„Įkvėpti judėti“ su Raimeda Bučinskyte
„Įkvėpti judėti“ su Raimeda Bučinskyte
Pirmojo 2024 m. Nacionalinės sporto agentūros tinklalaidės „Įkvėpti judėti“ epizodo herojė – dvejus metus iš eilės paralimpinio judėjimo Metų sportininke pripažinta Raimeda Bučinskytė. Lietuvos šaulė vasarą tapo Europos vicečempione, iškovojo Lietuvai pirmąją kelialapį į Paryžiaus paralimpines žaidynes ir taip tapo pirmąja šaule šalies istorijoje, patekusia į paralimpines žaidynes.
Po nelaimingo atsitikimo paauglystėje į vežimėlį sėdusi Raimeda Bučinskytė sako išbraukusi ketverius gražiausius gyvenimo metus, kol suprato, kad reikia viską daryti „čia ir dabar“. Pirmuoju iššūkiu tapo vairuotojos pažymėjimas, vėliau R. Bučinskytė iš gyvenimo galimybes ėmė semti rieškučiomis – dukros gimimas, studijos Šveicarijoje, nuosavas verslas, kelionės ir atsitiktinai atsiradusi profesionalios sportininkės karjera. Šiuo metu Lietuvos šaulė itin atsakingai rengiasi Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms. Griežta disciplina, bausmės sau ir net izoliacija nuo visuomenės – visa tai dėl to, kad kulka pataikytų tiesiai į dešimtuką. Kiekvienam šūviui skirtos vos šešios sekundės, o didžiausias varžovas esi pats sau.
Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ R. Bučinskytė pasakoja, ko teko atsisakyti dėl paralimpinės svajonės ir kaip, apskritai, ji atsirado būtent šaudyme. Šiaulietė atvirai kalba ir apie didžiąją krizę, kai atrodė, kad niekas nebeturi prasmės, nes ji nebegali vaikščioti bei atskleidžia, kas padėjo grįžti į gyvenimą ir branginti kiekvieną minutę.
Kalbamės po labai sėkmingo 2023 m. sezono – rugpjūtį tapote Europos šaudymo iš 10 metrų pneumatiniu pistoletu vicečempione ir, kas svarbiausia, jums atiteko kelialapis į Paryžiaus paralimpines žaidynes. Kokie šie metai buvo, žvelgiant iš laiko perspektyvos?
2023 m. buvo labai intensyvūs metai ir kaip sūpynės – kiek buvo gero, tiek pat buvo ir blogo, gal ne blogo, o netekimų. Metų pradžia buvo skausminga – netekau mamos. Vėliau visą tą savo energiją, tą bandymą užsimiršti nukreipiau visiškai į sportą, pergales. Gal čia gyvenime visada taip yra, kad, jeigu ramiai be bangų gyveni, tai ir nevyksta tokių didelių dalykų.
Kiek tie blogi dalykai, sunkūs gyvenimo momentai koncentruoja sportininką mintis nukreipti kitur ir realizuoti save kitoje srityje?
Kai atsiduri tokioje situacijoje, labai pasikeičia gyvenimo vertybės. Daug susimąstymo – žmogus visą gyvenimą gyvena, dirba, daro, stengiasi ir staiga jo nebėra. Kas lieka? Lieka tik prisiminimai, žodžiai, veiksmai… Netektis davė motyvacijos susikoncentruoti į vieną dalyką, nesiblaškyti ir beprasmius dalykus į nustumti šoną.
Koncentracija kovai dėl paralimpinio kelialapio buvo maksimali. Ko teko atsisakyti 2023 m.?
Pirmiausia, reikėjo su savimi pasėdėti ir išsiaiškinti. Tas su savimi pasėdėti, kad namuose net muzikos ar kitų trikdžių nebūtų ir nuspręsti, ką esu pasirengusi aukoti, atsisakyti, kad pasiekčiau savo tikslą. Gyvename visuomenėje, esame bendraujantys žmonės, yra draugai, yra kolegos, yra sportininkų, renginių daugybė… Tu visą savo energiją, dėmesį išblaškai ir negali ant vieno tikslo sėdėti, nes per daug visko būna. Praėjusią vasarą nusprendžiau, kad būsiu maksimaliai susikoncentravusi į sportą, t. y. atsisakysiu draugų pasibuvimų, gimtadienių, atostogų prie jūros, kurias turėdavau kiekvienais metais. Norėjau maksimaliai susikoncentruoti ir netgi vengiau pokalbių su draugais, nes kartais, kai bandai savo galvą išvalyti nuo pašalinių minčių, emocijų ir, kai viduje nurimsti, tie kasdieniai pokalbiai vis tiek galvoje sukasi – kas ir ką nusipirko, kas ir su kuo susipyko… Norisi ramybės, o staiga atsiranda tas pokalbis galvoje. Galima sakyti, kad maksimaliai izoliavau save nuo visuomenės, kad siekčiau savo tikslo, kad gyvenčiau tik tuo, kad mąstyčiau tik apie tai, kad išgryninčiau kiekvieną šaudymui reikalingą detalę… Tai tikrai vasara buvo paaukota sportui.
Nebijojote, kad dėl tokio atsidavimo ir griežtos rutinos perdegsite?
Ne, nes visą laiką jaučiau, kad ne viskas padaryta iki pabaigos, nenušlifuota, mažai laiko skirta, mažai sužinota, nepaklausyta koncentracijos, meditacijos paskaitų. Tai perdegimo nebuvo, nes yra toks įdomus paradoksas, kai nedaug žinai, atrodo, kad viską žinai, bet, kai pradedi gilintis, rodos, ir to nežinai, ir tas nauja, ir tai pirmą kartą girdi. Buvau žinių paieškose, kaip savyje atrasti tą visišką vidinę ramybę, kaip koncentraciją išgauti, kad nebūtų, jog po 5–10 minučių mintys skrajoja, nes atsibodo šaudyti ir tą patį per tą patį daryti. Perdegimo nė truputėlio nebuvo. Nuvažiavusi į Europos čempionatą, kadangi dar pora dienų būna ginklų patikrinimai, net pasiilgau savo ginklo, laukiau kaip deserto, kada čia tas mano laikas ateis, kada mane prileis prie starto.
Įtampą Europos čempionate, kurio kaina buvo labai didelė, suvaldėte, tačiau po pasaulio čempionato ir jame užimtos 12 vietos sakėte, kad dar reikės dirbti su savimi, tai psichologinio stabilumo vis dar trūksta?
Trūksta, iš tikrųjų trūksta. Supanikavau pasaulio čempionate. Dažniausiai, jeigu pas žmogų truputį panikos, streso, atrodo, kad reikia greitai viską daryti ir viskas pavyks. Tik po pusės šaudymo supratau, kad darau viską greitai, nieko nesužiūriu, nes noriu pabėgti iš tokios situacijos. Kai supratau, kas vyksta, tada nurimau ir labai gerai pradėjau šaudyti, bet buvo truputį per vėlu.
Atrodo, po Europos čempionato ir jame iškovoto paralimpinio kelialapio atsakomybė nuo pečių turėjo nukristi?
Mes – ne robotai. Būtų lengva, jeigu galėtumei užsiprogramuoti – padarei, ką reikia ir tiek. Vis dėlto nesame robotai, turime emocijas, turime nervų sistemą ir kartais nežinai, ką ji išdarinėja. Vidiniai instinktai, stresas užvaldo ir norisi bėgti, trenkti ar dar kažką daryti. Hormonai išsiskiria ir negali suvaldyti šio proceso. Gyvenimas ir sportas dėl šios priežasties ir yra nuostabus, kad niekas negali būti prognozuojama. Kai eini į startą, tai pamąstai, kad kitos merginos irgi nėra robotai, ne superžmonės, jos gal tik truputį labiau moka susitvarkyti su savo organizmu, labiau nurimti.
Tobulam šūviui iššauti reikia vos 6 sekundžių. Kokios tos 6 sekundės ir kas yra svarbiausia?
Sudėtinga yra tai, kad turi 60 šūvių ir valandą laiko. Kiekvieną šūvį turi priimti kaip naują startą, naują pradžią. Padaręs kažką blogo, negali to temptis į kitą šūvį ir, atvirkščiai, kai labai gerai pataikai, negali galvoti, kad tikrai tai pakartosi. Mes, šauliai, sakome, kad į tas 6 sekundes reikia suvesti 101 smulkmeną. 100 ir dar kažkas vienas nepaaiškinamas. Jeigu tas nepaaiškinamas būtų kažkieno atrastas ir įvardintas, būtų paprasta ir aišku. Varžybose visi kūno raumenys dirba – petys, riešas, ranka, smakras, kokiu kampu galva, tokiu pat turi būti žvilgsnis, turi žiūrėti į savo pistoletą ir matyti, kas už 10 metrų vyksta. Tas „išspaudimas“ mažo kalibro ginklo yra vienas kilogramas – turi su vienu pirštu pajudinti tą vieną kilogramą. Tai yra darbas ir nuolat sau prieštarauji, nes nori išlaikyti stabilumą, bet reikia judėti, reikia žiūrėti, pasitikrinti, ar čia tavo galva, bet kartu ir nekvėpuoti… Daug smulkmenų ir viską turi suvesti į tas 6 sekundes. Realiai tai yra neįmanoma, todėl turi per treniruotes taip viską nušlifuoti, kad viskas būtų kaip automatizmas, lyg per šaudymą viską prižiūri iš šalies. Kartais, atrodo, kad matau, kai kulka išeina iš vamzdžio, nors greitis yra nerealus ir negali pamatyti, bet matau. Per tas 6 sekundes tiek daug padarai, kad viskas atrodo kaip sulėtintame filme.
Nesapnuojate, kad šaudote?
Šaudau naktimis, dėlioju viską. Būna net prieš miegą dėlioji tuos akcentus.
Klausant, atrodo, kad šioje sporto šakoje didžiausias sąjungininkas ir varžovas esi pats sau?
Tiksliai pasakėte. Kai šaulys išeina į ugnies liniją, visiškai nesvarbu, kas šalia stovi, nes kitos šaulės nėra konkurentės, jos negali nei stumtelti, nei kažką padaryti. Pats sau esi didžiausias varžovas. Kiek susitvarkysi su savimi, kiek širdis bus rami ir aštrus bei aiškus protas, kiek adrenaliną sutvarkysi, nuteiksi save, kad moki, žinai, darei, tiek viskas bus gerai. Šauliai yra patys sau konkurentai.
Šaudyme atsidūrėte atsitiktinai, kai kitų sporto šakų atstovai jau baigia sportininkų karjeras. Kas nutiko, kad susigundėte iš pirmo žvilgsnio ne pernelyg sužavėjusia sporto šaka?
Visiškai atsitiktinai. Per vieną šventę kulkinio šaudymo klubas „Dešimtukas“ atvežė pneumatinius pistoletus ir davė kaip pramogai pabandyti. Kiek atsimenu, 10 šūvių davė išauti. Nežinojau, nei kur žiūrėti, nei kaip matyti, bet vienas klubo narys, Kęstutis Savickas, kažką manyje pamatė. Kai padariau 10 šūvių, jis priėjo ir paklausė, ar seniai šaudau. Atsakiau, kad pirmą kartą gyvenime pistoletą laikau. Šis žmogus kažką įžvelgė, po to ieškojo manęs, atrado ir pakvietė. Mano mintis apie šaudymą buvo, kas čia per sportas?! Iškėlei, paspaudei, atsiprašant, net beždžionė tą gaiduką galėtų nuspausti, ką čia sportuoti? Ten kompanija buvo labai faina, tai į pirmą treniruotę važiavau tik dėl jos. Ir… Gal čia sužaidė mano azartas gyvenimui. Man pasakė, kad už mėnesio bus vietinės varžybėlės. Tada man mintis: „Tikrai nenoriu paskutinė būti, nesu tokia žiopla ir paskutinė nenoriu būti”. Pradėjau domėtis, kaip pistoletą laikyti, kaip žiūrėti ir t. t. Per tas varžybėles pavyko būti ne paskutinei, po kelių mėnesių laukė dar vienos varžybos, o apetitas pas mane labai greitai auga ir pagalvojau, kad jau noriu medalio. Gal čia buvo pasitikėjimas ir noras užimti kiekvieną kartą vis aukštesnę vietą. Tai užkabino.
Kokią vietą, apskritai, vietos sportas, fizinis aktyvumas užėmė jūsų gyvenime iki tos lemtingos pažinties su šaudymu?
Yra toks niuansas – kai gyveni tame vežime, tai, nori ar nenori, visa diena yra sportas. Vien rytinė rutina – sveriu 50 kilogramų, turiu viską rankomis daryti. Kol aprengi tuos 50 kilogramų, įmeti į vežimą, tualete vėl persėdi, įmeti atgal į vežimą, paskui meti į automobilį, iš automobilio į vežimą… Kartais manęs klausia, ar papildomai „hantelius“ kilnoju? Mano „hantelis“ yra 50 kilogramų, nes per dieną turiu save 10, jeigu ne 20, kartų permesti kažkur. Tai to užtenka. O jeigu tenka perrengti patalynę?! Sulendu į visą užvalkalą, kampiukus dėlioju, dėlioju ir tada galvoju, tegul tik dar kas paklausia, ar papildomai fiziškai kažką darau – pusę valandos su ta patalyne kuitiesi…
Nebuvo taip, kad visiškai nesportavau. Kai esi vežime, kiek yra stiprios tavo rankos, tiek esi nepriklausomas – galėsi nuvažiuoti nuo tašką A į tašką B, galėsi išsiimti vežimą, susidėti jį. Visur gyvenime yra distancijos, kurios reikalauja fizinės jėgos. Dabar žiemą šalta, tai tų didesnių atstumų negali įveikti, tai prekybos centre papildomai ratą apvažiuojų – viename aukšte visą ratą, antrame aukšte visą ratą… Jeigu jauti, kad tą dieną pavalgei per daug ar pasilepinai desertu, tai dar vieną ratą apsuki ir tada jau gali važiuoti automobiliu.
Kelias iki šaudymo buvo ilgas… Po nelaimingo atsitikimo, kai buvote paauglė, sužinojote, kad nevaikščiosite. Tiesa, jums gydytojai taip ir nesakė, kad nevaikščiosite ir laukėte net kelerius metus, kad galbūt dar įvyks stebuklas. Kada įvyko tas nušvitimas, kai supratote, kad reikia semti gyvenimą rieškučiomis, nesvarbu, kad jūsų judėjimas skiriasi nuo kitų žmonių?
15 metų sėdau. Sėdau net ne į vežimą, nes 4 metus nepriėmiau vežimo ir sėdėdavau namie ant fotelio. Jeigu man parodydavo vežimą, sakydavau: „Aš ne tokia ir nesėsiu į jį!” Man visada atrodė, kad turėti negalią ir sėdėti vežimėlyje, yra kažkoks apsileidimas, tai negražu, žmogus yra tinginys, dėl to, kad negali vaikščioti. Iki 15 metų mano artimoje aplinkoje tokių žmonių nebuvo, nemačiau jų, nežinojau jų psichologijos. Kai atsisėdau į vežimą, atrodė, kad esu viena vienintelė tokia. Tuo momentu maniau, kad, jeigu negali vaikščioti, tai nieko negali – negali susitikti su draugais, eiti į šokius, negali keliauti, draugauti, nieko negali, nes kitokio pavyzdžio nebuvau mačiusi. Mieste asmenų su negalia nebuvo, atrodė, nieko negaliu, kam tada gyventi?
Visą pokalbį su Raimeda Bučinskyte galite rasti LRT radiotekoje ir mediatekoje.