„Įkvėpti judėti“ su Dainiumi Novicku

„Įkvėpti judėti“ su Dainiumi Novicku

Dainius Novickas tituluojamas Lietuvos mėgėjų krepšinio legenda, tačiau jo biografiją nuo šiol papildė ir naujas istorinis puslapis – jis kartu su vyrų 3×3 krepšinio rinktine iškovojo kelialapį į Paryžiaus olimpines žaidynes. Charizmatiškasis treneris juokauja, kad visgi vilki laimės marškinėlius, kurie jį gyvenime atvedė į teisingą kelią. Progų nueiti klystkeliais buvo ne viena, tačiau gatvėje augęs D. Novickas užsikrėtė aistra krepšiniui ir pergalėms. Kai profesionalaus trenerio darbo patirties neturinčiam D. Novickui buvo pasiūlyta vadovauti 3×3 krepšinio rinktinėms, teko atlaikyti kritikos laviną, tačiau jis įrodė ne tik krepšininkams, bet ir visai Lietuvai, kad iš gatvės nukeliauti į olimpines žaidynes yra įmanoma. 3×3 krepšinio rinktinių pergalių kalvis sustoti nežada – ateities planuose ne tik medalis Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, bet ir išpildyta moterų rinktinės olimpinė svajonė.

Olimpinį kelialapį D. Novicko vadovaujama vyrų 3×3 krepšinio rinktinė iškovojo iš antro karto. Į Tokiją 2021 m. kelią užkirto olimpiniais čempionais tapę latviai. Šiemet Lietuvos rinktinė šanso paleisti negalėjo – Debrecene vykusiame paskutiniame olimpinės atrankos turnyre paskutines dvejas rungtynes Lietuvos krepšininkai sužaidė taip, kad, pasak D. Novicko, jų nebūtų galėję sustabdyti net lietuviams neįkandami serbai. Kitaip ir neįmanoma, kai šalia aikštelės toks trenerio palaikymas – jau net FIBA nebetrukdo D. Novickui švilpimu, šūksniais ir kitomis emocijomis raginti ir motyvuoti komandą. „Kai pasikuriu, manęs neįmanoma sustabdyti“, – sako vienu metu net keletą šalies 3×3 krepšinio rinktinių treniruojantis strategas.

Kartu su 3×3 krepšiniu Lietuvoje kaip asmenybė augo ir D. Novickas. Apie šį virsmą, pirmąsias pergales su 3×3 krepšinio rinktinėmis, gyvenimą ant lagaminų, nelengvą charakterį ir ryšį su sūnumi jis pasakoja tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“.

Dainiau, po iškovoto olimpinio kelialapio sakėte, kad savaitę nekelsite telefono ragelio, tačiau pažadą teko sulaužyti?

Vieną dieną niekam nekėliau, neatrašinėjau. Neįmanoma gyventi be šiuolaikinių technologijų, turi atsakinėti žmonėms.

Vis dėlto kitas pažadas – jeigu iškovosite olimpinį kelialapį, nusiskusite galvą – įvykdytas. Pripratote prie naujos šukuosenos?

Dar truputėlį yra to šoko, kai prisikėlęs ryte į veidrodį pasižiūri. Pasižadėjau, tai pasižadėjau, reikėjo tai padaryti. Dar gavau truputį spaudimo iš kitų trenerių. Buvo gera nuotaika, tai ir pasakiau „kirpkite“. Ataugs plaukai.

Po istorinio laimėjimo komandą užklupo sveikinimų lavina, artimiausieji sutiko oro uoste, iki šiol dar nesate perskaitęs visų sveikinimo žinučių. Ar tikėjotės tokio didelio palaikymo?

Tikėjomės, nes labai kryptingai siekėme savo tikslo nuo 2019 m… Pirmoje atrankoje į Tokijo olimpines žaidynes ketvirtfinalyje skaudžiai pralaimėjome latviams, bet tuos kitus trejus metus vyko kryptingas darbas – profesionalėjo 3×3 krepšinio asociacija, mes patys, atsirado daugiau personalo, fizinio rengimo trenerių. Dirbi kryptingai, atiduodi visą širdį, tai turėjo, kaip sakau, fortūna atsisukti ir į mūsų pusę. Tikrai turi būti šiek tiek fortūnos šiame sporte. Gaila moterų rinktinės. Vis dėlto tikėjome, ėjome ir būtų labai skaudu, jeigu būtume su vyrais neiškovoję olimpinio kelialapio. Dabar apie tai negalvoji, bet, jeigu pagalvotumei, tai nesėkmės atveju tikrai čia mus būtų „uždarę“…

2017 m. buvo paskelbta, kad 3×3 krepšinis įtrauktas į olimpinių žaidynių programą ir būtent jums patikėta burti Lietuvos rinktines. 7 metai atrodo pakankamai trumpas laikas įgyventi olimpinę svajonę, apie kurią kiti sportininkai svajoja metų metus. Koks buvo šis laikotarpis?

Man tai atrodo ilgas laikotarpis. Tai kainavo ir daug streso, ir nervų, ir daug bemiegių naktų, buvo ir reikėjo nesėkmių. Vis dėlto tikėjome, nes buvo tų pergalių – per tuos 7 metus parvežėme Lietuvai 10 medalių. Kai laimi su moterų, vyrų, jaunimo rinktinėmis, tiki, kad karta auga, tobulėju kaip treneris, žaidėjai irgi tobulėja. Tikrai visi tikėjome ir darėme savo darbą ir dabar turime rezultatą. Jeigu atvirai, dar nelabai suvokiame – krepšininkai iškart išvažiavo į klubų turnyrą, personalas ilsisi, bijau, kada čia jau man parašys, kad vėl reikia grįžti į darbus.

Bandėte prasibrauti ir į Tokijo olimpines žaidynes. Kuo antrasis bandymas skyrėsi nuo pirmojo?

Per 4 metus paaugo klubų 3×3 krepšinis. Pasaulio reitinge vyrų rinktinei nedaug taškų trūko, kad tiesiogiai būtume patekę į olimpines žaidynes, nes tokiu būdu pateko 3 komandos. Kinai, prisipirkę žaidėjų, atėmė tuos taškus… Kuo toliau, tuo labiau stiprėjo mūsų rinktinė. Į Debreceną atvažiavome su pirmu reitingu, tai, rodos, padarėme tai, kas priklausė.

Vis dėlto, kai atvažiuoji į turnyrą kaip komanda lyderė, didesnė atsakomybė slegia pečius?

Taip. Dar prieš kelias savaites Japonijoje vykusio olimpinės atrankos turnyro finale pralaimėjome, FIBA taip pat galvojo, kad jau ten pateksime į olimpines žaidynes… Tarp 16 komandų tikrai buvo stiprių komandų ir neišėjo belgai, austrai, kurie buvo tarp favoritų, išėjo prancūzai ir lenkai. Taip, tikėjome, kad prancūzai pateks, nes su jais praktiškai beveik visą laiką ruošėmės – mėnesį buvome Prancūzijoje, žaidėme turnyruose. Vis dėlto buvo komandų, kurios buvo favoritės ir nepateko į olimpines žaidynes.

Olimpinį kelialapį iškovojote paskutiniuoju bandymu. Kiek buvo baimės ar psichologinio spaudimo?

Buvome taip pasiryžę… Aišku, buvo skaudu Japonijoje pralaimėti finale ir matyti didelių vyrų ašaras, kurie galvoja, kad jau nebebus tų šansų. Tas dvi savaites po Japonijos stengėmės kuo daugiau bendrauti, išsiryškinti detales, ko trūksta. Debrecene truputį buvo lengviau, nes olimpinius kelialapius laimėjo 3 komandos. Jeigu patenki į pusfinalį, dar turi šansą, net ir pralaimėjęs jį. Kalbėjomės su vyrai, kad reikia, norime, bet streso buvo tikrai daug.

Šansą į Paryžių prasibrauti turėjo ir šalies moterų rinktinė, su kuria praėjusiais metais triumfavote Europos žaidynėse, o šią pergalę išskyrėte kaip vieną didžiausių gyvenime. Kaip po moterų rinktinės nesėkmės stengėtės išblaškyti tą slogulį, kad tai neatsilieptų ir lemiamoms vyrų rinktinės rungtynėms? 

Kai eini kartu ir pusryčiauti, ir pietauti bei matai krepšininkių nuliūdusius veidus, tai automatiškai persiduoda. Prašiau krepšininkių, kad palaikytų vyrų rinktinę, daugiau šypsotųsi. Žiūrint vaizdo peržiūras su vyrais, sakydavau jiems, kad nebūtų neleidę galvas, esame pirmi pagal reitingą. Nepaisant to, kad esame maža šalis, visi užsidarę, turime rodyti emocijas. Jeigu tiki, jeigu eini iki pabaigos, tai turi ta fortūna kažkada atsisukti. Jau net galvojome, kad lauksime iki Los Andželo olimpinių žaidynių, bet turbūt nebūtume išlaukę, nes rinktinės žaidėjai jau vyresnio amžiaus. Vyrai – šaunuoliai, susitvarkė. Didelis postūmis buvo iš Lietuvos atvažiavę sirgaliai, kurie trenkėsi 18 valandų autobusu iki Debreceno. Palaikymas buvo įspūdingas – kai darai treniruotę ir 60 fanų dainuoja „Trys milijonai“… Jau mačiau, kad laimėjome, per apšilimą, nes lenkai buvo tokiame mažame kamputyje, praktiškai net nemėtė, o mūsų vyrų akys degė. Sirgaliai tik antrą turnyro dieną suprato, kad 3×3 krepšinyje šiek tiek kitokia kultūra – 5×5 krepšinyje sirgaliai neprieis į treniruotę ar prie krepšininko ir nepaspaus rankos. Čia visi sustoja šalia aikštelės, dainuoja. Vyrai taip sužaidė tas dvejas paskutines rungtynes, kad net tiems patiems serbams, kurių niekaip negalime nugalėti, nebūtų buvę variantų.

Žvelgiant į jus per rungtynes už aikštelės ribų, abejingu negali likti nė vienas – besiveržiančios emocijos, šūksniai, švilpimas. Kas tada vyksta jūsų viduje ar tiesiog pasiduodate emocijų srautui?

Jeigu dvejočiau už aikštelės ribų, turbūt ir komanda pradėtų dvejoti. Man taip natūraliai gaunasi. Atsimenu, grupės rungtynėse šalia sėdėjo vadovai, tai sakiau, kad ramiai pažiūrėsiu rungtynes. Tai tada pirmos 20 sekundžių ir viskas. Kai pasikuriu, neįmanoma sustabdyti. Jau net FIBA nebekreipia dėmesio, nes anksčiau dar stabdydavo. Tos emocijos prasiveržia taip natūraliai ir kartais, kai po rungtynių pasižiūriu, galvoju, kokio velnio čia man taip blaškytis, bet kitaip neįmanoma. Gal, jeigu sėdėtum šalia komandos, apie ką kalbama, kad galbūt po šių olimpinių žaidynių bus laisviau. Anksčiau į turnyrus atvažiuodavo tik žaidėjai, o dabar personalo daug, FIBA mato, kad viskas eina profesionalumo link, tai, manau, kad leis šalia komandos sėdėti. Gal bus tada lengviau, nes galėsi kontroliuoti rungtynių tempą ar dar kažką, o dabar, kai negali… Bet, kol FIBA dar netramdo, reikia būti savimi! Juokiausi, kad kada nors reikės į rungtynes su kostiumu ateiti ir ramiai prie aikštelės pastovėti ir pažiūrėti, bet reikia surasti tokias rungtynes, kurios nebūtų labai svarbios.

O, kai Dainius Novickas grįžta į viešbučio kambarį…

Geriau neklauskite… Dažniausiai turnyrai vyksta dvi dienas, tai po tų dviejų dienų atrodo, kad būčiau vagonų anglių iškrovęs. Tiesiog sėdi, nėra jėgų. Kartais dar reikia peržiūrėti rungtynes, tai dar sėdi prie kompiuterio, niekas nepagalvoja, kad vyrai eina ilsėtis, o mes peržiūrime savo ir varžovų rungtynes, karpome jas, o, jeigu dar kartu yra ir moterų rinktinė, tai tenka peržiūrėti ir 8 rungtynes. Baigiame darbą 3–4 nakties, nes turnyras baigiasi 22 val. Dabar buvo lengviau, nes turėjau ir asistentų, ir skautas buvo, tai šiek tiek nuėmė nuo manęs to darbo ir streso. Pirmadienį grįžome iš Debreceno, tai antradienį visą gulėjau lovoje ir nekėliau net telefono ragelio. Dar trečiadienio rytą atsikėliau ir pagalvojau, kaip čia dar pamiegočiau.

Kaip ir žaisdamas mėgėjų krepšinį, kai vienu metu rungtyniavote net 13 komandų, taip ir 3×3 krepšinyje – vadovaujate ne kelioms rinktinėms. Kaip randate tiek stiprybės?

Tai čia normalu. Taip, kai ir žaisdavau už daug komandų, nes myli tą krepšinį ir taip automatiškai gaunasi. Net nesiginčiji, kai paskambina ir sako, tarkime, reikia U18 rinktinei padėti. Paklausi, kur turnyras ir važiuoji. Pernai merginų U18 rinktinę treniravo Gintautas Kevinas. Grįžau po turnyro labai pavargęs ir paskambina komandos vadovas ir sako, kad važiuojame į Ukmergę padėti merginoms pasirengti pasaulio čempionatui ir jos čempionate užėmė istorinę 4 vietą. Smagu, kad auga treneriai, nes iki šiol labai daug kas skeptiškai žiūrėjo į 3×3 krepšinį, kol iš arčiau nepamatė. Dabar yra mūsų pikas, didėja susidomėjimas, daugėja sirgalių. Net 5×5 krepšinio treneriai sako, kad gal čia ir neblogai 3×3 krepšinis, tokie krepšininkai kaip Rokas Jokubaitis, Tadas Sedekerskis, Jonas Mačiulis palaiko. Jau kitas požiūris į mus. Dabar irgi rengiasi U21, U23 rinktinės, tai, laimei, apsiėmė jas treniruoti Deividas Kumelis, nes kartu studijuojame Vytauto Didžiojo universitete. Man dar ir studentų rinktinę tenka treniruoti – pernai nugalėjome studentų 3×3 krepšinio pasaulio čempionate. Praėjusiais metais į pirmąją stovyklą iš namų išvažiavau gegužės 15 d. ir grįžau gruodžio mėnesį. Per šį laikotarpį kartu sudėjus į namus grįžau dukart ir gavosi viena diena, kaip sakoma, tik prasiplauti lagaminą. Šiemet nuo vasario 1 d. iki dabar ir tik vieną dieną buvau grįžęs namo.

Esate taip pasinėręs į savo aistrą krepšiniui, o kaip dėl perdegimo, apie kurį sporto pasaulyje vis dažniau kalbama?

Nežinau, ką tai reiškia. Aišku, būna tų sunkių dienų, akimirkų. Ačiū Dievui, nėra daug pralaimėjimų. Jeigu būtų daugiau tų pralaimėjimų, greičiau perdegčiau. Vis dėlto pastebėjau, kad ateina tas etapas, kai nebemoku džiaugtis pergalėmis. Įvažiuoji į tokias vėžes – atvažiuoji į turnyrą ir turi laimėti medalį. Laimi ir tada toks palengvėjimo jausmas, galvoji, gerai, šitą turnyrą laimėjome, pasisekė, laukiame kito. Kai pirmais kartais laimėdavome, būdavo „opapa“ to džiaugsmo, o dabar toks (nusišluosto kaktą, aut. past.)… Pagalvoji, neatstatydins.

Tiek kaip žaidėjui, tiek kaip treneriui pergalės buvo ir yra varomoji jėga ir pralaimėti būtų sunku?

Mėgėjų lygoje visada ateidavau į varžybas laimėti – nesvarbu, kokioje lygoje, su kuo žaisdavau, kokią valandą ar kokią dieną. Taip pat ir kaip treneriui. Aišku, gal sekasi, kad nėra tų pralaimėjimų serijų, nes tik pora kartų gal esame turnyruose pralošę, tai turbūt veda į priekį, bet kažkada ateis ir tas dalykas, reikia pagalvoti, bet noras laimėti lieka visada.

O kokį poveikį jums daro skeptikai ir kritika, kurios pačioje 3×3 krepšinio pradžioje tikrai buvo nemažai?

Pradžioje tikrai buvo sunku. Atsimenu būdavo tokių akimirkų, kai sėdėdavau namuose balkone ir skaitydamas, ašarą riedėdavo, galvodavau, ką blogo Lietuvai darau – nei vagiu, ar kažką kito blogo darau. Galvodavau, ko čia nervuojatės, eikite ir darykite patys, jeigu norite geriau. Labai padėjo „Kažkur matytų“ komandos draugai, kurie sakydavo, kad neskaityčiau tų komentarų, kad žinau, ką darau, o tarp draugų esu gerbiamas, mylimas ir palaikomas. Tie skeptikai tildėsi kuo toliau, tuo daugiau, nes buvo pergalės. Tik nuvažiavome į pirmąjį Europos čempionatą ir su vyrų rinktine laimėjome bronzą, tais pačiais metais su jaunimu laimėjome Europos čempionato auksą. Ir tada prasidėjo…

Kviečiame žiūrėti visą epizodą su Dainiumi Novicku:

• LRT radiotekoje.
• LRT mediatekoje.