„Įkvėpti judėti“ su Vytautu Strolia

2024-03-12 blog

Nacionalinės sporto agentūros tinklalaidės „Įkvėpti judėti“ epizodas su biatlonininku Vytautu Strolia – žiūrimiausias tarp LRT radiotekos vasario mėnesio tinklalaidžių. Pasaulio vasaros biatlono čempionate 2 medalius laimėjęs V. Strolia dideles viltis siejo ir su šiuo sezonu. Vis dėlto pastaraisiais metais labiausiai tarptautinėje arenoje spindintį Lietuvos biatlonininką pristabdė mononukleozė – klastinga liga, kuri sportininkams sukelia nuolatinį nuovargį, banguojančią savijautą, prastą atsigavimą po treniruočių. Sportininkas sako, kad nepalūžti dėl sportinės karjeros pike išbrauktų metų padėjo kasdienės mažytės pergalės.

Neseniai pasibaigusiame pasaulio biatlono čempionate V. Strolia sugebėjo pasiekti karjeros rekordą, o prieš pat lemiamą startą gerų emocijų suteikė ir viešai su žmona pasidalinta žinutė apie šeimos pagausėjimą. Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ geriausias 2023 m. Lietuvos biatlonininkas atskleidžia, kad jau pirmosios dukters gimimas kardinaliai pakeitė jo supratimą apie gyvenimą ir išmokė daug atspariau reaguoti į nesėkmes. Per pastaruosius metus V. Strolia jaučiasi labiau subrendęs kaip sportininkas ir tiki, kad dar pakovos dėl aukščiausių vietų su geriausiais pasaulio biatlonininkais. Karjerą kaip slidininkas pradėjęs anykštėnas visada sau kelia tik aukščiausius tikslus, didžiausia vertybė – šeima, o nuo sporto rutinos jis pailsi prie ūkiškų darbų ir bičių.

Tavo žmona Vilda vasario 14 d., keliomis valandomis anksčiau nei pasiekei rekordiškai aukštą vietą pasaulio čempionate, socialiniame tinkle pasidžiaugė kita žinia – vasarą jūsų dukrytė Vytenė taps vyresniąja sesute, o jūs dviejų mažylių tėvais. Kiek ilgai jau pats žinojai šią naujieną?

Jau seniai žinojome, nuo praėjusių metų. Planavome, kad norėtume antro vaiko, tai taip planuotai viskas ir išėjo. Žmona norėjo su visais pasidžiaugti, toks buvo jos noras, neprieštaravau. Kiti žmonės taip ir sužinojo.

Profesionalus sportas reikalauja beprotiškai daug laiko ir pastangų resursų, kaip pavyksta derinti sportininko ir tėčio vaidmenis?

Faktas, kad tai reikalauja nemažai pastangų ir reikia prisiderinti. Treniruočių stovyklose prisiderini prie stovyklų režimo, kai grįžti namo, tada jau visą laiką skiri šeimai. Kai grįžtu, stengiuosi visą laiką būti su šeima tam, kad kažkiek kompensuočiau tą nebuvimą. Kai grįžtu namo, dažniausiai manęs niekas jau nepasiekia, niekur nebegaliu nuvažiuoti, nieko padaryti, nes norisi kuo daugiau laiko praleisti su šeima – vakarais pažaisti su dukra, taip pat kartu kur nors nuvažiuoti. Faktas, kad viską reikia suderinti ir su treniruotėmis, tai vis tiek didžiausia pagarba mano žmonai, kad ji tam pasiryžta ir kenčia mane tokį. Iš tikrųjų žmonai reikia daug pastangų, kai būnu išvažiavęs, bet kažkaip susiderinome, pripratome prie tokių režimų ir visai gerai sekasi.

Kiek žmonos įrašas motyvavo 20 kilometrų asmeninėms lenktynėms pasaulio čempionate, nes varžybos iki šio starto nesiklostė sėkmingai?

Nebandau tokių sąsajų daryti, bet tiesiog gal tos emocijos buvo geros. Jau žinojau apie nėštumą, tačiau komandoje labai daug kam dar nesigyriau, tik treneriai žinojo, tai kažkas pasveikino, tai faktas, kad geros emocijos buvo, dar tą pačią dieną ir mamos gimtadienis. Tai viskas sukrito ir džiaugiuosi, kad diena gera linkme ir pasibaigė.

Iki šių metų būtent pasaulio čempionatuose ar olimpinėse žaidynėse nesi patekęs į stipriausiųjų planetos biatlonininkų dvidešimtuką, o šįkart užimta 15 vieta. Po finišo sakei, kad net pats save nustebinai. Kodėl, juk pasaulio taurės etapuose per karjerą šešiskart buvai tarp TOP 10 biatlonininkų?

Visų pirma, sąlygos trasoje buvo nelabai palankios man – trasa lėta, šiek tiek minkštoka. Šiaip savijauta nebuvo gera ir prieš varžybas jaučiau, kad tas greitis nėra toks, koks turėtų būti. Šaudyme viskas buvo neblogai, aišku, visada norisi pataikyti visus 20 šūvių, bet neišėjo. Kai finišavau, nesitikėjau, kad bus tokia aukšta vieta, nes greičio nebuvo, šaudymas buvo gerai, bet negalvojau, kad jis ištemps. Dėl to ir buvo netikėta. Daug biatlonininkų „nusišaudė“, vėliau startavusiems sportininkams trasoje sąlygos suprastėjo, nes tikrai sunkiai važiavo. Vien dėl to buvau nustebęs, tiesiog nesitikėjau, kad su tokiu mano greičiu bus tokia vieta. Patekti į dvidešimtuką ar dešimtuką tikrai įmanoma ir iki šiol tikiu, kad tai įmanoma padaryti, jeigu viskas gerai – gera sveikata, viską gerai sudėlioji. Net dešimtukas yra įmanomas. Tik šiemet savijauta labai banguota ir negaliu pasakyti, ar bus gerai, ar bus blogai. Kiekviena diena gali būti skirtinga. Dėl to tas siurprizas ir buvo pasaulio čempionate.

Rengdamasis šiam sezonui visiems sirgaliams suteikei daug vilčių ir gražių emocijų, iškovodamas net du medalius pasaulio vasaros biatlono čempionate. Vis dėlto pasirengimas sezonui buvo ne toks, kaip tikėjaisi po dvejų sėkmingų metų. Kas nutiko?

Iš tikrųjų tas pasaulio vasaros čempionatas tikrai nuteikė optimistiškai. Aišku, tai nebuvo man siurprizas, nes tame pasaulio čempionate mano tikslas buvo tik medalis. Visi suprantame, kad vasaros čempionatas būna šiek tiek silpnesnis, atvažiuoja ne visos ryškiausios žvaigždės. Džiaugiuosi, kad pavyko tai įgyvendinti, o vėliau, grįžus namo, lyg viskas buvo gerai, nieko tokio neužfiksavau, bet jau stovykloje Estijoje savijauta buvo sunki. Aš toks žmogus, kad esu linkęs pakentėti net su sunkia savijauta. Tai ruduo prasidėjo sunkiai, tada kita stovykla jau buvo ant sniego, nuteikinėjau save, kad viskas gerai, stengiausi, kad geros mintys būtų, bet savijauta vėl sudėtinga. Treneris vis klausia, kaip savijauta, atsakau, kad sunku, bet būna, kad treniruotės pradžioje sunku, viduryje treniruotės sunku, bet, kai baiginėji treniruotę, galvoji, nebuvo ten taip ir sunku, viskas tvarkoje ir galima pakentėti. Visada save su tokiomis mintimis varydavau į priekį ir galvodavau, kad turi viskas susitvarkyti, turi būti lengviau. Iki varžybų sezono 3 stovyklos buvo sudėtingos ir psichologiškai jau buvo nuovargis. Kai varžybos prasidėjo, jaučiau, kad kažkas tikrai ne taip ir negaliu per varžybas taip važiuoti, kaip turiu važiuoti. Vienos varžybos po kitų ir niekas nesikeitė. Pavargau tiek fiziškai, tiek psichologiškai, įkritau į duobę.

Prieš Naujuosius jau praleidau vieną pasaulio taurės etapą, grįžau į Lietuvą išsitirti ir tyrimai parodė, kad persirgau ta liga, kuri ilgai neigiamai veikia sportininkų rezultatus. Ji vadinasi mononukleozė, reikėtų pasitikslinti kaip tiksliai pasakyti viruso pavadinimą, bet tai gali parodyti kraujo tyrimas. Man parodė, kad buvau prasirgęs šia liga prieš kelis mėnesius ir, kai atsuku laiką atgal, po pasaulio čempionato vasarą buvo ligos simptomų. Supratome su treneriu, kad jau toks bus tas sezonas, nors, kai treneris sužinojo, kad persirgau šia liga, sakė, jog geriausia būtų baigti sezoną ir jau rengtis kitam sezonui.

Treneris jau anksčiau buvo susidūręs su šia klastinga liga?

Aplinkoje buvo sportininkų, kurie sirgę šia liga. Treneris pats, kai sportavo, gal ir nesirgo, bet ši liga žinoma tarp biatlonininkų. Išėjimas iš ligos, kad nebebūtų jau pasekmių, dažniausia užtrunka 3–7 mėnesius. Kadangi daug vėliau sužinojau, kad persirgau šia liga, o krūviai buvo dideli ir varžybos buvo prasidėjusios, sezono pradžia buvo gana intensyvi, tai viskas susidėjo į blogąją pusę, tai mano atsigavimo laikotarpis turbūt dar prasitęsė.

Tau 31 m., galima sakyti, sportininko aukso amžius, juolab kad ir tavo rezultatai 2022–2023 m. įrodė, kad gali varžytis su garsiausiais pasaulio biatlonininkais. Kaip tvarkeisi su tomis niūriomis mintis, kad sportinės karjeros pike teks atkentėti ne patį geriausią sezoną?

Reikia su savimi padirbėti ir nuteikti save, kad tiesiog jau taip bus. Gal šiek tiek padėjo neblogi startai Vokietijoje po Naujųjų metų – 2 neblogi startai, pirmą kartą šoviau 20 iš 20, tada vienas neblogas startas Europos čempionate, kai gerai sustartavome mišrioje estafetėje, tas pats pasaulio čempionatas… Bent jau kažkoks teigiamas dalykas. Tai užsikabini už tokių dalykų ir stengiesi, kad tie keli startai „vežtų“ iki sezono pabaigos, nes vis tiek reikia startuoti dėl komandos. Ieškai gerų dalykų ir kažkiek lengviau, kai žinai, kodėl ta savijauta tokia. Jeigu nežinočiau, tada būtų labai sudėtinga. Žinau, kad nieko negaliu pakeisti, važiuoju ir darau, kiek galiu maksimaliai, laukiu, kada ateis vėl gera diena, viskas sukris ir gerai jausiuosi. Tada galėsiu vėl pasiimti teigiamą kažkokį niuansą iš varžybų, kad toliau tęsčiau sezoną.

Atsiimdamas geriausio 2023 m. Lietuvos biatlonininko prizą prieš pas Kalėdas, jau žinodamas diagnozę, sakei, kad praėjusius metus įvertintum geru septynetu. Kiek, apskritai, moki pasidžiaugti savo pasiekimais?

Visada sportininkams taip būna, kad pasidžiaugi tik tą dieną, tą akimirką. Tas didžiausias džiaugsmas, kai gali pasidžiaugti su treneriais, kurie nuoširdžiausiai džiaugiasi mano pasiekimu. Be jų to rezultato nebūtų ir tikrai po gerų momentų didžiausias džiaugsmas, kai matau trenerius, aptarnaujantį personalą nuoširdžiai besidžiaugiančius, kad jų įdėtas darbas atsiperka ir komandoje gera emocija. Tai didžiausias laimėjimas po varžybų – ne užimta vieta, o kad galiu suteikti džiaugsmo aplinkiniams, kurie stengiasi dėl manęs. Tie momentai labai džiugina.

Grįžkite dar į ankstesnius laikus. 2022 m. buvo pasakiški ir kol kas tau patys sėkmingiausi. Iš 6 geriausių pasirodymų pasaulio taurės etapuose 5 pasiekei būtent tais metais, kodėl šis proveržis įvyko būtent tada?

Galbūt tikslios priežasties ir nepasakysiu. Gal su treneriu pradėjome daugiau ir protingiau treniruotis, gal buvo kažkoks perversmas ir mano galvoje, gal subrendau. Pas mane brendimas visur šiek tiek vėlesnis, gal rezultatams subrendau, arčiau 30 m. organizmas pasirengė tam. Galėjau pajusti varžybų ritmą, galėjau mėgautis varžybomis. Gal viskas susidėjo, kad tas sezonas buvo toks, viskas buvo gerai, bet svarbiausios sezono varžybos buvo olimpinės žaidynės ir man kažkaip vėl nepasisekė. Visada olimpinės žaidynės, pasaulio čempionatai kažkaip vis nepasiseka, nes, nežinau, gal perdegu ar po pasaulio taurės etapų nepadarau ramesnės pauzės, ramesnių treniruočių. Po gerų emocijų, atrodo, kad turiu dar daugiau ir stipriau treniruotis ir turbūt tai pakiša koją, kad tiesiog nebūna poilsio ir atvažiuoju į svarbiausias sezono varžybas pavargęs ir rezultatas toks būna. Tas 2022 m. sezonas davė gerą impulsą – parodžiau sau, kad galima kovoti dėl aukštų vietų, net dar aukštesnių. Su ta mintimi gyvenu, kad čia dar tikrai nėra maksimumas ir jaučiu viduje, kad dar galima daugiau pasiekti, tik reikia viską teisingai sudėlioti.

Tai grįžti mintimis į Pekino olimpines žaidynes, kai pakartoti geriausių sezono rezultatų nepavyko, o po užimtos aukščiausios 21 vietos 20 km lenktynėse tavo komentaras buvo „Nieko gero“? Kiek kartėlio yra likę?

Gal kartėlio nėra, tiesiog prisimenu, kad nebuvo rezultato, kokio tikėjausi. Tiesiog buvo minimalus rezultatas – 21 vieta asmeninėje įskaitoje, 14 vieta estafečių varžybose. Negaliu pasakyti, kad buvo tragedija, bet faktas, kad mano lūkesčiai visada yra aukščiausi, bent save pastatau į tokią vietą, kad būnu nepatenkintas, kai neįvykdau tikslų. Labiausiai kartėlis yra dėl pirmųjų, Sočio, olimpinių žaidynių. Ten buvau visai nepasirengęs – kaip žmogus, kaip sportininkas. Buvau lyg įmestas į tokias varžybas, kai net nežinai, ko tikėtis. Suprantu, kad kiekvienos olimpinės žaidynės – tai patirties kaupimas ir niekas be to neapsieina, tik vieniems lengviau išeina, kitiems – sunkiau. Man tai buvo sudėtingos olimpinės žaidynės, nes, rodos, tikėjausi, kad parodysiu bent kažkokį rezultatą, o rezultato išvis nebuvo.

Labai įdomus tavo karjeros faktas, kad pirmasis tavo olimpinis debiutas 2014 m. Sočyje buvo slidinėjime. Siejai savo ateitį su slidinėjimu?

Tiesiog taip vaikystėje susidėliojo, kad pradėjau slidinėti ir po truputį rezultatai kilo. Man patiko ši sporto šaka ir siekiau rezultatų. Vėliau jau taip susiklostė, kad nemačiau perspektyvų, jog siekčiau aukštesnių rezultatų. Net ir tada, kai slidinėjime nebuvo rezultatų, mintyse dėliojau, kad turiu siekti pačių aukščiausių rezultatų ir tie patys medaliai turi būti iškovoti. Galimybių nemačiau ir nusprendžiau pabandyti biatloną dėl to, kad tai yra artimiausia slidinėjimui sporto šaka, tereikia prisijaukinti šaudymą, o slidės tos pačios. Mačiau, kad biatlone geresnės sąlygos pasiekti aukštesnius rezultatus.

Visą pokalbį su Vytautu Strolia galite rasti LRT radiotekoje.