Pats esu buvęs profesionaliu krepšininku, žinau, ką reiškia patirti traumą, todėl žinau, ko reikia sportininkui. Ne visada reikia kokio nors specifinio gydymo, bet kitaip elgtumės, jeigu gydytume ne sportininką. Būna atvejų, kai neturime pakankamai laiko, per operaciją nepadarome iki pabaigos visko, ką reikėtų padaryti, pasiliekame vėlesniam laikui. Daug niuansų… Bet taip, sportininkai negali laukti, turime tai suprasti. Mūsų sveikatos sistema tam nepritaikyta, todėl daugeliu atvejų didelėje ligoninėje nepavyksta operatyviai padėti sportininkams. Dėl šios priežasties kuriasi sporto medicinos klinikos, kurios skirtos tam, kad sportininkas gautų greitai tai, ko reikia. Turime pripažinti, kad problemų yra, ir bandyti jas spręsti.
– Daug metų buvote vyrų krepšinio rinktinės vyriausiuoju gydytoju, operavote turbūt ne dešimtis, o šimtus kitų Lietuvos sportininkų. Tarp sportininkų, patyrusių traumą, rodos, automatinis klausimas yra, ar operuos prof. R. Gudas. Su kokiais jausmais tenka susidurti, kai jūsų rankų prisilietimo gyvybiškai laukia aukščiausio lygio Lietuvos sportininkai, o juk norisi turėti ir savo asmeninį gyvenimą?
– Taip, asmeninio gyvenimo, ko gero, nėra arba yra labai mažai. Esu laimingas, kad turėjau gerą partnerį Vytenį Trumpicką, su kuriuo ir pradėjome dirbti rinktinėje ir dalindavomės darbais. Sakyčiau, kad jis buvo rinktinės vyr. gydytojas, aš buvau padėjėjas. Kaip chirurgas, negalėdavau visos vasaros paaukoti rinktinei, prisijungdavau tik per pasaulio ir Europos čempionatus, olimpines žaidynes, o Vytenis būdavo nuo pat pradžios iki pabaigos. Ką tai reiškia? Darbas prasideda ne tada, kai sportininkas atvyksta į pirmąją pasirengimo čempionatui stovyklą, pradėti dirbti reikia gerokai anksčiau. Kalbant apie krepšinį, turi komunikuoti su pagrindiniais ir fizinio rengimo treneriais, žinoti kandidatų sąrašą, tada žmones iki atvykstant į stovyklą patikrinti, ar jie sveiki, ar turi kokių nors problemų. Jeigu turi problemų, reikia jas sutvarkyti iki pasirengimo pradžios. Vadinasi, darbas prasideda gerokai anksčiau.
Aš galbūt nepraradau tiek asmeninio laiko, kiek prarado Vytenis. Tikrai kenčia šeimos, kenčia vaikai, kenčia viskas, bet, iš kitos pusės, tai yra įdomu, tai yra dinamiška, bent jau pradžioje, nes po kiek metų tampa rutina. Kai žinai, kad gali padėti, kuriam laikui dažniausiai pamiršti asmeninį gyvenimą, bet tai labai daug laiko atima, nepaprastai daug. O man, kaip chirurgui, kaip ir sportininkui reikia treniruotis, tik aš tai darau operacinėje, negalima ilgam laikui iškristi, tai rinktinėje būdavau 3–4 savaites, tai irgi labai daug ir labai sunku derinti su darbu. Kalbant apie pasirengimą rimtoms varžyboms, tas mėnesis yra sunkus, dar reikia mėnesio atsigauti po to, o laiko nėra ir turi grįžti į operacinę, nes laukia pacientai ir jų prarasti negali.
– Pati esu turėjusi kelio menisko operaciją ir prisimenu, kad pirmas dalykas, kai pramerki akis po narkozės, nori paklausti operavusio gydytojo, kokios prognozės, kada grįši į didįjį sportą. Kokia jūsų taktika – pasakote visą tiesą ar ką nors nutylite?
– Tai labai jautrus dalykas. Turime sakyti tiesą, dažnai nesinori jos sakyti, nes visokių situacijų, aišku, būna, bet išmokstame tą tiesą pasakyti kitaip. Visą laiką turi būti pozityvus. Ir sportininkui kartais nesiseka, taip ir operacinėje ne viską visada gali padaryti – ar patologija kokia nors būna ir matai, kad nesi Dievas, bet vis tiek padarai geriausia, ką sugebi ir kas įmanoma.
Visą laiką galvoji apie tą operuotą žmogų, ateidamas kitą dieną arba kai jis atsibunda po narkozės. Kadangi mano tos operacijos yra viduje, su kamera viską matome, tai jau įlindęs turi tą jausmą… Man adrenalino kiekis padidėja, jeigu matau, kad ne viską galėsiu padaryti, bet žmogui negali pasakyti, kad, tarkime, po 10 metų kas nors bus, nes jam reikia gyventi dabar. Tą tiesą turime pasakyti, kadangi turime sudėlioti tolesnį gyvenimą, bet turime tai padaryti linksmai, optimistiškai. Paskui jau grįžęs namo nemiegi, galvoji, kaip toliau suktis iš padėties, ką toliau daryti, kaip padėti. Mano žmona sako, kad per daug jautriai viską priimu, bet turbūt kitaip neįmanoma.
Kažkada, kai jaunesnis buvau, sau sakiau, kad chirurgas turi būti robotas, bet paskui supratau, kad robotas irgi žmogus. Operacinėje pamiršti apie viską, bet paskui turi su pacientu komunikuoti. Darbas operacinėje yra tik dalis proceso, toliau laukia didelis darbas – jeigu sunkesnė trauma, dažniausiai reikia 6, 9 ar 12 mėnesių, kol gali žmogų saugiai paleisti toliau sportuoti. Visą tą laiką turi gyventi su tuo žmogumi.
– Tais sudėtingais momentais, bendraujant su pacientais, praverstų ir psichologo pagalba, bet šiuo specialistu tenka būti jums?
– Tikrai taip. Tai yra labai svarbu chirurgui. Visų pirma, save motyvuoti, jeigu kas nors nesiseka, niekada nenuleisti rankų. Būna, kad kažkas nepasiseka, vadinasi, turi psichologiškai motyvuoti save, kad nesustotum, galvoti, ką gali padaryti geriau, ir tada padaryti geriau. Aišku, didžiausia trauma būna žmogui, kurį gydai, tai ne tik fizinė trauma, stoja gyvenimas, jau net nekalbu apie profesionalius sportininkus, jų yra tik 1 proc., 99 proc. esame mes visi. Dirbame daugiausia su tais 99 proc. Žmonės turi nedirbti kurį laiką, jau nekalbu apie sportavimą. Džiaugiuosi, kad dabar žmonėms sportavimas yra labai svarbus, jie užsikabina, todėl reikia labai daug aiškinti, kad kurį laiką to daryti bus negalima. Taip, psichologija yra šalia, be jos turbūt neįmanoma. Galbūt, jeigu nebūtume ir psichologai, neturėtume ir pacientų, neturėtume darbo.
– Pats esate minėjęs, kad psichologinį spaudimą patiriate ir jūs – būtent į gydytoją krypsta visų akys, atrodo, klaidų čia tiesiog negali būti, nes ant kortos pastatyti medaliai, garbė, dideli honorarai.
– Galiu papasakoti vieną atvejį. Dabar tas krepšininkas jau baigęs karjerą. Jis patyrė labai rimtą traumą – plyšo kryžminiai raiščiai. Šis sportininkas turėjo rimtą kontraktą, karjeros viršūnėje ne Lietuvoje, Italijoje tuo metu sportavo. Operuotis jis nusprendė pas mus, bet kartu su juo atvažiavo italų chirurgas, kuris dirbo su ta komanda. Buvo tokia situacija, kad prieš operaciją susėdome išgerti kavos su tuo chirurgu, aptarti taktikos, ką darysime, ir jis man pasakė, kad atvažiavo pažiūrėti, ar operacija pavyks. Jeigu pavyks, tada kontraktas su šiuo krepšininku bus pratęstas, jeigu nepavyks, kontraktas bus nutrauktas. Pajaučiau, kad man rankos pradėjo drebėti… Jis paprašė leisti jam dalyvauti operacijoje, stovėjo man už nugaros. Pasiėmiau skalpelį ir jaučiu, kad šiek tiek rankos dreba, atsakomybė ir prieš tą žaidėją… Turėjau viduje daug kartų nusikeikti ir tada pajutau, kad pagerėjo. Tada padariau pjūvį ir padarėme operaciją.
