būdamas 13 met Susidūręs su kritika, kad ryškesnių pergalių pasiekti nepavyks, jis sunkiai dirbo, o įkvėptas 2008 m. Michaelo Phelpso ir 2012 m. Rūtos Meilutytės fenomenalių pasiekimų pats ėmė puoselėti olimpinę svajonę. Vis dėlto klastinga glaukomos liga sudaužė į šipulius šią svajonę – Edgaras neteko regėjimo, nugrimzdo į depresiją ir tik artimiausi žmonės jam padėjo iš naujo atrasti motyvacijos gyventi ir plaukti.

Įšokęs į baseiną ir matydamas tik šešėlius ir šviesą, E. Matakas susidūrė su sudėtingais iššūkiais, apie kuriuos niekada anksčiau net nebuvo susimąstęs. Plaukti tiesiai atrodė neįmanoma, o posūkiai prie baseino sienelės neretai baigdavosi skausmingais susidūrimais. Šiandien šie išbandymai jau praeityje, nes E. Matakas išmoko taip jausti save vandenyje, kad jau daugiau nei 10 metų gali didžiuotis būdamas pasaulio plaukikų elito dalimi. Ir tai dar ne pabaiga – tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ ketvirtosioms paralimpinėms žaidynėms besirengiantis plaukikas atskleidžia, kad iki Los Andželo žaidynių jis dar tikisi pagerinti asmeninį rekordą.

– Kaip, nuslūgus emocijoms, vertinate Europos žmonių su negalia plaukimo čempionate laimėtus du bronzos medalius?

– Gerai vertinu. Svarbiausia, kad tai buvo postūmis į priekį. Plaukiant 50 metrų laisvuoju stiliumi, po truputį gerėja rezultatai ir grįžtu į ankstesnę sportinę formą, kai galėjau konkuruoti su visu pasauliu.

– Ką turite omenyje, sakydamas „grįžtu į ankstesnę sportinę formą“? Dėl kokių priežasčių buvote nuo jos nutolęs?

– Manau, daug psichologinių dalykų susidėjo. Kai kažko ieškai, kažką kaitalioji, savimi nepasitiki, treniruotėse iki galo neištobulini visų niuansų, į startą eini psichologiškai nesijausdamas savimi, taip ir išeina, kad buvau nutolęs nuo geriausios sportinės formos, nuo potencialo, gebėjimo plaukti.

Labai džiaugiuosi, kad šis Europos čempionatas buvo atspirtis ir parodė, kad visgi galiu būti konkurencingas.

– Kalbu su sportininku, kuris beveik kasmet čempionatuose laimėdavo medalius, Tokijo paralimpinėse žaidynėse pasipuošė bronza, todėl to nutolimo nuo geriausios sportinės formos iš šalies jūsų karjerą stebintys žmonės nepamatė. Kada tai įvyko?

– Sakyčiau, kad 2021 m. buvo pats mano „topas“: trys Europos čempionato aukso medaliai, į paralimpines važiavau su įspūdingu asmeniniu rezultatu – 25,89 sek. Tada toks rezultatas buvo šalia Europos rekordo ir niekas pasaulyje neplaukė taip greitai. Kai atvažiavau į paralimpines žaidynes, visi tikėjosi aukso, kaip ir aš važiavau su mintimi, kad tai bus tikriausiai vienas įspūdingiausių mano gyvenimo plaukimų ir pagaliau iškovosiu paralimpinį aukso medalį. Bet išėjo taip, kad nesusiklostė visas plaukimas, šiek tiek psichologiškai nebuvau tam pasiruošęs ir buvau trečias su prastesniu rezultatu.

Paskui kiekvienais metais rezultatai prastėjo. Jie buvo kaip ir stabilūs, tarkime, 26,30 sek., 26,60 sek., bet niekada nebuvo taip, kad priartėčiau prie asmeninio rezultato ir kabinčiausi į geriausias vietas pasaulio ar Europos čempionatuose.

– Kiek sudėtinga psichologiškai buvo tokią duobę atlaikyti?

– Buvo visko – ir su treneriu buvo pykčių, nesusikalbėjimų, ir į treniruotes tai ateini užsidegęs plaukti, tai jau nebenori plaukti, tai jauti motyvaciją, tai vėl nebejauti motyvacijos. Buvau savęs ieškojimo kelyje, tai džiaugiuosi, kad tiek metų praėjo, galima sakyti, penkeri metai praėjo, bet vėl jaučiuosi stabiliai, jaučiuosi esantis savo vagoje ir džiaugiuosi sportu, treniruotėmis ir judu į priekį. Tikiuosi, iki Los Andželo pavyks dar net pagerinti savo asmeninį rezultatą.

– Dažnai taip nutinka, kad pačioje sportinės karjeros viršūnėje, kai sportininkas laimi aukso medalius ir galvoja, kad bus tik dar geriau, ištinka tam tikra krizė. Kaip manote, kas lemia, kad taip nutinka?

– Pervertini save arba per daug galvoji, kad esi pasaulio valdovas ir užkariavai pasaulį, ir pamiršti, kad reikia labai daug ir sunkiai dirbti tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

– Kiek per šiuos nelengvus penkerius metus teko skirti dėmesio psichologiniam pasirengimui?

– Iš tikrųjų daug. Turėjau net du sporto psichologus – Šarūną Klizą ir Andrių Liachovičių. Su šiais žmonėmis dirbau ir tai labai daug padėjo, bet pagrindinis dalykas – susiimti ir suprasti, ko nori ir kur eini. Manau, tai buvo svarbiausia.

– O nemanote, kad buvote išlepintas aukso medalių, todėl visi kiti rezultatai nebetenkino ir tik po penkerių sunkesnių metų vėl džiaugiatės laimėtais bronzos medaliais?

– Šiaip gal ir yra tiesos. Sakyčiau, kad norėjau vis geriau ir geriau, o išėjo taip, kad karma atėjo ir lyg nusprendė, kad turėsiu pasimėgauti 5–6 vietomis ir rezultatų netobulėjimu. Tai irgi prisidėjo, nes šis Europos čempionatas jau buvo toks džiaugsmingas.

– Viename iš interviu po Europos čempionato minėjote, kad 50 metrų plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje medalis buvo kiek netikėtas. Kiek treniruočių rezultatai ar pasitikėjimas savimi rodė, kad galite užlipti ant apdovanojimų pakylos?

– Atvirai pasakius, net negalvojau apie tai, nes 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje turėjau tiesiog padaryti savo darbą, nes į čempionatą atvažiavau turėdamas trečią pagal gerumą rezultatą tarp visų dalyvių, tai taip ir padariau. Plaukdamas 50 metrų laisvuoju stiliumi galvojau, kad esmė yra kuo greičiau plaukti, pasigerinti geriausią sezono rezultatą ir nesvarbu, kelintas liksiu… Kai pasakė, kad likau trečias, tikrai labai džiaugiausi.

– Mūsų pokalbyje ne kartą pabrėžėte rezultato, o ne medalio spalvos svarbą. Ar tikrai jums svarbiau pasiektas rezultatas, o ne iškovotas medalis?

– Tikriausiai atėjau į tokį laikotarpį, kai nugalėti save ir pagerinti rezultatą yra kur kas smagiau nei tuos medalius imti. Gal kvailai skamba, bet dėl ko treniruojiesi? Treniruojiesi, kad pagerintum savo asmeninį rezultatą ir nugalėtum save.

– Iš tikrųjų esate ilgaamžiškumo pavyzdys plaukime – į pirmąsias paralimpines žaidynes išvykote vos 17 metų, o dabar jums 28-eri ir vis dar esate pačiame aukščiausiame lygyje. Į pasą nesižvalgote?

– Šiais laikais plaukime sprinteriai gerina pasaulio rekordus, kai jiems jau daugiau nei 30 metų, tai atrodo neįtikėtina. Tai įrodymas, kad amžius atneša daugiau brandos, vidinės ramybės, o rezultatai gali ir vyresniame amžiuje gerėti.

– Ar galite pasakyti, kad branda ir vidinė ramybė atėjo ir pas jus?

– Oi, ne manęs čia reikia klausti (juokiasi). Jaučiuosi kiek ramesnis, tiksliau, atradęs, ko noriu, ir vis bręstu. Tai tikrai geras dalykas, bet jau tikrai turėčiau subręsti, nes man jau 28-eri.

– Jau daugiau nei 10 metų demonstruojate aukščiausius rezultatus, bet į plaukimo treniruotes atėjote gana vėlai, kaip šiai sporto šakai, būdamas 13 metų. Kodėl?

– Taip, atsiradau labai vėlai, bet sugebėjau savo užsispyrimu ir noru įrodyti, kad galiu plaukti. Daug žmonių sakė, kad iš manęs nieko nebus, kad nereikia dėti vilčių, bet taip pat daug žmonių manimi tikėjo, ypač treneris tikėjo ir matė, kad turiu potencialo. Jeigu ne treneris, tikriausiai nebūčiau ten, kur esu.

Ir dabar žmonės mane nurašo, kad jau viskas, bet vis tiek dar esu elite. Iš tikrųjų nei į teigiamą, nei į neigiamą kritiką nekreipiu dėmesio. Man svarbiausia, ką artimieji galvoja, ką galvoja treneris.

– Kai pradėjote lankyti plaukimo treniruotes, rezultatai ėmė gerėti ir pradėjote net svajoti apie olimpines žaidynes. Tačiau tada visą gyvenimą apvertė regėjimo netektis. Ne kartą esate pasakojęs, koks juodas laikotarpis tai buvo ir kad galbūt galėjo jūsų čia net nebebūti. Galite grįžti į praeitį ir dar kartą prisiminti tą gyvenimo tarpsnį? Daugelį žmonių jūsų istorija tikrai gali įkvėpti.

– Labai sunkus periodas buvo – daug skausmo, nusivylimų, vieną svajonę pakeitė kita. Prisimenu, buvo 2008 m. olimpinėse žaidynėse įspūdingas M. Phelpso plaukimas, žiūrėjau būdamas mažas per televizorių ir sakiau, kad kada nors ir aš plauksiu olimpinėse žaidynėse. Prisimenu, kai R. Meilutytė 2012 m. laimėjo olimpinėse žaidynėse aukso medalį, tada irgi galvojau, kad kada nors galėsiu ir aš laimėti, o žmonės stebės, kaip plaukiu, ir palaikys. Ta svajonė visada buvo, tik kai taip atsitiko, ji pasikeitė – supratau, kad galiu dalyvauti paralimpinėse žaidynėse.

Kai 2016 m. patekau į paralimpines žaidynes, įsivaizdavau, kad nuvažiuosiu ir dominuosiu. Atvažiavau, gavau per snapą, likau žaidynėse 9–10 ir pamačiau, kaip vyrai ten plaukia. Supratau, kad reikia dar daugiau dirbti. Kai pagalvoji, įspūdingas tas laikotarpis buvo – nuo visiško pasidavimo iki motyvacijos atradimo ir svajonių siekimo.

– Kas buvo sudėtingiausia, kai perėjote į neregių plaukimą?

– Plaukti tiesiai yra pats sudėtingiausias dalykas. Atrodydavo, kad gerai plaukiu, tada atsitrenkdavau į taką, sustodavau ir vėl viskas iš pradžių. Arba pataikydavau į sienelę su pirštais, skaudėdavo juos, kartais net nagą nusilauždavau. Buvo labai sunku, kol išmokau. Dabar, sakyčiau, man ne problema tiesiai plaukti, džiaugiuosi tuo.

Kai pagalvoju, ką reikėjo iškęsti, kiek daug kraujo buvo tiesiogine šio žodžio prasme, neįtikėtina atrodo. Kiti būtų pasidavę, būtų sakę, kad neįmanoma, sunku ir panašiai… Tau atrodo, kad tiesiai plauki, bet ne, tave neša į vieną pusę. Dabar galva jaučia, kurioje pusėje esu, labai tą jausmą kontroliuoju, net darydamas posūkį jaučiu, kur yra konkurentai, kiek reikia pridėti, dabar tikrai jau gerai viskas. Tai yra įdirbis. Kai tai darai diena iš dienos, atsiranda automatizmas – automatiškai skaičiuoji grybšnius, jauti, ką darai vandenyje, tik tokiu būdu gali išsitreniruoti, kad galėtum išlaikyti tiesų plaukimą, būti koordinuotas. Mažiausia klaidelė gali nublokšti tave už aštuntuko ribos ar net toliau.

– Pirmosiose paralimpinėse žaidynėse startavote būdamas vos 17 metų, o Tokijo žaidynėse tapote antruoju istorijoje šios sporto šakos paralimpiniu prizininku lietuviu. Jau užsiminėte, kad Japonijoje tikėjotės laimėti auksą, bet kaip iš šių dienų perspektyvos vertinate laimėtą bronzos medalį?

– Gerai vertinu, nes tai vis tiek yra istorinis pasiekimas. Žaidynės buvo rodomos per LRT, tai buvo neįtikėtina. Buvo įspūdinga laimėti medalį, o tas varžybas visai Lietuvai transliavo nacionalinė televizija. Prisimenu, dėmesys buvo didelis, su tuo niekada nebuvau susidūręs.

– Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse likote visai šalia medalio – 100 metrų plaukimo krūtine rungtyje finišavote ketvirtas. Kaip ėjote tų žaidynių link, nes jau žinojote, kad nesate pačios geriausios sportinės formos?

– Iš tikrųjų tai labiau vestuvių laukiau (juokiasi). Nežinau, ėjau su mintimi, kad bus, kaip bus. Dariau viską, ką galėjau, gal ne tiek pajėgiau kiek anksčiau, bet vis tiek stengiausi. Svarbiausia yra stengtis ir kovoti, tai su tokiu nusiteikimu ir ėjau.

Kartėlio, kad likau ketvirtas, nebuvo. Ar lipu ant pakylos, ar ne – labai to nesureikšminu. Mėgaujuosi tuo, ką darau, mėgaujuosi plaukimu, mėgaujuosi, kai patobulėju. Stengiuosi kovoti su savimi ir pasigerinti savo rezultatus, nes tai man yra svarbu, noriu jausti tobulėjimą. O tie medaliai… Pasidžiaugsi, kad iškovojai medalį, bet rytoj atsikelsi ir pamirši apie tą medalį, bet dėl savo asmeninio rezultato džiaugsiesi.

– Kaip pavyksta išlaikyti tokią motyvaciją ir laikytis griežtos disciplinos?

– Toks gyvenimo būdas. Disciplina – dalis manęs. Esu pripratęs anksti keltis, anksti eiti miegoti, gerai valgyti, o gal kartais ir nesąmonių pavalgyti. Tai normalu. Neįsivaizduoju, kad galėčiau ką nors kita veikti. Kadangi sezonas baigtas, trečia savaitė neplaukiu. Man yra šokas, nes neturiu ką per daug veikti, man per daug laisvo laiko. Man tai nelabai patinka, todėl namuose pratimų padarau, tai man padės lengviau pradėti naują sezoną. Nusipirkau bėgtakį, nes trūksta kojų ištvermės, tai stengiuosi tobulėti. Keista būti be to dalyko, kurį esi pripratęs daryti kiekvieną rytą.

Kviečiame klausyti / žiūrėti epizodą:

LRT radioteka.

LRT mediateka.