„Įkvėpti judėti“ su Monika Paulikiene ir Aine Raupelyte

„Įkvėpti judėti“ su Monika Paulikiene ir Aine Raupelyte

Nacionalinės sporto agentūros spalio mėnesio tinklalaidėje Monika Paulikienė ir Ainė Raupelytė – antroji Lietuvos paplūdimio tinklininkių pora per šalies istoriją žaidusi pasaulio čempionate ir pirmoji pajutusi pergalės skonį. Prieš kelerius metus, dar prieš motinystę, sporto specialistų nurašinėjama M. Paulikienė džiaugiasi pernai pati pasiūliusi kartu žaisti iš krepšininkų šeimos kilusiai, 197 cm ūgio A. Raupelytei.

„Šis sezonas viską apvertė aukštyn kojomis.“ – sako tituluočiausia šalies paplūdimio tinklininkė M. Paulikienė. Šiemet rekordiškai aukštą – penktą – vietą Europos čempionate užėmusios Lietuvos paplūdimio tinklininkės, vėliau prasibrovė ir į pasaulio čempionatą. M. Paulikienė tiki, kad kitąmet gali išsipildyti ir olimpinė svajonė – atranką patyrusi sportininkė bandys įveikti trečią kartą.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ M. Paulikienė ir A. Raupelytė pasakoja apie dviejų, skirtingų charakterių ir patirčių, sportininkių norą siekti bendro tikslo. M. Paulikienė dalijasi mintimis apie pertrauką nuo didžiojo sporto, kai ji su vyru susilaukė dukters ir sūnaus, ir tvirtą žinojimą, kad grįš į paplūdimio tinklinį. A. Raupelytė – ilgai manė, kad sportas gali būti tik hobis – daugelį metų nenoromis krepšinį žaidusi 23-ejų metų sportininkė atsitiktinai atsidūrė paplūdimio tinklinio aikštelėje.

Visa Lietuva sulaikiusi kvapą laukė žinių iš pasaulio čempionato Meksikoje. Tai buvo vos antras kartas šalies istorijoje, kai kartu su stipriausiomis pasaulio paplūdimio tinklininkėmis varžėsi ir Lietuvos pora. Eliminuotos 2 Japonijos komandos, patekimas į atkrintamąsias varžybas ir šešioliktfinalyje pripažintas stipriausių pasaulyje brazilių pranašumas. Į Lietuvą grįžote su 17-ta vieta pasaulyje. Kaip pačios vertinate šį pasiekimą?

Monika: Vertinu labai teigiamai. Kai prieš 10 metų dalyvavau pasaulio čempionate, iš tikrųjų nieko neatsimenu. Tiesą sakant, net buvau pamiršusi, kad ten dalyvavau. Dabar galėsiu sulyginti. Rezultatas yra labai geras, labai aukštas. Žinoma, norėjosi daugiau, bet sustabdė mus pirmas pasaulio reitingas. Parvažiavome su geromis nuotaikomis – labai džiaugiuosi ir tik teigiamai vertinu mūsų pasirodymą.

Ainė: Kadangi tik šiais metais normaliai profesionaliai pradėjau sportuoti, tai man net nebuvo svajonių, minčių, kad pateksime į pasaulio čempionatą. Vien patekimas buvo labai didelė šventė, o po to pora pergalių, tai išvis kosmosas. Aišku, visą laiką norisi daugiau – kai patiri pergalę, įsivažiuoji, norisi dar ir dar, bet šiaip tikrai labai patenkinta.

Kas dėjosi jūsų galvose, kai žaidėte tarp 48 stipriausių pasaulio porų?

Monika: Žinojome į kokį čempionatą važiuojame, kokį stiprų pogrupį gavome ir, kaip Ainė minėjo, vien jau patekimas į čempionatą buvo didelė šventė. Bent jau asmeniškai aš važiavau su tokiomis mintimis, kad bus, kaip bus. Aišku, tas noras, tas azartas aikštelėje vis tiek davė savo ir tų nuotaikų visokių buvo per varžybas, po varžybų. Bet sėsdavome, kalbėdavome, žiūrėjome, kad visiems būtų gerai, kad nuotaikos būtų geros ir galutinis rezultatas labai puikus.

Kiek įtakos pasirodymui turėjo tai, kad pasaulio čempionatas vyko tolimojoje Meksikoje?

Ainė: Dažniausia pora dienų iki varžybų atskrendame ir bandome prisitaikyti prie laiko zonos – nėra lengva, nemiegi naktimis, bet neturi kito pasirinkimo, pripranti per kurį laiką ir nebekreipi dėmesio. Bent jau man per varžybas nelabai ir jaučiasi, bet naktimis dažnai trūksta miego.

Monika: Žaidėme po uždaru stogu. Prieš išvažiuodamos labai džiaugėmės lietuvišku oru – lepino, galėjome treniruotis lauke ir nuvažiavome į Meksiką, nuėjome į centrinį kortą, o ten – uždaras aikštynas. Tai buvo lengvas šokas, svarstėme, ar geriau, ar blogiau bus. Pirmą kartą taip žaidėme, nesitikėjau. Bet turbūt nebuvo nei gerai, nei blogai. Žinoma, vienerias varžybas žaidėme ir po atviru dangumi, tai truputį ir dusino, ir sunku buvo.

Ainė: Padarė varžybas virš jūros lygio ir trūko deguonies. Šiaip visoms komandoms buvo sunku kvėpuoti.

Ar jau jaučiate, kad jau po truputį išsikovojate savo vietą tarp stipriausių pasaulio paplūdimio tinklininkių?

Monika: Mano manymu, jau esame tarp elito komandų. Žinoma, yra stipresnių komandų už mus, bet ir nugalime kai kurias elito komandas, tai daug ką pasako. Tiesiog trūksta žaidybinės patirties. Ainė patį paplūdimio tinklinį žaidžia neilgai, jai dar daug su kuo reikia susipažinti, daug naujų dalykų, kuriuos reikia išmokti. Dirbame ties tai dalykais, kad būtume ir kaip asmenybės, ir kaip komanda kartu. Mokomės, dirbame ir, kaip sakau, dar tikrai nežadame sustoti.

Aine, debiutinis sezonas su Monika, apskritai, profesionaliai paplūdimio tinklinį pradėjai žaisti neseniai, ar galėjai pasvajoti, kad pirmas sezonas bus su startais pasaulio ir Europos čempionatuose?

Ainė: Pasvajoti tikrai negalėjau. Nuo pat vaikystės turėjau tokį požiūrį, kad mokslai turi būti pirmoje vietoje, o sportas – kaip hobis, bet kažkaip, metams bėgant, vis labiau įsimylėjau tinklinį ir vis mano norai auga. Prieš dvejus metus negalėjau įsivaizduoti, kad kažkas tokio įvyks, o dabar jau galvoju apie olimpines žaidynes, kaip čia kas, dabar jau tai svajonė didžiausia. Labai viskas pasikeitė, kosmosas.

Aine, papasakok plačiau apie pradžią paplūdimio tinklinyje – ragindama pabandyti žaisti tinklinį, sakydavai „aš – krepšininkė“. Kitaip turbūt ir negalėjo būti, kad tavo pasirinkimas turėjo būti krepšinis, nes esi iš krepšininkų šeimos?

Ainė: Mano visa giminė yra krepšininkai: senelis žaidė Vilniaus „Statyboje“, iki šiol žaidžia krepšinį, brolis žaidžia profesionaliai krepšinį, su Lietuvos šešiolikmečių rinktine tapo Europos čempionu praėjusiais metais, dabar žaidžia „Žalgirio“ dubleriuose, mama žaidė profesionaliai. Visi žaidė profesionaliai, kažkaip automatiškai, kadangi esu aukšta, mane ir įkišo į tą krepšinį. Nuo pat mažens mane ten kišo, nelabai man patiko, bet galvojau, kad su laiku įsimylėsiu krepšinį. Deja, niekas nepasikeitė.

Monika: Labai džiaugiuosi!

Ainė: Būdama 16-kos metų pasakiau, kad jau nebegaliu ir išėjau. Nepasigailėjau.

Aine, esi sakiusi, kad galvodavai, jog sporte seka traumos, taip pat viskas laikina, nes karjera greitai gali baigtis. Kaip kito tavo požiūris į sportą, nes dabar jau svajoji apie olimpines žaidynes ir kitus aukščiausius tikslus? 

Ainė: Gal nelabai tikėjau, kad kažkokia mergina iš Lietuvos pasiektų tokį dalyką. Tiesiog studijavau ir treneris pasiūlė važiuoti į Europos U-20, U-22 čempionatus, treniruotes lankydavau 3-4 kartus per savaitę, 1 kartą per dieną. Tikrai nebuvo rimtas požiūris į sportą ir tada su partnere U-22 čempionate užėmėme 5 vietą ir tada galvojau, ar čia kiti nėra tokie stiprūs, ar čia aš tokia gera. Savimyliškai gal skamba, bet kažkaip keista buvo, bet pradėjau tikėti, kad, žymiai daugiau darbo įdėjus, galbūt įmanoma. Tada pradėjome su Monika važinėti ir dabar suprantu, kad viskas yra pasiekiama, tik reikia labai daug laiko, labai daug pastangų, mažais žingsneliais į priekį.

Kartu žaisti pradėjote praėjusiais metais, kai iširo Monikos ir Erikos Kliokmanaitės duetas. Kaip buvo priimtas šis sprendimas?

Monika: Praėjusiais metais žaidžiau su Erika, bet turėjau tiesiog priimti sprendimą, nes man asmeniškai norėjosi daugiau. Norėjau partnerę turėti šalia, o Erika gyveno Ispanijoje, kažkiek ji būtų galėjusi važinėti į Lietuvą, bet man to neužteko. Daugiau mano vyras pastūmėjo šio pasiūlymo link. Mačiau, kad yra tokia sportininkė Ainė, beje, kartu ir treniruodavomės – pas tą patį trenerį, tik žaidėme atskirai. Taip juokingai buvo – vyras man surašė punktus, kodėl turėčiau pasiūlyti Ainei žaisti kartu ir kodėl ne. Susidėliojau viską, peržiūrėjau ir labai greitai priėmiau sprendimą, kad, taip – noriu, pabandysiu.

Kviečiame visą tinklalaidę klausytis LRT radiotekoje arba žiūrėti LRT mediatekoje.

Tinklalaidė „Įkvėpti judėti“ ne tik iš arti supažindina su išskirtiniais šalies sporto herojais, bet ir siekia įkvėpti žmones judėti ir siekti svajonių. Laidos vedėja – trejų olimpinių žaidynių dalyvė ir Nacionalinės sporto agentūros viešųjų ryšių ir įvaizdžio projektų vadovė Brigita Virbalytė.