2026-11-16 blog

„Įkvėpti judėti“: Kalnų slidininkė Neringa Stepanauskaitė: mane veža greitis, adrenalinas ir noras įrodyti

Jauniausia Lietuvos rinktinės narė Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse Neringa Stepanauskaitė jau žvalgosi į naująjį kalnų slidinėjimo sezoną. Kitąmet Druskininkų „Ryto“ gimnazijos dvyliktokės laukia ir valstybiniai brandos egzaminai. Laukiantys iššūkiai aštuoniolikmetės negąsdina – ji pripratusi prie griežtos darbotvarkės, nes kalnų slidinėjimas reikalauja beprotiškai ilgų treniruočių, besąlyginio atsidavimo ir gebėjimo suvaldyti baimę, kuriai šiame ekstremaliame sporte vietos nėra.

Su Italijos komanda „Oribie Ski Team“ besitreniruojančiai N. Stepanauskaitei tenka keltis ir 4 valandą ryto, treniruotis šaltyje, didžiąją dalį sezono praleisti toli nuo artimųjų, bet aštuoniolikmetė tvirtai žino, dėl ko tai daro. Šiemet ji įgyvendino savo svajonę – nuvyko į olimpines žaidynes. Šio debiuto kalnų slidininkė nepamirš niekada, kaip ir tekančios saulės grožio, kuris atperka bet kokius treniruotėse ar varžybose patirtus sunkumus.

Kalnų slidinėjimas Neringą užvaldė ir dėl greičio, adrenalino ir noro įrodyti, kad sąlygų treniruotis neturinčios šalies atstovė gali aplenkti varžoves, kurios „užaugo ant kalno“. 120 kilometrų per valandą greičiau trasoje galinti skrieti sportininkė – vienintelė Lietuvos atstovė, besivaržanti visose keturiose individualiose kalnų slidinėjimo rungtyse: slalomo, didžiojo slalomo, superdidžiojo slalomo ir greitojo nusileidimo.

Besąlyginį tėvų palaikymą turinti N. Stepanauskaitė ir gyvenime nori išbandyti viską. Ji yra įgijusi pradinį muzikinį išsilavinimą, mokosi penktos užsienio kalbos, dalyvauja parodose su šeimos rotveileriais, šiemet išbandė instruktorės duoną ir tai dar ne viskas…

– Žinome, kad neseniai grįžote iš treniruočių stovyklos. Kokia tai buvo stovykla ir koks šiuo metu yra pasirengimo sezonui etapas?

– Buvome stovykloje Austrijoje. Buvo savaitės stovykla, tada savaitės pertrauka, paskui vėl savaitės stovykla. Dabar dar pabūsiu namie, nes reikia ir į mokyklą nueiti (juokiasi), esu dvyliktokė, šiemet reikės egzaminus laikyti.

Dabar rengiamės sezonui ir tikėsimės, kad nuo lapkričio pabaigos–gruodžio pradžios galėsime pradėti varžybų sezoną.

– Kaip suprantu, sezono pradžia priklausys nuo sniego kiekio?

– Šią vasarą buvo labai didelė problema dėl to. Vykome į stovyklą Šveicarijoje ir iš ten turėjome porą dienų anksčiau išvykti, nes ledynas buvo uždarytas dėl nepakankamo sniego kiekio slidinėti. Šis ledynas buvo uždarytas visą vasarą ir tik prieš kelias savaites vėl buvo atsidarytas. Labai daug sportininkų šiemet turėjo pakeisti savo treniruočių planus.

– Kiek tokie trikdžiai jus išmuša iš vėžių, ar jau esate pripratusi, kad nuolat tenka keisti planus?

– Kalnų slidinėjimas yra toks sportas, kad niekada nenuspėsi. Iš tikrųjų būna, kad rašomės į kelerias varžybas, vyksiančias tuo pačiu metu, ir tik likus porai dienų iki varžybų sprendžiame, į kurias važiuosime, priklausomai nuo oro sąlygų – nuo sniego ir kitų dalykų. Čia toks sportas, kad sunku nuspėti, kur būsi po savaitės, esame prisitaikę prie to.

– Apie jus Lietuva daugiau sužinojo prieš laukiamiausią ketverių metų žiemos sporto renginį – Milano ir Kortinos olimpines žaidynes. Buvote jauniausia Lietuvos olimpinės rinktinės narė ir dėmesio tikrai sulaukėte. Ar pastebėjote, kad po praėjusio sezono visų akys labiau krypsta į jus?

– Labai pajutau. Šiaip neieškau dėmesio, bet kai patekau į olimpinę rinktinę ir dar buvau jauniausia, tai buvo to dėmesio ir visiems buvo įdomu, o man visada smagu pabendrauti su žmonėmis.

Pamenu, kai grįžau iš olimpinių žaidynių, dalyvavau paskutinėse Lietuvos kalnų slidinėjimo taurės etapo varžybose ir teikiau apdovanojimus. Niekada gyvenime nepamiršiu vaikų, jų žvilgsnių ir dėmesio. Jie prieidavo ir klausdavo, ar galiu pasirašyti, nusifotografuoti. Man kažkaip keista buvo, kodėl čia taip vyko. Bet vėliau prisiminiau, kaip, būdama jų metų, varžybose su didelėmis akimis sveikinausi su olimpiete Ieva Januškevičiūte. Kai pagalvojau iš tos perspektyvos, supratau tuos vaikus. Labai smagu, kad turime vaikų, kurie nori slidinėti, ir kurie, matydami mane, galbūt galvoja, kad irgi gali to siekti.

– Nuo Milano ir Kortinos žaidynių praėjo jau 8 mėnesiai. Kiek vis dar gyvenate olimpiniais prisiminimais, ar mintys jau nukreiptos į kitus tikslus?

– Niekada nepamiršiu šių olimpinių žaidynių. Tos visos emocijos, didelis stresas, pati iš savęs daug reikalavau… Kartais vis prisimenu žaidynes – kaip jaučiausi per atidarymą, per varžybas. Tai yra tokia atmosfera ir toks įvykis, kurio niekada nepamirši. Vis dėlto nesėdžiu ir negalvoju visą dieną, kaip ten buvo smagu, nes šiandien reikia eiti į sporto salę, į treniruotę, keliesi 4 valandą ryto… Eini toliau, nes yra kitų tikslų ir stengiesi padaryti dar geriau. Prasidėjo naujas olimpinis ciklas ir naujas pasiruošimas.

– Jūsų olimpinė svajonė užgimė, kai dar vaikystėje su drauge, kildamos „Snow“ arenos keltuvu, svajojote apie olimpines žaidynes. Ar viskas buvo taip Italijoje, kaip tada įsivaizdavote?

– Tada nefantazavome nei apie vietas, nei apie taškus, išvis nežinojome apie kalnų slidinėjimo reitingo taškus… Iki šiol su ta drauge labai artimai draugaujame, bet tik aš likau sporte, ji pasitraukė iš sporto.

Tuo metu olimpinės žaidynės atrodė kažkur danguje ir nepasiekiamos. Kad ten buvau ir kad išpildžiau tą aštuonmetės mergaitės svajonę, kuri atrodė tokia tolima ir taip sunkiai pasiekiama, man reiškia labai daug.

– Olimpinėse žaidynėse startavote dviejose rungtyse. Didžiajame slalome dėl klaidos nepasiekėte finišo, tačiau slalome užėmėte 47-ą vietą. Kokių emocijų buvo daugiau – nusivylimo dėl pirmojo starto ar džiaugsmo dėl antrojo?

– Meluosiu, jeigu sakysiu, kad esu patenkinta savo slalomo rezultatu. Po tos didžiojo slalomo nesėkmės man buvo labai svarbu pasiekti finišą slalome. Tai buvo mano pagrindinis tikslas ir jį įvykdžiau. Paskui kalbėjausi su artimais žmonėmis, kurie žiūrėjo transliaciją ir matė, kaip džiaugiausi po finišo. Labai džiaugiausi, kad finišavau, kad įrodžiau, jog galiu tai padaryti.

Kalnų slidinėjimas yra du nusileidimai, trasos yra ilgos, sunkios ir jas įveikti sudėtinga. Streso buvo labai daug. Prisimenu, prieš antrą slalomo važiavimą kalbėjau su treneriu ir jis manęs klausė, ar viskas gerai. Atsakiau, kad viskas gerai, bet jis matė, kad man ne viskas gerai, nes buvau balta kaip popieriaus lapas.

Gali bandyti žiūrėti į olimpines žaidynes kaip į paprastas varžybas, bet tai neįmanoma, nes supranti, kad tai yra vienas kartas per ketverius metus. Turi pasirodyti ir atstovauji savo šaliai. Žmonės žiūri į tave ir mato tave ne kaip Neringą Stepanauskaitę, o kaip lietuvę. Tai yra toks noras pasirodyti ir įrodyti, kad Lietuva yra verta vietos šiame sporte.

– Kalnų slidinėjime klaidos kaina yra labai didelė. Kiek laiko po tokių nesėkmių analizuojate savo veiksmus? Ar sugebate greitai pamiršti klaidas ir neišsivysto baimė po nesėkmių?

– Po tos nesėkmės didžiajame slalome buvau tokia sutrikusi. Žinau, kad televizijos transliacija buvo tokia keista. Pereidama pasirinkau netinkamą trajektoriją, ten buvo toks aklas taškas ir pralindau tarp vėliavėlių po vartais. Dar pasisekė, kad pralindau, neužsikabinau ir nenukritau. Bet viskas buvo netikėta ir apmaudu. Mano tėvai ten buvo, palaikė mane. Supratau, kad yra dar vienas startas – slalomo rungtis – ir kad reikia susiimti, nes dar vienos varžybos laukia ir nėra čia kada labai jaudintis.

Kalnų slidinėjimas yra ekstremalus sportas ir negalime sau leisti bijoti, nes, kai prasideda baimė, prasideda traumos. Yra tokia auksinė taisyklė mūsų sporte, kad kai bijai, kūnas įsitempia, tada didesnė traumų tikimybė ir tos traumos būna didelės. Stengiamės apie tai negalvoti, bet, kalbant apie treniruotes, kai padarai kokią klaidą, nuolatos testuoji ribas, tarkime, kokią geriausią trajektoriją galima pasirinkti. Klaidų įvyksta, bet taip supranti, kur yra tavo fizinė ar techninė riba tuo metu. Taip mokaisi, o per varžybas, aišku, apmaudu būna, jeigu suklysti, bet bus kitos varžybos.

– Nusikelkime į vaikystę. Pirmą kartą ant slidžių atsistojote būdama vos ketverių su puse metų Italijoje, o rimčiau sportuoti pradėjote būdama septynerių Druskininkų „Snow“ arenoje. Ar prisimenate pirmuosius nusileidimus ir ar tiesa, kad vaikai neturi baimės jausmo?

– Taip, vaikai neturi baimės jausmo, tai prisimenu. Nebuvo baimės, man beprotiškai patiko slidinėti. Kai eidavau į treniruotes ir dar pradėjau varžybose dalyvauti, buvo taip smagu – laimėdavau varžybose ir norėdavau dar daugiau! Tada turėjau nuostabų trenerį Erlandą Rusecką, su juo ir pradėjau treniruotis „Snow“ arenoje.

Vėliau keitėsi komandos, treneriai, varžybų lygis. Kai atėjau į FIS (angl. International Ski and Snowboard Federation – aut. past.) amžiaus grupę, t. y. nuo 16 metų, kai jau tampame suaugę ir nesvarbu, ar tau 16, ar 36, nes visi yra lygiaverčiai varžovai, atsidarė durys į greitumines disciplinas. Kalnų slidinėjimas yra dvi techninės rungtys – slalomas ir didysis slalomas – ir dvi greituminės – supergigantas ir greitasis nusileidimas. Lietuvoje moters, čiuožiančios greitumines rungtis, neturėjome beveik 30 metų. Norėjau išbandyti greitumines rungtis, nes buvau dalyvavusi vaikų supergiganto varžybose. Man patinka greitis, ekstremalumas, dėl to norėjau pabandyti. Pabandžiau ir nieko ten tokio baisaus nebuvo, bet aišku, šioms rungtims yra sunkiau treniruotis, kadangi reikia tam tikrų sąlygų ir jas sudėtinga gauti, nes treniruotėms turi būti uždarytas visas kalno šlaitas ir turi būti specialūs aptvarai.

– Apie kokius greičius kalbame?

– Pasaulio taurės varžybose greitojo nusileidimo metu vyrai pasiekia ir 140 kilometrų per valandą greitį, pasaulio jaunimo čempionate esu pasiekusi 120 km/val.

– Kaip manote, iš kur tas ekstremalių potyrių ir adrenalino noras?

– Labai dažnai sulaukiu klausimo, ar nebaisu. Atsakau klausimu, ar žmogus nebijo eiti per gatvę. Mano drąsa turbūt yra genetiškai paveldėta iš mamos, nes ji jodinėja žirgais, jai patinka greitis, automobiliai. Augdama mačiau, kad mama yra ugninė, ir visada į ją lygiuodavausi.

– Čia turime pakalbėti ir apie tai, kad tėvai jus labai palaiko. Juk pradėjote treniruotis kalnų slidinėjimą šalyje, kuri tam kokybiškų sąlygų nelabai net turi.

– Be tėvų manęs čia nebūtų. Jie labai prisideda finansiškai ir nuolat ieško treniruočių sąlygų, komandų, su kuriomis galėčiau treniruotis. Lipimas prieš sistemą yra mano pasiektų rezultatų priežastis. Būsiu amžinai dėkinga tėvams už galimybę gyventi tokį gyvenimą.

– Dar vaikystėje pradėjote viena keliauti į treniruočių stovyklas ir varžybas užsienyje. Kada tai prasidėjo ir kaip jausdavotės būdama toli nuo namų?

– Mane tėvai auklėjo, kad turiu būti savarankiška ir atsakinga už savo veiksmus. Esu dėkinga, kad jie manęs niekada „nelialino“. Būna, kad ant keturiolikmečio paauglio tėvai sako, jog jis dar vaikutis. Su komanda iš Lietuvos į stovyklas pradėjau važiuoti būdama 10 metų – vasarą savaitei kur nors į Austriją. Aišku, pasiilgdavai tėvų, bet grįždavai ir labai smagu būdavo. Viena keliauti pradėjau būdama dvylikos. Keturiolikos pradėjau treniruotis su Ukrainos kalnų slidinėjimo rinktine. Nuo tada jau visą žiemą praleisdavau kalnuose.

Pasiilgsti namų – niekur nėra geriau nei namie ir visada smagu sugrįžti. Pasiilgsti ir artimų žmonių, nes pastaruosius trejus metus treniruojuosi su Italijos tarptautinėmis komandomis. Nors jos yra tarptautinės, komandos branduolį sudaro italai. Itališka kultūra yra visai kitokia, lietuviai esame daug santūresni. Prisimenu, pirmi metai man buvo be galo sunkūs – žmonės visai kitokie, tas rėkimas ir chaosas visur… Dabar pripratau ir iš tikrųjų turiu viduje itališkų bruožų, kai kurie lietuviai net sako, kad matosi, jog buvau išvažiavusi…

Išvyksti, ilgiesi namų, bet supranti, dėl ko visa tai darai ir visa tai verta „homesickness“ (angl. namų ilgesys – aut. past.).

– Esate minėjusi, kad galvojate apie studijas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kiek ta mintis dar kirba galvoje?

– Kirba, bet yra labai daug nežinomybės. Dabar tokie metai – esu dvyliktokė, laukia egzaminai… Žinau, kad savo artimiausią ateitį noriu sieti su kalnų slidinėjimu, bet man taip pat labai svarbus išsilavinimas. Noriu rasti būdą viską suderinti ir kad nė viena pusė nenukentėtų. Aišku, šiuo metu mokslai kiek kenčia. Esu labai dėkinga Druskininkų „Ryto“ gimnazijai už supratimą. Kai išvykstu, viską turiu išmokti pati ir egzaminams daug ruošiuosi savarankiškai. Žinau, kad nukenčia mokslai. Kai būnu mokykloje, mano pažymiai būna aukšti ir gerai mokausi, bet paskui išvyksti, kažką praleidi. Dabar tris savaites nebuvau namuose ir jau matematikos truputį nesuprantu… (juokiasi). Vėliau įsivažiuoji ir viskas gerai būna.

– Kiek jums svarbu save realizuoti ne tik kalnų slidinėjime, bet ir kitose gyvenimo srityse?

– Esu tas žmogus, kuris nori išbandyti gyvenime viską. Aišku, protingai. Keliauti visur, susipažinti su visais, būti viskuo, išmokti visas kalbas ir t. t. Kartais perspjaunu save ir per daug prisirenku visko. Degu kalnų slidinėjimu, čia turiu tikslų ir norą siekti, bet norisi ir prasiblaškyti, kitur perkelti mintis. Parodos su šeimos rotveileriais, gamta, artimieji… Vasaros pabaigoje pradėjau šaudyti iš lanko, bet aišku, laiko nebuvo, turėjau išvažiuoti, buvo labai liūdna, nes labai patiko. Esu tas žmogus, kuris nori visur būti ir visas kėdes apsėsti, nors fiziškai nelabai spėju. Kartais man reikia rankinį stabdį užtraukti dėl to, nes galiu varyti be proto.

– Nuostabu, kiek daug noro daryti skirtingus dalykus turite. O koks yra artimiausias kelias, kuriuo norite eiti?

– Tikslai nuolat kinta. Juokauju ir sakau treneriui, kad turiu du tikslus: 23 taškai, nes kalnų slidinėjime kuo mažiau taškų surenki, tuo geriau, ir milijonas (juokiasi). Dabar man toks slenkstinis amžius, kai iš vaiko pereinu į suaugusiojo gyvenimą. Labai mėgstama paklausti, kuo būsi, ir tą minutę turi nuspręsti, ką veiksi 40 metų. Manau, tai neįmanoma. Žmonės save atranda visą gyvenimą ir daug kas keičiasi, tai yra normalu. Man yra sudėtinga pasakyti, kur būsiu už poros metų. Bet galiu pasakyti, kad jeigu viskas bus gerai ir darysiu ką noriu, aišku, kalnų slidinėjimas liks. Svarbu nepamiršti, kad kalnų slidinėjimas yra ekstremalus sportas ir labai sunku pasakyti, ar trauma neištiks, kokia bus finansinė situacija ir t. t. Svajoti reikia atsargiai ir dėl to vengiu kalbėti apie tikslus garsiai.

– Kas labiausiai veža kalnų slidinėjime, jeigu yra ir ta pavojingoji pusė, kai nežinai, kas gali nutikti?

– Veža adrenalinas, greitis ir noras įrodyti. Lietuva yra truputį nurašoma. Žinoma, turime nuostabų sportininką Andrejų Drukarovą, kuris nunešė visus Lietuvos kalnų slidinėjimo stogus ir, manau, dar daug nuostabių rezultatų pasieks. Kai buvau mažesnė, jis buvo tas žmogus, į kurį norėjau ir stengiausi lygiuotis.

Varžybose varžausi su italėmis, kurios užaugo ant kalno su šiuo sportu, jų tėvai galbūt buvo sportininkai ir, atrodo, kalnų slidinėjimas yra jų kraujyje. Ir tu esi toks sportininkas iš Druskininkų, kuris treniruojasi „Snow“ arenoje… Bet galima laimėti ir prieš tas sportininkes, viskas yra pasiekiama.

Noriu palinkėti slidinėjantiems vaikams ir jų tėvams nepasiduoti. Norėtųsi, kad būtų sudarytos kitokios sąlygos vaikams slidinėti ir būtų kitoks požiūris į kalnų slidinėjimą. Šiuo metu turime, ką turime. O kadangi neturime jokių šio sporto tradicijų, norėtųsi palinkėti visiems kantrybės ir užsispyrimo, nes reikės įveikti labai daug sunkumų, jeigu nori ką nors pasiekti.

Kviečiame klausyti / žiūrėti epizodą:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.