„Įkvėpti judėti“: Po išvaržos operacijos diską vėl mėtantis Andrius Gudžius: jau net gyventi buvo sudėtinga

„Įkvėpti judėti“: Po išvaržos operacijos diską vėl mėtantis Andrius Gudžius: jau net gyventi buvo sudėtinga

Pasaulio ir Europos čempionas, disko metikas Andrius Gudžius po stuburo išvaržos operacijos grįžo į disko metimo sektorių ir jau spėjo iškovoti Lietuvos čempiono titulą. Pastarųjų metų išbandymai pakelė tituluoto sportininko skausmo tolerancijos kartelę ir sustiprino psichologiškai. Disko metikas nepaisė gydytojų rekomendacijų ir jau po 5 mėnesių nuo operacijos dalyvavo varžybose bei siekia patekti į pasaulio lengvosios atletikos čempionatą Tokijuje. 

A. Gudžius kritikuoja šiuo metu galiojančią pasaulinę lengvosios atletikos reitingų sistemą, kuri, jo manymu, skatina „gaudyti taškus“ užsienio varžybose. Triskart olimpietis turi nuomonę ir apie už stadiono ribų vykstančias disko metimo varžybas, kuriose pasiekiami neįprastai aukšti rezultatai. Vis dėlto A. Gudžius tiki, kad mūsų šalies talentas Mykolas Alekna šiemet ir stadione įrankį ne kartą mes daugiau kaip 70 metrų, ir sako: „Nusiteikite, dar bus rekordų.“

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ A. Gudžius pasakoja, kad jam itin nesiseka su olimpinėmis žaidynėmis, ir atvirauja, kad po 2017 m. iškovoto pasaulio čempiono titulo buvo užpuolusi apatija. Paradoksalu, bet susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą išmokė traumos. A. Gudžius tiki, kad jam dar kurį laiką pavyks išsilaikyti pasaulio disko metikų elite, o, baigus sportinę karjerą, yra vilties, kad šeimos tradicijas pratęs pirmuosius medalius jau laimintis trylikametis sūnus.

– Andriau, nedažnai atsisėdi prieš kameras, bet šįkart sugavau tave, nes tikrai įdomu pasiklausyti, kaip gyveni. Po trečiųjų savo gyvenime Paryžiaus olimpinių žaidynių buvai šiek tiek dingęs iš eterio?

– Iš eterio dingau, nes dabar yra geresnių Lietuvoje, nebereikia užimti tos vietos (šypsosi). O taip viskas gerai. Visada galima pasiskųsti, bet esu patenkintas, kaip viskas eina. Visada gali būti geriau, bet su metais kuklesnis pasidarai su norais, dabar supranti, kad dirbsi, darysi ir po truputį ateis.

– Prieš Paryžių interviu sakei, kad nė vieneriose olimpinėse žaidynėse nedalyvavai nejausdamas skausmo. Ar nuolatinis skausmas ir nulėmė sprendimą ryžtis stuburo išvaržos operacijai ir kada priėmei spendimą?

– Praėjusių metų pavasarį buvo tų minčių, vasarą priėmiau sprendimą, kad tikrai reikės kažką daryti, nes net gyventi jau sudėtinga buvo. Kažkiek dar paspaudžiau save, pastūmiau į priekį. Per tuos metus psichologiškai tikrai paaugau kaip žmogus, skausmo barjerus irgi pastūmiau į priekį, tai vis tiek kažkoks pliusas išėjo iš praėjusių metų.

Nesiseka su olimpinėmis žaidynėmis. Pirmose Brazilijoje mėčiau su longete (įtvaru – aut. past.), pėda sulūžusi buvo, Tokijuje – krūtinė nuplyšusi, o Paryžiuje – išvarža. Kažkaip ne man olimpinės žaidynės, bet pasaulio čempionatuose visai neblogai būdavo. Jau Judžine (2022 m. – aut. past.) buvo ta išvarža, bet nebuvo tiek progresavusi, tai ir dirbti lengviau būdavo, padarydavau pratimėlių, stabilizuodavau raumenyną ir visai neblogai būdavo. Paskutiniais metais buvau priverstas pasižiūrėti į sportinį pasą – kaip žmogus dar jaunas, bet kaip sportininkas… Tas traumų, mikrotraumų bagažas kaupiasi. Aišku, gerai, kad medicina tobulėja, nes lapkritį mane išoperavo, o jau svaidau diską, tai optimistiškai nuteikia.

– Išvaržos operacija skamba gana pavojingai, be to, dar yra ir kita išvarža, kurios gydytojai nusprendė neoperuoti. Kiek pats turėjai baimės prieš šią operaciją?

– Jau prieš olimpines žaidynes konsultavausi su gydytoju, kuris vėliau ir operavo mane. Jis suteikė daug informacijos, ko tikėtis, ką padarys, pavyzdžių davė, kad žmonės grįžta į sportą. Taip pat papasakojo, kokius sportininkus operavo ir kokie pasiekimai vėliau buvo, tai nebuvo taip, kad atėjau ir iškart sakiau, kad kažką darome. O tos nuogirdos ir įsitikinimai, kad labai baisu, yra iš senesnių laikų daugiau, kai būdavo, kad išoperuodavo ir nepaeidavo žmonės, gal ir dabar būna tų situacijų. Po operacijos atsigavimas sudėtingesnis, bet ne dėl to, kad operacija blogai padaryta, o dėl to, kad žmonės galvoja, kad čia yra tas pats kaip obuolių į parduotuvę nusipirkti ar pas dantistą nueiti, kai nueini, sutvarko ir viskas turi būti gerai. Po operacijos neužtenka dviejų savaičių reabilitacijos, kas yra valstybės kompensuojama, bet ir pačiam reikia dirbti ilgai ir daug bei stiprinti kūną. Vis dėlto esame tokie minkštesni, sofos mylėtojais pasidarę, tai ir tas atsigavimas gal sunkesnis kitiems žmonėms.

– Reabilitacija reikalauja daug kantrybės ir griežto taisyklių laikymosi, kaip pavyko šį procesą atlaikyti?

– Bet koks skausmas, kuris yra dabar, juokingas, palyginti su tuo, kas buvo iki operacijos, o pati reabilitacija vis dar tęsiasi, su kažkokiais sunkumais, gal per anksti į varžybas lendu, anot gydytojų ir specialistų, bet norisi, norisi… Juokauju, kad, jeigu kas nutiktų, žinau, į kur kreiptis, kur surinks atgal. Gydytojas sakė, kad, jeigu ką, sutvarkys.

– Gydytojai grįžimą į disko metimo sektorių prognozavo tik kitąmet, o jau po 5 mėnesių dalyvavai Kauno pavasario metimų čempionate ir diską nusviedei beveik 66 metrus.

– Tokio griežto pasakymo, kad tikrai negalima mėtyti, nebuvo, bet gydytojas sakė, kad reikėtų ramiau ir pasitaupyti. Esu didelis žmogus, sunkus. Norint diską mesti toli, reikia jėgos bei jėgos ir greičio treniruočių, tai to pavojaus kaip ir yra, bet esu 20 metų šiame sporte, tai padeda. Gydytojas, kuris mane operavo, sako, kad pas jį retai papuola tokių pavyzdžių kaip aš – tokios kompleksijos, tokio specifinio sporto, tai duomenų, kaip vyksta atsigavimas, kaip reikėtų daryti, nėra. Gydytojas vis tiek žiūri iš tos sveiko proto pusės, o mes, sportininkai, truputį tą sveiką protą į šalį pastumiame. Tie iššūkiai motyvuoja.

Iki 2017 m. pasaulio čempionato labai dirbau ir visos mintys buvo tik ten. Kai laimėjau, po kokio mėnesio tokia apatija užpuolė, galvojau, kas toliau. Tas posakis, kad svajok atsargiai, nes svajonės pildosi, kai išsipildo, truputį dingsta gyvenimo džiaugsmas. Dabar šie sunkumai skatina, aišku, dabar tik tikslai gal truputį kuklesni. Iššūkiai stumia į priekį, suteikia prieskonio gyvenimui ir padeda daugiau spalvų turėti. Planas yra sportuoti bent metus, o po to žiūrėsime. Tai tikslas yra, ką noriu per tuos metus nuveikti ir, manau, jeigu pavyks padaryti, tai turėtų pavykti būti tarp sportininkų elito.

– Esi pajuokavęs, kad, jeigu užsisėdėtumei per ilgai namuose, greičiausiai kiltų grėsmė, kad išvis negrįžtumei į sektorių?

– Pasakysiu pusiau rimtai, pusiau juokais, bet sportininkai ir aktyvūs žmonės tai supras. Jeigu tiek laiko, kiek rekomenduoja gydytojai, save myluočiau ir glostyčiau, tai priprasčiau prie to patogaus gyvenimo ir nežinau, ar benorėčiau grįžti į tą gana sudėtingą rutiną, į „sportinę kančią“. Norint pasiekti aukščiausių rezultatų, nebūtinai kalbame apie medalius olimpinėse žaidynėse ar pasaulio čempionatuose, reikia suprasti, kad disko metime 67–68 m atrodo juokingai, bet, kad tokį lygį pasiektumei, reikia labai daug darbo, pastangų, laiko ir netingėti. Su metais kūnas tai visada pajaučia. Būtų man 25-eri metai, nesėdėčiau čia su ilgu, šiltu treningu, o su marškinėliais bei šortais ir kalbėčiau kitaip.

– Pats paminėjai, kad tikslas išlikti elite yra. Svarbiausias šių metų startas lengvaatlečiams – pasaulio čempionatas Japonijoje. Neseniai interviu sakei, kad šį sezoną neplanuoji dažnai dalyvauti varžybose ir normatyvą į Tokijuje vyksiantį pasaulio čempionatą norėtumei įvykdyti kur nors netoli vyksiančiose varžybose?

– Prieš šį pokalbį už kadro pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjome, bet dabar galiu ir į viešumą paleisti tą nuomonę. Šią dieną turime tokią atranką į svarbiausias varžybas, kad arba įvykdai normatyvą, kuris yra kosminio lygio, arba turi patekti pagal reitingą tarp 32 geriausių pasaulio disko metikų. Tokia paradoksali situacija gali įvykti mano atveju, aišku, čia dabar taip kalbu, ką kalbėsiu ar darysiu po mėnesio ar dviejų, matysime, gal sugalvosiu nuvažiuoti į užsienį ir sudalyvauti varžybose, bet nenoriu savęs spausti dėl kelionių. Net ir automobilyje pasėdėjus pora valandų nejudant, išlipus dar reikia poros valandų, kad išsijudinčiau.

Tai, kad kelionių neturėčiau, noriu normatyvą įvykdyti Lietuvoje, bet būtų visai įdomu, jeigu čia sumėtyčiau kokius 67,20 m ar 67,49 m, bet, kadangi Lietuvoje rengiamos varžybos papildomų reitingo taškų duoda gana mažai, o čia turbūt reikėtų mesti kokius 68–69 m, kad gaučiau tiek pat reitingo taškų, kaip Deimantinėje lygoje metant 62–63 m, nes ten varžybos prideda daug papildomų taškų. Šita sistema, kad ir varžybos Ramonoje (Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusios varžybos, kur M. Alekna pagerino pasaulio rekordą – aut. past.), nekvestionuoju pačių varžybų, bet, kaip jos rezultatus pastumia į priekį, nes 6 sportininkai metė per 70 m, tai jau tie 67 m atrodo juokingai. Kad nebūtų tokia situacija, jog mėtysi visą sezoną per 65 m ir būsi koks 36 pagal reitingą. Nesvarbu, kad kiti meta mažiau, nes pagal tą rezultatų lentelę…

Seniau būdavo, kad imdavo ne pagal reitingą, kaip sudalyvauji konkrečiame varžybų skaičiuje, o pagal rezultatų lentelę – patekdavo arba įvykdę normatyvą, arba 32 pasiekę geriausius rezultatus. Mano galva, tai buvo sveikesnis modelis, o dabar yra, kaip yra. Su tokia sistema norima priversti, kad aukšto lygio sportininkai, neįvykdę normatyvo, gaudytų varžybas, važinėtų po užsienį. 67 m – medalio lygio rezultatas. Tai galime nustatyti normatyvą 75 m ir niekas neįvykdys arba Mykolas vienas pasidarytų, o visi kiti būtų atrenkami pagal reitingą. Matysime, kur tas sportas nueis. Taisyklės yra, kokios yra, pagal jas dalyvaujame, tik įdomu, kaip čia tas mano sezonas susiklostys pagal tas taisykles. Daug mieliau mėtyčiau Lietuvoje – čia rengčiausi ramiai, dalyvaučiau varžybose ir neskubėčiau niekur. Gali būti, kad būsiu priverstas mesti pasirengimą į šalį ir reikės lakstyti po varžybas, tikėtis, kad gerai jausiuosi ir vienose iš tų varžybų numesiu. Tai toks truputį katės ir pelės žaidimas išeina, kai lyg ir reikėtų važiuoti ir mėtyti užsienyje, bet taip pat gali prisidaryti ir problemų. Gal bus Lietuvoje plius 20, bus patogu ir malonu mėtyti ir bus rezultatai greitai.

– Jau Paryžiaus olimpinėse žaidynėse stebėjai nuostabią jaunųjų disko metikų kartos kovą, antri metai iš eilės komandos draugas Mykolas Alekna įspūdingai gerina pasaulio rekordą. Kiek pasikeitė disko metimas per visus šiuos metus, kai jame esi?

– Pats disko metimas nepasikeitė, toks pat yra, koks buvo prieš 20 metų. Juda rezultatai į priekį dėl to, kad daugiau varžybų vykdoma už stadiono ribų. Gali vertinti kas kaip nori, bet tai yra gerai, kelia mūsų matomumą pasaulyje, bet reikia pažiūrėti į kitą pusę, apie kurią mažai kalbama. Lengvoji atletika, ypač Deimantinės ir Kontinentinės lygų varžybos, darosi televizinis sportas. Taip ir turi būti, iš ten pinigai turi ateiti. Tokios rungtys kaip disko metimas gal Mykolo pagalba išliks, bet iki Mykolo buvo stumiama lauk, nes, tarkime, šuoliai į aukštį ar šuoliai su kartimi turi po 6–7 etapus Deimantinėje lygoje, o disko metimas turi 4 etapus.

Prieš 10 metų su kūjo metimu taip buvo – mažino ir mažino, o vėliau pasakė „viso gero“. Su disku irgi tas pats gresia, gal Mykolo ir Matthew Denny tarpusavio dvikova naujos gyvybės įkvėps televizijoje. Tradiciškai disko metimas yra aukštai. Aišku, pabūsiu tiesmukas – Ramonoje vykusiose varžybose 2 sportininkai numetė labai toli. Vėjas pridėjo, nesiginčysime, bet šie 2 sportininkai ir be vėjo labai toli meta. Pamatysite, Mykolas ir M. Denny per 70 m mėtys ir stadionuose šiemet. Matysime, kaip kiti sportininkai, kurie dalyvavo Ramonoje, pasirodys… Manau, minus keli metriukai bus stadionuose ir ta reitingo sistema čia pasirodys visu gražumu. Šie sportininkai į tokias varžybas važiuoja, nes normatyvas yra 67,50 m, jeigu normatyvas būtų bent jau 66 m, jau nekalbant, kokie buvo 2012 m.

Londono olimpinių žaidynių normatyvai, kai A lygio normatyvas buvo 64,50 m, o B lygio normatyvas – 62,50 m. Tais laikais tikrai ne mažiau sportininkai mėtė, ne mažiau dalyvių būdavo – tie patys 32. Pernai gal 7 amerikiečiai pasiekė olimpinį normatyvą, bet į olimpines gali važiuoti tik 3 sportininkai iš šalies. Kur tie 4 likę sportininkai? Nematėme jų nei Europoje, nei kažkur kitur. Šita reitingų sistema, nori ar nenori, užburtas ratas, nes varžybos už stadiono ribų taps vis populiaresnės. Sportininkams reikia įvykdyti normatyvus, nes tų 4 sportininkų, kalbant apie JAV situaciją, niekas nekviečia į varžybas, nes jie stadione meta 62–63 m, o už stadiono ribų – toliau. Patys visa tai stumiame, nes yra dvi medalio pusės – geroji, kad tikriname, kiek žmogus gali padaryti optimaliomis sąlygomis ir dėl to labai džiaugiuosi, bet kita medalio pusė, kad truputį patys sau šaudome į kojas, nes tuoj normatyvas bus 69 m.

– Esi sakęs, kad tavo treneris Vaclovas Kidykas ir tau yra siūlęs nuskristi į stipriems vėjams palankias Jungtines Amerikos Valstijas ir driokstelėti bent jau asmeninį rekordą. Rimtai esi svarstęs tokį pasiūlymą?

– Čia labai asmeninis dalykas kiekvienam sportininkui – kas motyvuoja, kas veda į priekį, kokie tikslai. Nesu tiek pasirengęs dabar, kad galėčiau mėtyti po 70 m be vėjo, kai būtų visiškas štilis, nebūtų nei teigiamo, nei neigiamo vėjo. Jeigu stadione meti 66 m, ten gali mesti 70 m. Vis dėlto paskui, grįžus čia, baksnoti po 66 m man būtų sunku, taip pykčiau ant savęs ir netikras pats sau atrodyčiau. Jeigu būčiau pasirengęs kaip Mykolas, kai galėčiau stadione mesti 70 m, nes, mano galva, 75 m nebuvo geriausias jo metimas, jeigu Mykolas būtų padaręs tokius metimus, kokius esu matęs, techniškai ir stadione be vėjo ar prastą vėją, tai galėjo būti 76 m ir toliau. Manau, jei pati paklaustumei Mykolo, tai jis pasakytų, ne kameroms, kam yra pajėgus tokiomis sąlygomis. Nusiteikite, dar bus rekordų.

– Ar kada nors apskritai galėjai pagalvoti, kad Lietuva turės tokį fenomeną?

– Pasakysiu trumpai ir aiškiai – nesuprantu. Šitame sporte jau šiek tiek laiko praleidau – 20 metų – nesuprantu, kaip toks jaunas žmogus taip toli lengvai meta. Tiesiog gimęs talentas. Jis turi vidinį jausmą, turi treniruotumą, raumenyną, antopometriją tinkamą. Viskas tiesiog sukritę, plius Mykolas nėra labai aukštas ar kažkoks išskirtinis, bet yra subalansuotas metikas. Kaip jis tai pasiekė, man sudėtinga suprasti, nes pats nesu tinkamo sudėjimo disko metikas, kuris turėtų būti pagal knygutę. Mano treniravimosi būdas yra kitoks, treniruočių programos truputį kitokios, metimo technika kardinaliai kitokia. Taip, sukamės į tą pačią pusę, bet priėjimas prie to kitoks. Tai, ką gali Mykolas, negaliu aš. Jam tikrai būtų prastai, jeigu mėtytų, kaip aš mėtau. Tiesiog esame labai skirtingi ir man suprasti, kaip Mykolas gali taip toli mesti…

Esu 2018 m. treniruotėje pats metęs be vėjo 71,50 m, bet kad taip stabiliai, nuolat… Tada gerai dalyvavau varžybose, sveikas buvau, sezono metu mėčiau po 69 m, laimėdavau varžybas. Tais laikais buvau labai geras metikas, jau buvau tapęs pasaulio čempionu, laimėjau Europos čempionatą, tie 69 m man sukūrė gyvenimą. Dabar Mykolas mėto pora metrų daugiau pusryčiams ir yra 5–6 metais jaunesnis, nei aš tada buvau. Tai fenomenas ir tie, kas sako, kad čia vėjas ar kažkas, suraskite man dar 22–23 metų vaikinukų, gali būti 3 kartus stipresnis vėjas, ir tikrai jie nenumes nors 65 m. Pavyduoliai visada pavydės, o tie, kas supranta, palaikys ir džiaugsis. Džiaukimės visi, kad lietuvis taip daro.

– Pats į disko metimą atėjai 13 metų, pirmieji svarbūs medaliai iškovoti vos 15 metų. Tavo sūnaus Andriaus kelias prasideda labai panašiai – jam 13, Lietuvos jaunučių čempionate jau iškovotas sidabro medalis. Kokių emocijų kyla, stebint sūnų disko metimo sektoriuje?

– Sūnus jaunas dar, tik pirmieji žingsniai. Diską mėto pusę metų, žiemą jo metimų net metimais negalėjai pavadinti. Druskininkuose Lietuvos čempionate numetė geriausią savo karjeros rezultatą – beveik 33 m. Treniruotėje yra daugiau metęs, bet tikrai varžybose buvo prastos sąlygos, jam sakiau, kad jeigu 30 m numes, pasaka bus. Vis dėlto vaikinas parodė, kad turi varžybų parako, matėsi, kad per varžybas labai užsivedė. O dėl talento? Jis talentingesnis, stipresnis, greitesnis už mane. Manau, čia toks mikroevoliucijos etapas, kai surinko viską, kas geriausia iš tėvų, ir tai atiteko vaikui. Dabar tikiuosi, kad aplenks ir sutryps mano rezultatus.