Prie Nacionalinės sporto agentūros prisijungęs mokslininkas Aurelijus Domeika: „Mano tikslas sporto mokslo galimybes priartinti prie sportininko“

Prie Nacionalinės sporto agentūros prisijungęs mokslininkas Aurelijus Domeika: „Mano tikslas sporto mokslo galimybes priartinti prie sportininko“

Nacionalinėje sporto agentūroje pradėjusio dirbti technologijos mokslų daktaro, docento Aurelijaus Domeikos pirmasis tikslas sukurti testavimo programą sportininkams. Pasak Kauno technologijos instituto Biomechatronikos laboratorijos vadovo, sporto mokslas labai svarbus traumų prevencijai, todėl Lietuvoje būtina turėti standartizuotą ir visiems prieinamą testavimo sistemą.

NSA Kompetencijų centre dirbantis A. Domeika kartu su komanda rengs rekomendacijas sporto organizacijoms dėl sporto mokslo galimybių taikymo sportininkų treniruočių ir pasirengimo varžyboms procesuose, teiks sporto organizacijoms informaciją apie naujausius sporto mokslo tyrimus ir atradimus, konsultuos  sporto organizacijas sporto mokslo klausimais, analizuos užsienio valstybių patirtį sporto mokslo srityje.

Ne vienerius metus komandinių ir kitų sporto šakų atstovus testuojantis A. Domeika, viliasi, kad sporto mokslininkų ir sportininkų bendradarbiavimas nuo šiol bus aktyvesnis ir produktyvesnis.

Kodėl priėmėte sprendimą dirbti Nacionalinėje sporto agentūroje?

Daug metų dirbu universitete ir stengiuosi sportininkams pristatyti, kas yra sporto mokslas ir kaip jo galimybes galima pritaikyti sportininkams, siekiant išvengti traumų ir pasiekti aukštesnių rezultatų. Perskaitęs Nacionalinės sporto agentūros darbo skelbimą, supratau, kad ieškomas žmogus tiesiogiai bendraus su sportininkais, sporto šakų federacijomis ir bus galimybė suteikti jiems daugiau informacijos apie sporto mokslo galimybes ir jo integravimą. Mano tikslas sporto mokslo galimybes priartinti prie sportininko, kad būtų supažindinami sportininkai, sporto šakų federacijos ir sudarytos sąlygos naudotis sporto mokslo teikiamomis galimybėmis.

Kokia, jūsų manymu, yra sporto mokslo situacija Lietuvoje?

Manau, kad sporto mokslas Lietuvoje tikrai yra, tik neretai jis pasislėpęs laboratorijose, universitetuose, pavienių mokslininkų atradimuose ir tyrimuose. Pagrindinė problema, kad nėra sporto mokslo praktinio taikymo. Dirbdamas Nacionalinėje sporto agentūroje, noriu pasiekti, kad būtų sudarytos sportininkams ir mokslininkams palankesnės benradarbiavimo sąlygos, iškelti sporto mokslą į dienos šviesą ir galbūt tada sportininkai labiau pradės naudotis sporto mokslo pasiekimais ir rezultatais. Nemažai metų testuoju sportininkus, kuriame įvairią įrangą sportininkams ir sveikatinimui bei matome, kad sporto mokslas yra, reikia tik aktyvesnio bendradarbiavimo tarp sportininkų ir mokslininkų, tada šalies sporto mokslas pakils į aukštesnį lygį.

Paminėjote bendradarbiavimo stoką, kokios dar priežastys lemia, kad sporto mokslui skiriamas nepakankamas dėmesys?

Bendradarbiavimo trūkumas – pagrindinė problema. Galbūt ir nepakankamas valstybės dėmesys sporto mokslui tam padarė įtaką. Jeigu nėra skiriama pakankamai dėmesio ir lėšų iš valstybės veikloms apjungiančioms sportininkus ir mokslininkus, tai bendradarbiavimas net nelabai įmanomas.

Sporto medicina ir sporto mokslas turėtų eiti lygiagrečiai, tačiau sporto mokslui vis dar skiriamas mažesnis dėmesys. Kaip galima būtų šias dvi sritis išlaikyti viename lygyje?

Kai sportininkas patiria traumą, tada jis jau priverstinai kreipiasi į gydytoją, kineziterapeutą. Šis bendradarbiavimas tampa neišvengiamu. Sporto mokslas sukuria pridėtinę vertę, išskiriant prevenciją. Mano vizija sporto mokslo galimybes pritaikyti kaip efektyvią traumų prevencijos sistemą. Šią sistemą sudarytų testavimai fiziologinių, biomechaninių ir kitų parametrų. Nuo šio žingsnio pradėtume, o vėliau jau galima ir sporto inventorių testuoti. Tačiau, visų pirma, reikia tiesioginio ir nuolatinio bendradarbiavimo tarp sportininkų ir mokslininkų. Mūsų komandos darbas prasidėtų nuo fiziologinių ir biomechaninių testavimų ir jau esame apgalvoję, kokie tai turėtų būti paketai. Reikia taip pat išskirti ir pačius jauniausius sportininkus, nes prevencija svarbi nuo momento, kai vaikas pradeda sportuoti, kad, pasiekęs aukšto meistriškumo lygį, jis būtų kaip galima sveikesnis ir turėjęs kuo mažiau traumų.

Papasakokite plačiau, kokį ryšį iki šiol turėjote su sportininkais, kokius testavimus atlikdavote?

Komandinių sporto šakų atstovams atliekame testavimus, susijusius su biomechanika, fiziologija. Krepšininkai, futbolininkai kasmet ateina atlikti testus, taip pat ir kiti aukšto meistriškumo sportininkai, tik jie dažniausiai ateina jau po traumų, per reabilitacijos laikotarpį, ne dėl prevencijos. Komandų atstovai ateina testuotis dėl prevencijos, taip pat įsivertinti, kaip patobulėjo taikydami individualizuotas treniruotes – per daug nekeisdami įprasto savo treniruočių proceso, tik integruodami papildomus pratimus, kurie lavina silpnąsias sportininko vietas. Matome labai didelį postūmį.

Taip pat Kauno technologijos universiteto laboratorijoje testuojame inventorių, padedame sukurti įmonėms treniruoklius, sveikatinimui ir reabilitacijai skirtas priemones.

Per pastarąsias savaites kartu su Nacionalinės sporto agentūros kolegomis susitikote su šalies strateginių sporto šakų federacijomis. Kokią informaciją apie sporto mokslą išgirdote?

Prieš susitikimus buvau optimistiškiau nusiteikęs, nes maniau, kad kažko nežinau, kad visgi sporto šakų federacijos naudojasi sporto mokslo pasiekimais. Po susitikimų supratau, kad prevencijai skiriamas dėmesys nepakankamas, ne visos sporto šakų federacijos reguliariai atlieka net minimalius testavimus. Tikrai yra, kur tobulėti. Tačiau džiugu, kad yra kelios sporto šakos kurios bendradarbiauja su mokslininkais, o likusieji mielai tai pradėtų daryti.

Svariai prisidedate prie sporto mokslo inovacijų kūrimo. Kokius treniruoklius esate sukūręs?

Rašydamas disertaciją, pradėjau kurti pirmąjį treniruoklį. Norėjau sukurti treniruoklį, kuris treniruotų ne jėgą, ne ištvermę, bet judesio techniką. Vizija buvo sukurti akademinės valties imitatorių, kuris imituotų valties būseną ant vandens. Man pavyko tokį treniruoklį sukurti. Kai atlikome testavimus, pamatėme, kad jis puikiai tinka prevencijai ir reabilitacijai, nes daug daugiau raumenų grupių aktyvuojasi. Po disertacijos šis treniruoklis buvo komercializuotas. Dabar juo gali naudotis visi net namų sąlygomis. Vėliau sukūriau įrenginį pusiausvyrai lavinti ir testuoti. Nuo idėjos iki gaminio atsiradimo praėjo 4 metai, bet šiandien tai yra įrenginys, plačiai naudojamas tiek gydymo įstaigose, tiek universitetuose kaip paprasta, daug vietos neužimanti priemonė, kuria galima naudotis net lauke. Prisidėjome ir prie vaikų fizinio aktyvumo, kurdami įrenginius su virtualios realybės sistemomis.

Kokie artimiausi darbai Nacionalinėje sporto agentūroje?

Jau dirbame ties prevencinio testavimo programomis įvairaus meistriškumo sportininkams. Tikimės, kad tai paskatins bendradarbiavimą su universitetais, gydymo įstaigomis, prisidės prie traumų prevencijos. Tai pirmasis darbas, kuris turės seką ir ves prie kitų darbų.