„Įkvėpti judėti“ su Donata Karaliene

„Įkvėpti judėti“ su Donata Karaliene

Nacionalinės sporto agentūros lapkričio mėnesio tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ – Donata Karalienė. Po bronzinės pergalės Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse irkluotoja netikėtai pasitraukė iš didžiojo sporto. „Jaučiau didelį vidinį skausmą ir pasirinkau išėjimą, vėliau grįžau užlopyti tą atsivėrusią skylę ir sustiprėti emociškai “, – sako į irklavimą 2020 m. grįžusi D. Karalienė.

Gyvenimas nepagailėjo išbandymų ne tik sporte – visada apie šeimą svajojusi viena tituluočiausių Lietuvos irkluotojų po pasitraukimo iš sporto atlaikė sudėtingą nėštumą, tačiau dvyniai Paulius ir Dovydas vis tiek gimė gerokai per anksti. Negana to, vienam iš sūnų pirmą naktį į smegenis išsiliejo kraujas.

Šiandien D. Karalienė džiaugiasi kiekvienu bent menkiausiu postūmiu sūnaus gyvenime ir rengiasi ketvirtosioms olimpinėms žaidynėms. Ji su Dovile Rimkute šių metų pasaulio irklavimo čempionate iškovojo olimpinį kelialapį Lietuvai porinių dviviečių varžybose. Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ D. Karalienė pasakoja apie šio dueto sėkmės receptą, apie santykius tiek su D. Rimkute, tiek su buvusia porininke Milda Valčiukaite. Taip pat praveria slapčiausius sopulius, kaip po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių netikėtai paskelbė apie karjeros pabaigą, o vėliau diena, kai gimė dvyniai Paulius ir Dovydas, buvo laimingiausia, tačiau ir labai sukrečianti.

Ištrauka iš tinklalaidės „Įvėpti judėti“ epizodo:

Donata, vėl esi tarp labiausiai šiemet spindinčių Lietuvos sportininkų – su jaunąja porininke Dovile Rimkute tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose pasipuošėte sidabro medaliais, iššūkį mesdamos ir itin tituluotoms Rumunijos sportininkėms. Kiek tikėjaisi, kad taip greitai su naująja porininke vėl mėgausiesi šlove aukščiausio lygio varžybose?

Nežinau, ar galima tai įvardinti, kaip tikėjausi. Kiekvienas sportininkas visada trokšta gerų rezultatų, kad sunkus darbas treniruotėse atsipirktų. Visada tikiesi ir sėkmė varžybose yra tavo tikslas. Iš tikrųjų labai džiaugiuosi sezonu – esu labai patenkinta, dėkinga. Su Dovile ir pernai irklavome kartu, teko stebėti jos visapusišką tobulėjimą – kaip asmenybės ir kaip sportininkės. Labai gabi ir talentinga sportininkė ir tikrai dar nepasiekusi savo aukščiausios sportinės formos ir galimybių. Tikiuosi, kad ateityje jai viskas klostysis puikiai ir labai tikiuosi, kad būsiu to dalimi.

Praėjusiais metais vos susėdusios į porinę dvivietę po kelių savaičių jau įrodėte, kad jūsų su Dovile potencialas be galo didelis. Kur jūsų sėkmės paslaptis?

Sunku įvardinti. Su kiekvienu sezonu, kiekviena treniruote, varžybomis Dovilės motyvacija auga, tobulėja, kažkaip viskas sklandžiai klostosi. Emociškai aš daugiau turiu patyrimo, žinau, kada patylėti, kada paspausti, kada patarti, kada paguosti. Dovilė labai jauna ir karšto būdo, temperamentinga sportininkė ir tikrai kartais reikia ir patylėti, ir „sugerti“, bet esame kaip kumštis ir kuo toliau, tuo labiau savimi kaip komanda ir viena kita pasitikime.

Donata, esi sėkminga jau su antrąją porininke, prieš tai irklavai su karjerą jau baigusia Milda Valčiukaite. Galime daryti prielaidą, kad esi irklavimo fenomenas?

Komandinėje valtyje jaučiuosi savoje vietoje – būtent čia galiu būti naudingiausia ir labiausiai pavyksta atsidėti. Tada taip ir susiklosto.

Bet pirmąkart į Londono olimpines žaidynes, būdama 23 metų, išvykai sėdėdama vienvietėje valtyje. Tada sakei, kad, 8 metus dirbančiai vienai, įsilieti į komandinį darbą nebūtų lengva, nes esi individualistė, mėgsti būti atsakinga pati už save, bet jauti, kad privalai tai padaryti. Kaip vyko transformacija nuo vienvietės į dvivietę valtį? Kas buvo sunkiausia?

Vienvietė valčių klasė reikalauja labai daug vidinio nusiteikimo, susikaupimo, buvimo su savimi ir emocinio darbo su savimi. Nežinau, ko, bet tuo metu kažko pritrūko, kažkur buvau užstrigusi. Londono olimpinių žaidynių sezonas buvo toks nuviliantis. Idealizavau tą laikotarpį ir netgi pasiėmiau akademinių atostogų nuo studijų ir įsivaizdavau, kad dabar tai dirbsiu, varysiu ir sekundės tiesiog kris savaime. Manau, kad padariau tikrai didelę klaidą, nes užsidariau tam tikrame burbule, kai pradėjau iš savęs reikalauti labai daug, neturėjau, kur kitų emocijų padėti, nes gyvenau tik irklavimu. Tas ratas kažkaip užsisuko ir kaip tik gavosi, kad rezultatai visiškai nepakilo. Buvo daug vilčių, bet kažkas buvo padaryta ne taip. Nusivyliau savimi ir tiesiog taip susiklostė – Milda Valčiukaitė buvo potencialiai labai stipri irkluotoja, tik labai jauna. Atsimenu, kai pirmą kartą pamačiau ją irkluojančią vienvietę varžybose, buvo taip gražu žiūrėti – labai techniška sportininkė, fenomenali, sakyčiau. Nepabandyti su ja irkluoti dvivietės būtų buvę neprotinga. Susėdus kartu, tiesiog kažkokia magija įvyko. Lietuvos rinktinės treneris– konsultantas Gianni Postiglione yra sakęs, kad, vos pamatęs mus vienoje valtyje, suprato, jog pas mus yra kažkas kitokio, kažkas labai gero ir stipraus. Jis dėjo į mus labai daug vilčių, nesupratome to iki pat pirmojo starto, kai laimėjome Europos čempionatą.

Kiek valties sėkmė ir rezultatai priklauso nuo to, su kokiu žmogumi sėdi? Kiek rezultatams reikšmės turi asmeninis sportininkų santykis?

Labai svarbu, kai valtyje yra žmogiškas ryšys ir bendravimas, kai dviejų sportininkų auros sutampa, yra malonus darbas ir viskas vyksta visai kitaip – nejauti emocinės įtampos, nes iš tikrųjų yra buvę visaip. Žinau, kad daug kam atrodo, kad su Milda buvome labai geros draugės, bet mūsų santykis buvo labai sudėtingas, tikrai labai sudėtingas. Tuo metu buvome tik 2 pajėgios irkluotojos Lietuvoje ir negalėjome būti viena su kita ir viena be kitos. Buvo tikrai visko, bet esu Mildai dėkinga – už gerus ir prastus startus, treniruotes, nes man kaip porininkei ji išlieka labai brangi – padėjo labai daug pamatų, su manimi buvo ir kaip gerai, ir kaip blogai. Tikriausiai be jos aš nebūčiau aš.

Ar atsispindi ta įtampa komandoje ir rezultatuose?

Be abejo, atsispindi. Mūsų rezultatai nebuvo pastovūs – vieną sezoną šauname, kitą – fiasko. Laimėjome pasaulio čempionatą 2013 m., o 2014 m. buvome ketvirtos pasaulyje ir jau antraštės sakė „fiasko“. Labai išgyvendavome dėl rezultatų ir visada viduje jausdavome, kad galime, bet kažkaip nepavykdavo realizuoti to.

Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse su M. Valčiukaite laimėjote medalį ir tada netikėta žinia, kad traukiesi iš didžiojo sporto. Pasakei, kad jauti didelį fizinį ir psichologinį nuovargį, bet vis tiek daugeliui liko daug klausimų. Kas iš tikrųjų tada nutiko?

Ta sudėtinga situacija komandoje ir, apskritai, visoje komandoje buvo daug neišspręstų problemų… Nežinau, tikriausiai labai giliai galėčiau pasakoti, tik nenoriu, todėl apibendrintai pasakysiu – išėjau su tikrai dideliu vidiniu skausmu. Labai gaila, kad tuo metu nesugebėjau tų problemų spręsti – pasirinkau kelią išeiti. Taip pat labai gaila, kad tuo metu niekas iš irklavimo bendruomenės nebandė ar nesugebėjo man padėti. Išėjau su skauduliu ir kažkokia skyle viduje, neužpildyta ertme ir labai ilgai negalėjau žiūrėti į irkluojančius žmones, negalėjau stebėti irklavimo varžybų net Trakuose. Norėjosi atsiriboti, viduje buvo didelis vidinis skausmas. Tik 2020 m., kai žiūrėjau Europos irklavimo čempionatą ir keturvietė laimėjo bronzos medalį, supratau, kad jau gera – jau džiaugiuosi už komandą, galiu žiūrėti irklavimą, galiu nesigraudinti, nejausti vidinio diskomforto. Tiek laiko prireikė, kad galėčiau paleisti tą negatyvų jausmą.

Suprantu, kad kalbėti nelengva, bet tavęs dabar galbūt klausosi jauni sportininkai, kurie galimai irgi susiduria su panašiomis problemomis. Kas tada dėjosi tavo viduje? Prisimeni akimirką, kai priėmei sprendimą?

Nežinau, ar aš noriu prisiminti tą momentą… Jau paleidau. Tas grįžimas į irklavimą po pertraukos – tarsi klaidos ištaisymas ir skylės užlopymas.

Padėti viduje atsivėrusią skylę turėjo ir asmeninio gyvenimo pasikeitimai – po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių ištekėjai už taip pat buvusio irkluotojo Jono Karaliaus, sakei, kad tai geriausia diena tavo gyvenime.

Be abejo, šeimos sukūrimas buvo mano svajonė ir pilnatvė. Vaikučių susilaukimas – mano didžiausias pasiekimas, galima sakyti, tai, ko ir siekiau visą gyvenimą.

Vestuvių dieną sakei: „Šeima man visada buvo vertybė ir visa ko esmė“. 2018 metais susilaukėte dvynių Pauliaus ir Dovydo. Atrodo, naujas ir nuostabus gyvenimo puslapis, bet ir jis tau nepagailėjo išbandymų ir labai didelių?

Vaikučiai buvo labai laukti, svajoti, bet viskas nebuvo taip sklandu nuo pat pradžių. Jau pirmaisiais nėštumo mėnesiais grėsė persileidimas, gelbėjomės ir 3 mėnesių lovos režimu ir, atrodė, kad situacija nurimo. Dėl vienos gydytojos šiek tiek aplaidumo 27 nėštumo savaitę man buvo sukeltas gimdymas. Ačiū medikų komandai, kad suteikė galimybę dar 2 mėnesius nešioti vaikučius. Jie gimė 32 savaičių – pagal „neišnešiotukus“ tai yra pakankamai saugus amžius vaikučiui, jis jau yra pakankamai išsivystęs. Vis dėlto mano Pauliukas gimė daug silpnesnis, ryškiai mažesnio svorio… Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime, bet ir labai sukrečianti, nes atrodė, kad niekas nuo manęs nepriklauso, niekuo negaliu pagelbėti, nieko negaliu padaryti. Dovydas gimė sveikas – jis išsisuko tik su kūdikių gelta, pagulėjo po lempa pora dienų ir, kaip gydytojai įvardijo, atostogavo ligoninėje. Paulius buvo gaivintas nuo pat gimimo – gimė su deguonies stygiumi ir pirmą naktį, gulint reanimacijoje inkubatoriuje, išsiliejo kraujas į galvytę, realiai, ištiko insultas, po to sekė dar ir ūminis meningitas, galvos smegenų uždegimas. Visa puokštė bėdų. Buvo labai sunkus momentas, bet dabar esu laiminga ir „ačiū“ visatai, aišku, norisi, kad viskas per naktį pasikeistų, bet taip nebūna. Mano Pauliukas stiprėja – jis neseniai pradėjo savarankiškai vaikščioti. Tuoj sūnums bus 5 metai ir dabar toks momentas, kai viskas aprimę.

Visą pokalbį klausykite LRT mediatekoje ir radiotekoje.