2024-05-13 blog

„Įkvėpti judėti“ su Loreta ir Remigijumi Kančiais

Sesers ir brolio duetas – Loreta ir Remigijus Kančiai – vieni labiausiai atpažįstamų veidų Lietuvos ištvermės sporte. Jaunėlę seserį R. Kančys pamažu užkrėtė aistra bėgimui, o šiandien aplink juos yra susibūrusi didelė bėgimui neabejingų žmonių bendruomenė. Neseniai po dar vieną karjeros maratoną įveikusių Kančių patirtys bėgime skirtingos, tačiau jie visada vienas kitam – tvirčiausia atrama ir motyvacija. Kai karjeros kryžkelėje L. Kančytė palūžo ir netgi svarstė pasitraukti iš sporto, į pagalbą atskubėjo vyresnysis brolis. Nuo tada jie dar ir auklėtinė bei treneris. Jau kelerius metus L. Kančytė – geriausia Lietuvos maratonininkė, svajojanti kaip ir brolis įgyvendinti olimpinę svajonę.

Tarp mažame miestelyje gimusių Kančių septynerių metų skirtumas, todėl net leidimo fizinio ugdymo pamokų lankyti neturėjusi jaunėlė iš šalies stebėjo, kaip vyresnėlis braunasi į Lietuvos bėgikų elitą. Vėliau sulaukdavusi brolio siūlymų kartu pabėgioti, L. Kančytė atsisakyti nedrįsdavo, tačiau simuliuodavo, o į bėgimo pasaulį ją įtraukė pirmosios pergalės ir atsivėrusios galimybės keliauti. Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ Kančiai pasakoja apie stiprų sesers ir brolio ryšį, kelią didžiųjų pergalių link, sunkiausius karjeros lūžius, kai ankstyvame karjeros etape L. Kančytė sulaukdavo nuolatinio spaudimo dėl savo kūno išvaizdos ir dėl to paprašė brolio taip jos treneriu, o R. Kančys, 2022 m. nepasiekęs maratono finišo Europos lengvosios atletikos čempionate, revanšą pasiekė 50 km varžybose. Sesers ir brolio svajonės anksčiau ar vėliau tampa didelėmis pergalėmis ir padrąsina kitus išbandyti savo galimybių ribas.

Abu esate po maratonų – Loreta bėgo Paryžiuje ir užėmė 11 vietą, savaite vėliau – Hanoveryje – Remigijus finišavo 10-tas. Kokios nuotaikos?

Loreta: Po finišo gal buvo kitokios emocijos – norėjosi ir ašarėlę nubraukti. Taip, finišas pasiektas, bet norėjosi geresnio rezultato. Vis dėlto, gerai apgalvojus, džiaugiuosi 11 vieta, pirma kelione į Paryžių ir dar į tokį didelį maratoną. Labai džiugu.

Remigijus: Tas mėnesis – dvi savaitės prieš ir dvi savaitės po maratono – yra tokios, kad net nežinau, kaip jas įvardinti. Prieš maratoną dvi savaites jautiesi lyg nesitreniravęs, pamiršęs, kaip bėgti. Po maratono būna viskas kaip ir gerai, bet antrą savaitę nugrimzti į dugną ne tiek fiziškai, kiek emociškai. Tai kol kas esu dar „ant bangos“. Faina grįžti į maratoną, nes paskutinį kartą jį bėgau prieš dvejus metus. Įdomu, kad tada, Kauno maratone, distanciją įveikiau per 2 val. 17 min. 17 sek., dabar vėl subėgau tam pačiam rezultatui. Juokauju, kad stabilumas – meistriškumas. Džiaugiuosi, laukia intensyvūs metai.

Šiemet didžioji dalis sporto temų susiję su Paryžiaus olimpinėmis žaidynėmis. Konkurencija maratone beprotiška, o normatyvai nežmoniškai aukšti. Kiek olimpinės svajonės spaudimo turite savyje ar iš visuomenės sulaukiate?

Loreta: Prieš šį Paryžiaus maratoną, apskritai, daug kas sukosi apie Paryžių, girdėjau tam tikrus ženklus. Tai treniruotėje praeivis paklausia, ar rengiuosi olimpiniam maratonui, tai kaimynė, kuri tikrai nieko nežino apie mane, teiraujasi, ar rengiuosi Paryžiui… Galvoju, iš kur ji, apskritai, žino, kad bėgsiu Paryžiuje. Juokingi sutapimai. Aišku, sakau, kad svajonės mėgsta tylą, bet normatyvai labai aukšti. Tai gal dar reikia pasvajoti iki kitų olimpinių žaidynių.

Remigijus: Pats truputį buvau dingęs iš maratono į ilgesnes distancijas. Dauguma turbūt mane jau nurašę olimpinių žaidynių klausimu, bet neturėjau tokio tikslo, nes aukšti normatyvai, bet, atvirai, net nežinau, ar viduje yra to noro, labiau norėčiau, kad Loreta patektų, nes šeimoje būtų jau du olimpiečiai. Pergalė jau tai, kad šeimoje, o gal net giminėje, dviese bėgiojame. Jeigu Loreta patektų į olimpines žaidynes, džiaugčiausi kaip brolis, treneris, gal jai atsivertų tam tikros galimybės. Pats dabar džiaugiuosi, eidamas kitokiu keliu, galiu jau sau tai leisti. Loreta turi didelį potencialą. Ji tikrai gali bėgti daug greičiau, nei prabėgo Paryžiuje ir laikas tai parodys, nes ji turi charakterį ir kitas savybes, kurias turi turėti ištvermės sportininkas. Tiesiog reikia tobulų sąlygų, kad sukristų palankios aplinkybės, tada tas rezultatas tikrai bus geras. Kalbant apie olimpines žaidynes, dabar reikia tikėtis, kaip ir „Žalgiris“ tikėjosi iki paskutinio momento.

Loreta: Tai supratai atsakymą, meluoja viską prieš kameras (juokiasi, aut. pastaba).

Planuose dar yra maratonas ar pusė maratono iki olimpinių žaidynių?

Loreta: Ne, maratono nebėgsiu. Žiūrėsiu, kaip atsigausiu po šio maratono, nes po pirmos savaitės jautiesi, kad skrendi, viskas faina, dabar eina jau antra savaitė ir jaučiu, kad skridimas baigėsi… Labai gerai yra pasakęs Ignas Brasevičius – pas maratonininkus yra 2 PMS – prieš maratoninis sindromas ir po maratoninis sindromas. Olimpinė reitingų sistema užsidaro gegužės pradžioje. Įmanoma dar prabėgti maratoną, tikrai yra tų varžybų, bet tikrai nenorėčiau. Džiaugiuosi, ką pasiekiau Paryžiaus maratone ir lauksiu kitų startų.

Lietuva maratonininkus kiekvienose olimpinėse žaidynėse turėjo nuo 2004 m. iki 2016 m., kur dalyvavai ir tu, Remigijau. Kokie prisiminimai iš Rio de Žaneiro?

Kelias iki olimpinių žaidynių buvo pats įdomiausias, kad pavyko ten nuvykti, o nuvykus jau kita atmosfera, kitas jausmas ir panašiai. Aišku, tai, kad tai buvo Rio de Žaneiras ir buvome įkalinti tam tikroje teritorijoje, apsauga… Neturėjau konkretaus įsivaizdavimo apie olimpines žaidynes, vien tas pavadinimas buvo „wow“. Eini didžiausioje valgykloje, matai vienus ir kitus sportininkus, tiesiog faina, kad esi to dalis ir vertas čia būti. Smagu.

Loreta, esi septyneriais metais jaunesnė už Remigijų ir meilė bėgimui brolio dėka užgimė tikrai vėliau. Prisimink Remigijaus olimpinį debiutą. Kiek tave tai motyvavo?

Loreta: Kaip sako, olimpinės žaidynės – kiekvieno sportininko aukščiausias tikslas. Kaip dabar atsimenu, Kauno Rotušėje vyko transliacija ir tikrai sakiau, kad neisiu žiūrėti, per daug streso, jau geriau namuose žiūrėti. Žinojau, kiek Remigijus įdėjęs darbo, pastangų ir norėjosi, kad tai atsipirktų. Džiaugiausi, bet stebėjau namuose ir labai ramiai.

Iki 13 metų nesportavai, kas tave užkabino, kai Remigijus pakvietė išbandyti bėgimą? Kiek suveikė vyresnio brolio autoritetas?

Loreta: Kai pasiūlė bėgti, labai daug „simuliuodavau“, nes paauglei 30 minučių bėgimas atrodė kosmosas. Tai apie 15 minučių „nusimuliuodavau“. Atsimenu, Alytuje buvo 1500 m varžybos ir laimėjau jas, atsirado stimulas. Labai bijojau tų varžybų. Antrosios varžybos buvo Prienuose, jau gal 5 km, tada irgi laimėjau. Vėl toks stimulas, kad kažkas gal visgi yra pas mane. Tie laimėjimai susidėjo ir užsikabinau už to jausmo, kad noriu eiti toliau. Gal smagu dar tas, kad, kaimukyje augęs,  gali išvažiuoti dar kažkur – pradžiai Alytų, Prienus, bet po to ir į kitus miestus ir, jau gerokai vėliau, kitas šalis. Po truputį užsikabinau.

Pradėjai nuo daug trumpesnės distancijos varžybose, ar tada žinojai, kad vis tiek laukia susidūrimas su maratonu?

Loreta: Pradėjus nuo tų trumpesnių distancijų ir matant, kaip Remigijus ir kiti bėgikai treniruojasi, o pats bėgimas tik populiarėjo, atėjo mano kelias iki pusmaratonio. Tada sakiau, kad bėgsiu maratoną tik tada, kai galvoje bus daugiau košės, kai suvoksiu, ką gali iškentėti kūnas. Kai pusmaratoniuose atsirado stabilūs rezultatai, pasakiau Remigijui, kad noriu maratono.

Neišvengiamybė turbūt ir tai, kad, nemažą patirties bagažą sukaupęs, Remigijus sunkesniu tavo karjeros periodu tapo ir tavo treneriu?

Loreta: Tikrai visiems būna brendimas ir mergaitėms jis ypatingai pasijaučia. Buvau vėlyvesnio brendimo ir tikrai turėjau papildomų kilogramų, nesakau, kad buvau „putlutė“, bet tai atsispindėjo ir rezultatuose. Matome ir dabar, kaip paauglių kūnai keičiasi, kaip sunku save priimti, kaip reikia tai mokėti priimti treneriui. Su berniukais viskas paprasčiau. Tai buvo laikotarpis, kai rezultatai negerėjo, net nebuvo stabilūs, o gerokai prastėjo. Buvo sunku psichologiškai, man tada buvo apie 20 metų ir tada iškilo klausimas, ką daryti, ar nesportuoti, nes jau viduje gėda su tokiu rezultatu bėgti, nes jaunesnė geriau bėgdavau…

Remigijus: Treneriui reikia pamatyti, koks tai yra etapas ir susigyventi bei sakyti sportininkui, kad viskas gerai, judame į priekį. Stebėdamas iš šalies, mačiau, kad Loreta psichologiškai buvo subyrėjusi, nes rezultato norisi, o jo pasiekti nepavyksta, plius tie papildomi kilogramai, kurie neprideda motyvacijos, kiekvieną dieną įdedi daug darbo, bet po kiekvienų varžybų krenti vis į didesnę duobę. Kritusi motyvacija, psichologinis palūžimas… Tada turėjome pokalbį.

Loreta: Matai, kad brolis sportuoja, siekia rezultatų, tu lyg irgi galvoji, ką daryti. Jeigu nesportuosi, ką tada darysi? Atrodo, yra pavyzdys, sportuojantis brolis, tai, arba imiesi kažkokios pagalbos iš šono, t. y. brolį griebi į pagalbą, arba tada visai nesportuoji. Pasirinkau kelią, kad Remigijus padėjo tuo metu.

Abu palietėte temą, kuria sporto pasaulis vis dar kalba puse lūpos. Maratonas siejamas su tuo, kad papildomi kilogramai yra didžiausias priešas, o treneriai neretai sunkiai išlaukia, kai merginos subręsta. Kaip manote, ar požiūris į šią temą keičiasi?

Remigijus: Dabar jaunoji trenerių karta gal turi daugiau žinių ir viskas gal šiek tiek keičiasi. Vyresniosios kartos treneriai gal dar daro tą spaudimą, bet iš savo patirties galiu sakyti, kad viskas slypi komunikacijoje su sportininku. Jeigu pasakyti „neėsk“, tai tikrai neveiks ir, priešingai, galima sugriauti sportininką, bet, jeigu treneris ir sportininkas turi ryšį ir gali pakalbėti kaip draugai, treneris gali paaiškinti sportininkui, kad dabar tiesiog toks etapas, tai išlaukus, kaip rodo ir Loretos pavyzdys, rezultatai ateina. Vis dėlto, jeigu yra sportininkui brendimas ir jis yra sekinamas, sveriamas, nuolat gauna „gruzo“, kad žiūrėtų, ką valgo, Loreta yra išgyvenusi tokius dalykus, tai sportininką gali privesti prie tam tikrų ligų ir jos gali likti visam gyvenimui. Reikia tiesiog kalbėtis, bendrauti ir rasti kompromisą.

Remigijau, kaip, apskritai, pavyksta laviruoti tarp trenerio ir vyresnio brolio vaidmenų?

Remigijus: Tikrai sudėtinga, nes Loreta turi tvirtesnę nuomonę ir gali sau leisti pasakyti, kad kažko nepadarys, nes esu jos brolis. Kitas sportininkas galbūt labiau diskutuotų, nusileistų. Sudėtinga, bet jau įrodžiau Loretai, ką galima pasiekti, o visa kita yra diskusija.

Loreta: Toliau turi įrodinėti (juokiasi, aut. pastaba). Pačioje pradžioje gal buvo tas, kad Remigijus išvažiuodavo į stovyklas, palikdavo man planą. Arbą planą darai, arba simuliuoji, be to, kai jau tau daugiau nei 20 metų, žinai, dėl ko tai darai – ne dėl Remigijaus, o pati nori rezultato. Visa kita yra pasitikėjimas. Jeigu rezultatai negerėja, tada reikia kalbėtis ir, tikiuosi, gerinsime ir gerinsime rezultatus.