„Įkvėpti judėti“ su Gintare Venčkauskaite

„Įkvėpti judėti“ su Gintare Venčkauskaite

Nacionalinės sporto agentūros tinklalaidės „Įkvėpti judėti“ naujausiame epizode – viena geriausių Lietuvos penkiakovininkių Gintarė Venčkauskaitė. Į pirmąsias olimpines žaidynes 2012 m. G. Venčkauskaitė išvyko vos devyniolikos, Rio de Žaneiro žaidynes po ketverių metų ji stebėjo per televizoriaus ekraną, o Tokijuje startavo besilaukdama. Dabar G. Venčkauskaitė atkakliai kovoja dėl patekimo į Paryžiaus olimpines žaidynes – konkurencija beprotiška, o konkuruoti, visų pirma, tenka su komandos draugėmis, kitomis tituluotomis Lietuvos penkiakovininkėmis. Kiekviena ši patirtis moko neįkainojamų pamokų – sportą priimti kaip laikiną gyvenimo stotelę, branginti ir pralaimėjimus, nekonkuruoti su komandos draugėmis, imtis pokyčių ir rizikuoti, nepaisant aplinkinių pasipriešinimo.

Šiuo metu G. Venčkauskaitė olimpiniame šiuolaikinės penkiakovės reitinge yra 15. Iš lietuvių už ją aukštesnę vietą – 10 – užima tik Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Vis dėlto G. Venčkauskaitė jau išmoko nebesidairyti per petį ir nekonkuruoti su komandos draugėmis – jos tikslas būti geriausia pasaulyje, ne savo šalyje. Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ penkiakovininkė atvirai kalba karjeros lūžius – prieš pat olimpines žaidynes pakeistą trenerį, bėgimą nuo savęs po nesėkmingo praėjusių metų pasaulio čempionato. Dviejų dukrų mama pasakoja ir apie po gimdymo atsiradusį savisaugos instinktą, apie kartais už pergales svarbesnius pralaimėjimus bei pokyčius šiuolaikinėje penkiakovėje.

Gintare, kokiame etape dabar yra olimpinė atranka ir kokia yra tavo ir kitų Lietuvos penkiakovininkų situacija?

Labai sunku dabar apie tai kalbėti, nes mūsų olimpinė atranka pagal reitingą tik dabar prasidėjo. Turėjome vieną pasaulio taurės etapą, kuriame visos 4 Lietuvos penkiakovininkės ir dalyvavome. Dar liko 5 varžybos. Dėl šios priežasties sunku pasakyti, nes penkiakovėje nenumatysi rezultatų. Bėgime plius minus gali pasakyti, kokį rezultatą gali parodyti. Čia – nepasakysi, kiek „sufechtuosi“, kaip šaudysi, nes daug kas priklauso ir nuo psichologinės pusės. Jojime irgi penkiasdešimt ant penkiasdešimt – kaip koks žirgas burtuose iškris. Planuoji vienaip, o gali gautis kitaip. Labai sunku pasakyti. Kol kas aukščiausią vietą reitinge užimta Laura Asadauskaitė, tada aš, Ieva Serapinaitė ir Elzbieta Adomaitytė.

Jau nebe pirmas olimpinis ciklas, kai, visų pirma, tenka atlaikyti vidinę atranką – į Paryžių galės vykti 2 Lietuvos atstovės, o pretendenčių yra 4. Kiek tai prideda papildomo spaudimo?

Supratau, kad reikia kovoti ne su lietuvėmis. Atvažiuoja 100 sportininkių ir koncentruojamės į 4 lietuves – turiu save aplenkti ir dar 3. Ne, iš tikrųjų turi aplenkti visas 100 atlečių. Darome klaidą – taip, aplenkiu lietuves, bet mano rezultatas nėra geras, galbūt likau varžybose septinta, o norėjau būti pirma, bet įvykdžiau planą, aplenkiau lietuves. Dabar stengiuosi orientuotis ne į lietuves, ne į mūsų konkurenciją, o pasaulinę konkurenciją. Mano tikslas aplenkti viso pasaulio atletes ir būti geriausia.

Kada tas lūžis įvyko, kai supratai, kad konkuruoti reikia ne savo smėlio dėžėje?

Buvo po Tokijo olimpinių žaidynių… Vis dėlto didžiausias lūžis įvyko po praėjusių metų pasaulio čempionato, kur nepatekau į finalą, nors, eidama į bėgimo startą, galvojau, kad čia labai lengva, prabėgsiu ir pateksiu į tą finalą. Nei bėgau, nei patekau į finalą. Buvo be galo skaudu ir dar negavau palaikymo iš šeimos, iš trenerio ir tokia mintis buvo, ką blogai padariau. Po šio čempionato gavau mėnesį atostogų ir, galima sakyti, buvau lengvoje depresijoje, net iš namų neišėjau. Vyras turi namų rūsyje ofisą, tai vietoje to, kad ilsėčiausi, prasiblaškyčiau, eičiau į miestą, prasėdėjau dvi savaites tame rūsyje prie kompiuterio, nes teisinausi, kad turiu labai daug darbo, susikaupusio per metus. Po dviejų savaičių auklė paklausė, kodėl niekur neinu, atsakiau, kad turiu darbo, nieko man nereikia, viskas gerai. Ji vis tiek siūlė kažkur išeiti, nors į parduotuvę apsipirkti, teisinausi, kad užsisakau pirkinius internetu, maistą į namus atveža, nešvaistau laiko. Paskui pagavau save, kad kažkas yra negerai, kad nuo kažko bėgu. Čia įvyko lūžis ir pasitaikė viena mergina, kuri dabar yra mano mentorė. Supratau, kad turiu gyventi savo gyvenimą ir konkuruoti ne su kažkuo mažu, o su dideliu. Tam dideliame burbule turiu būti geriausia, o ne mažajame.

Gintare, grįžkime į pirmąsias tavo olimpines žaidynes. Kiek tų prisiminimų iš Londono likę, nes, pasak tavęs, jauteisi ten kaip kosmose?

Ta migla tikrai yra likusi. Galiu lyginti Tokijo žaidynes ir šias – Tokijo žaidynėse buvau mąstanti, žinojau, ką darau, kur einu. Londone atsimenu tam tikrus fragmentus ir tai daugiausia iš nuotraukų arba vaizdo įrašų.

Kodėl? Galbūt dar nebuvai pasirengusi tokio lygio varžyboms?

Galbūt per daug buvau spaudžiama, kad parodyčiau gerą rezultatą. Treneriai mane spaudė. Ta trenerių karta tokia, kur jiems svarbu rezultatas, turi parodyti, turi padaryti ir galvoti, kaip tai padaryti. Negaliu pasakyti, kokioje būsenoje ten buvau, bet man tikrai viskas išsitrynė arba labai seniai jau buvo… Būna situacijos, kai, rodos, įmeta tave kažkur, nesupranti, kas vyksta, grįžti namo ir klausi, kas čia buvo. Galvoji, kad galėjai vienaip ar kitaip daryti, bet tuo momentu nemąstai. Galbūt nebuvau brandi asmenybė, nebuvau pasirengusi, nebuvau net tam rengta psichologiškai, tik fiziškai.

Debiutinėse olimpinėse žaidynėse, būdama vos 19 metų, užėmei aukštą 12 vietą. Kaip tada vertinai šį pasiekimą ir kaip jis atrodo iš laiko perspektyvos?

Jeigu dabar vertinčiau, tai „wow“, bet tada gavau velnių, kad blogai prabėgau. Tada galvojau, kodėl treneris taip kalba, kodėl nepagiria dėl pirmųjų olimpinių žaidynių. Suprantu ir trenerį, jeigu ir tapsi čempionu, ras prie ko prikibti.

Ar situacija su treneriais keičiasi?

Taip elgėsi senoji trenerių karta. Dėl šios priežasties išėjau treniruotis pas jaunesnį trenerį. Ką dabar stebiu, jaunų ir senosios kartos trenerių bendravimas su sportininkais labai skiriasi. Kartais atsistoju į stebėtojo poziciją ir žiūriu, kas vyksta. Man gaila kai kurių sportininkų – jie verkia, vietoj apkabinimo, kas tikrai daug labiau padėtų, treneris rėkia, engia. Jauni treneriai dažniausiai taip nesielgia ir tikrai matau, kaip situacija keičiasi. Netgi, sakyčiau, sportininkai, kurie laimi, turi jaunesnės kartos trenerius.

Kada priėmei sprendimą, kad reikia keisti trenerį?

Likus metams iki Tokijo olimpinių žaidynių, 2019 m. rudenį ir buvau labai stipriai „sukapota“ – ką darau, kad bus blogai, iki olimpinių žaidynių liko tik metai. Vis dėlto kartais kaip tik tai duoda naują impulsą ir rezultatai šauna į viršų labai stipriai. Nesigailiu šio savo sprendimo. Aišku, po to turėjome pandemiją ir metai dar nusitęsė, bet mano rezultatai stipriai paaugo, pati kaip asmenybė paaugau, gavau palaikymą ir pirmose keleriose varžybose, jeigu kuri nors rungtis nepasisekdavo, ateidavau prie naujojo trenerio galvą nuleidus, o jis sakydavo, kad viskas gerai, jog liko dar 2–3 rungtys, žiūrėsime į rezultatus tik po jų, o anksčiau buvau pratusi save nurašyti iškart po nenusisekusios rungties.

Rodos, šis sprendimas brendo ilgai, nes tarp Londono ir Tokijo olimpinių žaidynių dar buvo Rio de Žaneiro žaidynės. Jas stebėjai per televizoriaus ekraną, nes Lietuvai jose atstovavo kitos 2 penkiakovininkės – Laura Asadauskaitė ir Ieva Serapinaitė. Kiek sudėtingas buvo šis karjeros etapas?

Čia vėlgi reikėtų kalbėti apie senąją trenerių kartą… Tikrai yra senosios kartos trenerių, kurie eina kartu su technologijomis, dirba, bet yra tokių, kurie „užsisėdi“ 30 metų ir nepakeičia nė centimetro, nė žingsnio, kad judėtų į priekį. Tada turėjome daug olimpinės atrankos varžybų, bet nevažiavome į jas, nes buvo sakoma, kad nereikia, svarbiausia yra pasaulio taurės etapai ir pasaulio čempionatas. Ne, yra daugiau varžybų, kuriose galima pakankamai lengvai laimėti, nes neatvyksta daug sportininkų, o taškų galima gauti daug. Tie keli taškai galbūt galėjo labai daug nulemti, nes nuo Ievos atsilikau tik keliais taškais. Buvo skaudu, bet, kaip sako, užsidaro vienos durys, atsidaro langas arba kitos durys. Kai jau vyko žaidynės, laukiausi savo pirmagimės dukros. Tai atpirko žaidynių žiūrėjimą per televizoriaus ekraną. Nesu pikta ir palaikiau sportininkes, pasveikinau Ievą su gėlėmis. Dabar žiūriu taip, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pavyzdžiui, praėjusių metų pasaulio čempionatas – blogiausias čempionatas ir širdį skaudėjo, bet iš šios patirties išsinešiau, kad dabar esu teisingame kelyje, esu 110 proc. paaugusi, turiu mentorę, kuri mane palaiko ir užveda ant kelio. Negaliu liūdėti, nes stengiuosi išsinešti kažką gero.

Po pirmosios dukrytės gimimo su naujomis jėgomis grįžai į sportą ir iškovojai pasaulio taurės bronzą. Ar tikrai po gimdymo kažkas pasikeičia moters kūne, o galbūt mintyse?

Man, kas pasikeitė, savisauga daug didesnė įsijungė. Tarkime, jojimas yra tikrai pavojinga rungtis, gali kristi, yra daug niuansų, kurių iki gimdymo nebijodavau ir eidavau drąsiai. Dabar jau viską pergalvoju, turiu mintyse pasidaryti jojimą iki kliūties, ją peršokti mintyse ir tik tada tai galiu atlikti fiziškai. Treneris tai visada pastebi ir klausia, kas yra, kodėl bijau, kodėl tokia perbalusi. Galvoju, jeigu kažkas atsitiks, susižalosiu, trauma…

Gintare, kalbi apie savisaugą, tačiau Tokijo olimpinėse žaidynėse startavai besilaukdama antrosios dukters. Kaip tada jauteisi, nes viena dukra laukė namuose, o kita buvo tavyje?

Rizika. Mes, sportininkai, visi rizikuojame. Taip, buvo pakankamai sunkus etapas. Abu su vyru žinojome, vyras – treneris, tai suderinti viską dar sunkiau. Kitiems išsiduoti negalėjau ir nuslėpti buvo beprotiškai sunku. Žaidynėse gavau labai gerą žirgą, bet jis buvo labai aukštas ir sėdėti ant jo buvo baisu… Pasakiau sau, kad bus, kaip bus.

Visą pokalbį su G. Venčkauskaite galite rasti LRT radiotekoje ir mediatekoje.