„Įkvėpti judėti“: Pasaulio bėgikių elite įsitvirtinanti Gabija Galvydytė: mano kelias neeilinis

„Įkvėpti judėti“: Pasaulio bėgikių elite įsitvirtinanti Gabija Galvydytė: mano kelias neeilinis

Žingsnis po žingsnio Gabija Galvydytė įsitvirtina planetos bėgikių elite – pasaulio lengvosios atletikos čempionate Tokijuje ji pateko į dviejų distancijų pusfinalius ir užėmė 12 bei 16 vietas. Būtent šiemet Jungtinėse Amerikos Valstijose besitreniruojančios bėgikės karjeroje įvyko proveržis – G. Galvydytė pasirašė sutartį su vienu didžiausių pasaulio prekės ženklų, pradėjo treniruotis su lengvosios atletikos žvaigždėmis ir savo rezultatais įrodė, kad tokias aukštumas gali pasiekti net mažos šalies atstovė.

Vieną po kito Lietuvos rekordus šį sezoną gerinusi G. Galvydytė sustoti nežada ir jau kalba apie dar aukštesnius tikslus. JAV ne vieną lengvosios atletikos žvaigždę išugdęs treneris Jerris Schumacheris vertina lietuvės talentą ir neatmeta galimybės, kad ateityje vidutinių nuotolių bėgikę išvysime ir kitose lengvosios atletikos rungtyse. Vis dėlto iš tokios mažos šalies kaip Lietuva atvykusiai G. Galvydytei teko daugiau ir atkakliau stengtis, kad ji JAV būtų pastebėta.

Olimpietės G. Galvydytės sportinis kelias prasidėjo gimtojoje Jonavoje, kai trečiokę bėgimo varžybose pastebėjo pirmoji trenerė Vidutė Lebeckienė. Vėliau ji persikėlė į Panevėžį ir mokėsi Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje. Nors paskutiniais mokslo metais lengvaatletė jau svarstė apie studijas JAV, pirmieji metai už Atlanto nebuvo lengvi – teko ieškoti savęs ir tik vėliau atėjo suvokimas, kad jos kelias – profesionalus sportas.

„Jaunoji aš būtų labai laiminga, kur dabar esu“, – tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ sakė G. Galvydytė.

– Šis sezonas buvo neįtikėtinai sėkmingas, kas labiausiai nulėmė, kad karjeroje įvyko toks proveržis? Prieš dvejus metus pasaulio čempionate Budapešte 800 metrų distancijoje užėmei 29-ą vietą, pernai Paryžiaus olimpinėse žaidynėse – 31-ą, o Tokijuje tiek po 1 500 metrų, tiek po 800 metrų pusfinalių kalbėjai ir apie tikslą patekti į finalus.

– Manau, kas lėmė, tai naujas treneris, kuris tikrai yra labai stiprus ir žinomas treneris, yra užauginęs labai aukšto lygio sportininkus. Pas jį treniruotės buvo naujos ir labai sunkios, labai daug darbo įdėjau. Nemanau, kad tikėjomės, jog rezultatai šoks taip greitai, nes vis tiek pirmi metai, nauja metodika, treneris. Tikėjausi, kad bus tie rezultatai, bet galvojau, kad užtruks laiko. Tai nustebinau ne tik save, bet ir trenerį, kad pavyko taip greitai parodyti tą potencialą.

– Šiemet pasirašei sutartį su vienu žymiausių prekės ženklų. Papasakok, kaip tai įvyko?

– Bėgant NCAA čempionate (JAV studentų čempionatas – aut. past.), mane pastebėjo treneris ir „Nike“ atstovas. Manau, padėjo ir tai, kad dabartinis treneris yra pažįstamas su buvusiu mano koledžo treneriu, kuris pasakė, koks yra mano potencialas, kokia bėgikė esu. Treneriui patiko ir jis susisiekė su manini. Tai tas NCAA čempionatas man atvėrė duris kontrakto pasirašymui. Tos varžybos buvo sėkmingos ir labai džiaugiuosi, kad mano potencialas buvo pastebėtas.

Kiekvienas sportininkas mūsų grupėje turi skirtingos trukmės kontraktus. Neturiu būtinai treniruotis su komanda, galėčiau ir atskirai, bet, kadangi treneris mane pastebėjo ir jis dirba su „Nike“, tai nulėmė, kad treniruojuosi su grupe. Norėjau treniruotis su aukšto lygio sportininkais, nes žinau, jeigu nori įrodyti savo potencialą, reikia žiūrėti aukščiau.

– Ar prieš pasirašant šią sutartį turėjai tikslą likti būtent JAV, o gal jau buvai sulaukusi ir kitų pasiūlymų?

– Kai pasirašiau sutartį su „Nike“ ženklu, turėjau galimybę nebūtinai likti JAV, nes yra trenerių ir Europoje, bet su mano treneriu pokalbis buvo natūraliausias, man labiausiai tiko ir patiko treniruočių metodika, todėl nusprendžiau pabandyti JAV, nes mano treneris yra treniravęs praeityje labai stiprių 1 500 m bėgikių. Tai atrodė, kad geriausia likti ir siekti aukštumų JAV.

– Ar treneris buvo kartu Tokijuje ir kaip sekėsi kitiems tavo komandos JAV draugams?

– Buvo. Turime 3 000 m kliūtinio bėgimo atstovę, kuri pateko į finalą, tai labai aukštas rezultatas. Kitas komandos narys bėgo 10 000 m, bet prieš tai jis turėjo traumą, tai čempionatas buvo ne toks, kokio turbūt tikėjosi. Bet šis bėgikas pasiekęs labai aukštų rezultatų anksčiau, yra olimpinių žaidynių ir pasaulio čempionato medalių laimėtojas.

Treneris Tokijuje buvo visą laiką ir tikrai padėjo. Treneris dirba universitete, tai jam teko palikti darbą ir atvykti su mumis. Labai smagu, kad buvo šalia ir galėjo pakalbėti ir apie metodiką, ir apie strategijas, kaip bėgti. Tikrai pasijautė, ką reiškia prieš svarbiausius startus turėti šalia trenerį.

– Tokijuje buvo ir kitas tavo treneris Justinas Beržanskis. Kaip treneriai dalijasi atsakomybėmis?

– Justinas susipažino su mano treneriu ir jie tikrai labai sutaria. Justinas labiau padeda morališkai, jis mane pažįsta, o amerikietis treneris labiau prieš startą padeda – pakalbame apie metodiką ir pan

– Kokie buvo trenerių įvertinimai po pasirodymo Tokijuje? Kiek, apskritai, šis čempionatas padėjo patikėti, kad jau priklausai pasaulio bėgikių elitui ir, kaip pati sakei, nesi vienadienė bėgikė?

– Su Justinu iškart po varžybų susitikau, tai matėsi iš jo veido išraiškos, kad labai džiaugiasi manimi ir tikrai rezultatai kalba patys už save. Gal ir mato treneris, kokia sportininkė esu, bet, kai ateina rezultatai, jis labai džiaugiasi, kad galiu bėgti tarp stipriausių pasaulio bėgikių. Žinoma, ir mano treneris iš JAV tikrai buvo patenkintas ir net iš kelių žmonių sulaukiau kaip ir pagyrimų, nes šis treneris nedažnai būna patenkintas savo sportininkais. Tai man didelis dalykas.

– Kas tikrai matėsi Tokijuje, kad buvai drąsi, pasitikinti ir nebijodama priėmei taktinius bėgimų žaidimus, kiek jautiesi patobulėjusi būtent taktikos srityje?

– Amerikietis treneris man sakė, kad turiu pasitikėti ir kad priklausau ten bėgti, kad esu labai stipri. Ta motyvacinė kalba prieš startą ir jo pasakymas, kad džiaugiasi, kokia yra mano forma, kad džiaugiasi manimi kaip atlete, tikrai labai padėjo jaustis pasitikinčia savimi ir suprasti, kad tikrai galiu bėgti su tokiomis stipriomis bėgikėmis, nes visgi jau esu prie starto linijos ir esu čia ne atsitiktinai. Aišku, nesu labai patyrusi sportininkė ir tokie startai gali truputį išgąsdinti, bet tikrai džiaugiuosi, kaip suvaldžiau visas emocijas ir kaip jaučiausi pasitikinti savimi.

– Įvykdei žvėriškai aukštus normatyvus ir dalyvavai pasaulio čempionate net dviejose distancijose. Kiek sezono pradžioje tikėjai, kad tai įmanoma?

– Treniruotės labai gerai sekėsi ir treneris matė, kad esu geros formos, tai kažkaip tikėjausi, kad įmanoma įvykdyti normatyvus. Kartais treniruotės gali būti melagingos, kai jautiesi labai gerai, o varžybose kitaip nutinka. Tai, žinoma, reikėjo kelių startų įsivažiuoti, bet, kai pradėjo rodytis rezultatai, supratau, kad treniruotės nebuvo melagingos.

– Koncentracija 1 500 m distancijai prasidėjo šiemet, kaip nusprendėte, kad rengsitės dviem rungtims? Ar jau prisijaukinai 1 500 m rungtį?

– Manau, jeigu jau esi aukšto lygio vidutinių nuotolių bėgikė, tai turi gerai bėgti arba 400 m, arba 1 500 m. Mano situacijoje taip gavosi, kad geriau bėgu 1 500 m. Mano treneris kažkaip matė, kad turiu tą potencialą 1 500 m bėgime. Manau, dar reikia laiko, nes esu labiau atėjusi iš sprinto pusės nei ilgų distancijų, tad reikia daugiau dirbti ištvermei, bet jau šie metai parodė, kad tik tiek laiko užteko, jog bėgčiau tokiems rezultatams, tai labai laukiu, kaip seksis ateityje. Tikrai dirbsime ties ištverme ir žiūrėsime, kaip viskas susidėlios, nes man tikrai tai tinka.

– Kai tavęs žurnalistai Tokijuje paklausė apie galbūt ateityje atsirasiančias ir kitas rungtis, mįslingai užsiminei, kad esi bėgiojusi ir barjerus. Ką tai galėjo reikšti, ar tai buvo tik akimirkos pasakymas?

– Nemanau, kad tai buvo tik akimirkos pasakymas, nes man buvo tokia kaip ir mintis duota, nežinau, ar labiau juoko forma, ar iš tikrųjų, kad ateityje galėčiau pabandyti 3 000 m kliūtinį bėgimą. Turiu tą barjerų pusę ir žinočiau, kaip bėgti per kliūtis, tik nežinau, kaip būtų su vandens kliūtimi. Gal čia tai galėtų įvykti ir labai ateityje. Su treneriu planavome, kad galėčiau kažkada pabandyti bėgti 3 000 m, kai paklausiau, kada, supratau iš jo veido išraiškos, kad nukelsime, nes visai greitai dabar bėgu 800 m. Nėra, ko blaškytis.

Galbūt ateityje galėčiau pabandyti 3 000 m kliūtinį bėgimą. Nežinau, kodėl treneris taip galvoja, bet, manau, dėl to, kad esu bėgiojusi barjerinį bėgimą. Bent jau JAV šiaip daug kas buvo nustebę, kai sužinojo, kad anksčiau bėgiojau 400 m su barjerais. Jeigu taip greitai pavyko prisijaukinti 1 500 m, tai nežinia, kas gali būti ir ateityje, bet kol kas, nemanau, kad tai kažkur arti.

– Ar jauti nostalgiją barjeriniam bėgimui?

– Pas mus komandoje yra narė, kuri bėga kliūtinį bėgimą, tai, kai matau ją šokinėjant per barjerus, kartais apie formą pamąstau, kaip ta sportininkė šoka ir pan. Kartais pati pabandau ir tada treneris pasižiūri ir sako, kad nebloga forma. Manau, dėl to tas kliūtinis bėgimas ir atėjo į kalbas, bet nėra, kad labai pasiilgau, nes jaučiuosi labiau kaip vidutinių distancijų bėgikė, bet, žinoma, prisiminimai smagūs.

– Grįžkime į Tokiją. Pradžioje liūdėjai, kad nepavyko prasibrauti į 1 500 m finalą, nubraukei ir ašarą, nusivylimas šiemet buvo didelis ir po Europos uždarųjų patalpų lengvosios atletikos čempionato, kai nepavyko patekti į 800 m finalą. Kas vyksta tavo galvoje po tokių startų ir kaip išmokai praeiti sunkius etapus, nes Tokijas tai tikrai įrodė?

– Tik prabėgus 1 500 m pusfinalyje, buvo labai daug emocijų ir tada, duodant interviu, sakiau, kad greičiau, nes tuoj apsiverksiu. Po to iškart su ašaromis bėgau pas Justiną (trenerį – aut. past.) ir galvojau, kaip bėgsiu 800 m. Atrodė, kad tokia našta atėjo, nes, kai žinai, kad yra tas potencialas ir gali būti finale, tiesiog kortos susidėlioja ne tavo naudai, labai gaila. Labai daug darbo įdėjau, kad 1 500 m bėgčiau greitai ir pasvajojau apie finalą. Buvo labai skaudu, bet Justinas man padėjo suprasti, kad, ką padariau, yra labai gerai, nes bėgau 4 min. 2 sek. ir 4 min. 1 sek. per dvi dienas iš eilės. Tai tikrai aukštas rezultatas ir žinau, kad padariau viską, ką galėjau ir gal ta laimė nenusišypsojo su bėgimais, bet nemanau, kad kažką keisčiau, nes užėmiau 16 vietą. Būčiau netgi 14-a, jeigu nebūtų tų diskvalifikacijų, kai sportininkės dėl kritimų pateko į kitą etapą.

Žinoma, ta naktis buvo nelengva, nes labai vėlyvos varžybos, tada dopingo kontrolė, tai labai išmuša iš ritmo. Vis dėlto, grįžusi į viešbutį, jau jaučiausi geriau, o kitą dieną – visai gerai ir jau norėjau bėgti 800 m. Tai čia buvo toks momentinis liūdesėlis. Mūsų komandoje yra nauja komandos narė, atstovaujanti Lenkijai, tai ji pateko į finalą, tai gal ir tai buvo sunku, nes ir aš norėjau. Gal jaučiausi, kad nuvyliau trenerį, nes tikrai matėme ir kalbėjome prieš startą, kad potencialas yra. Tada supratau, kad turiu dar vieną šansą ir tai padėjo man nusiraminti, kad galiu dar pabandyti 800 m distancijoje.

– Kiek varžybose tos nekontroliuojamos aplinkybės, kurios nuo tavęs visiškai nepriklauso, prideda pykčio, liūdesio ar nevilties, nes tokių dalykų kaip griūtys negali suvaldyti?

– Labai sunku, kad vidutinių nuotolių distancijose daug ko negali kontroliuoti. Tie, kurie bėga, supranta, kurie žiūri iš šono, nelabai gal supranta, kaip viskas vyksta, nes tikrai ir komentarų tokių yra, kurie galvoja, kad prastai taktiškai bėgu ar dar kažką prastai darau. Yra dalykų, kurių tiesiog negaliu kontroliuoti ir tas taktinis bėgimas niekada nebus tobulas, nebent esi labai aukšto lygio sportininkė, kuri gali sau leisti daryti klaidų. Sunku, nes gali būti labai geros sportinės formos ir tada varžybose viskas taip sukrenta ir galvoji, kad negalėjai parodyti, ką iš tikrųjų gali. Tai yra skaudžiausia, nes nežinai, ar bus greitas bėgimas, ar lėtas, ar kažkas kris, ar pastums, ar neužsiimsi geros vietos.

– Balandžio pradžioje sakei, kad tikslas vasarą 800 m bėgti greičiau nei 1 min. 59 sek., o Tokijuje stipriai pagerinai savo asmeninį rekordą ir geriausių istorijoje Lietuvos bėgikių sąraše įsitvirtinai antroje vietoje išlipdama ir iš 1 min. 58 sek. Kiek pačią nustebino toks rezultatas?

– Nustebino, nes po pirmo rato pamačiau, kad bent jau aš, nes buvau toliau nuo lyderių, bėgu apie 59 sek., o antrą ratą jaučiau, kad praėjome bėgti labai greitai. Kai supratau, kad išbėgau iš 1 min. 58 sek., pagalvojau, kad negali būti. Tikrai jaučiau, kad tas antras ratas buvo labai greitas, mano ratų laikai buvo „neigiami“ (angl. negative split – aut. past.), tai dažnai neatsitinka 800 m distancijoje. Jeigu jau bėgi „neigiamus“ ratus, tai parodo, kad forma nėra kažkoks atsitiktinumas. Kai pamačiau rezultatą, nustebau. Vis dėlto nėra taip, kad nesitikėjau, nes treneris po atrankos bėgimo sakė, kad esu 1 min. 57 sek. formos, nes matė, kaip bėgau. Kai pamatai tą rezultatą, supranti, kad tai yra tikra ir taip įrodai, kad esi tokios formos ir kiti tai gali pamatyti, nes, kaip jau minėjau, treniruotėse tu matai, o kiti – ne.

– Jau esi užsiminusi, kad nekantrauji save išbandyti Europos čempionate kitąmet. Atrodo, kad nebijai ir pati sau užkrauti didelių tikslų?

– Gal to mane išmokė JAV, nes esu apsuptyje lengvaatlečių, kurie pasitiki savimi ir jie man parodė, kad tikrai neturėčiau bijoti ir mano rezultatai parodė, kad yra potencialas ir galiu siekti kažko daugiau. Manau, nelabai daug kas tikėjo, kad galiu bėgti iš 1 min. 58 sek., o dabar „užsisėdėti“ ir sakyti, kad noriu bėgti 1 min. 57 sek…. Kažkaip norisi sau išsikelti aukštesnius tikslus ir ties tuo dirbti bei žiūrėti, kur tai mane nuves. 

– O kokia Gabija išvyko į JAV? Kiek laiko prireikė, kad taptumei tokiu žmogumi, kokia esi dabar?

– Tikrai prireikė, nes, kai nuvažiuoji į universitetą JAV, pamatai gyvenimą, kurį matei per filmus ir nori tai patirti. Tai buvo ir vakarėlių, ir pirmi metai buvo patirti, kaip JAV viskas vyksta. Po metų pradėjau labiau žiūrėti į sportą ir treniruotis sunkiau, nes pirmais metais dar ir kelias traumas turėjau, tai truputį buvau nukrypusi nuo sporto, pajaučiau, kaip tas gyvenimas yra be sporto. Po kelerių metų pradėjau jau galvoti apie aukštesnius rezultatus ir tai atvedė iki to, kad supratau, kad noriu bėgti profesionaliai. Pradėjo kilti rezultatai, užėmiau aukštas vietas NCAA čempionatuose. Tada pradėjau mąstyti, kad reikia pradėti dirbti ties tuo, kad galėčiau gyventi iš sporto ir užsidirbti.

– Prisimeni tą momentą, kai tavyje įvyko šis virsmas, kuris jaunam sportininkui įvyksta ir jis supranta, kad arba dar labiau atsiduoda sportui, arba baigia sportininko karjerą?

– Tai įvyko, kai užėmiau prizines vietas NCAA čempionatuose. Dveji metai iki baigiant universitetą, likau antra ir mačiau, kad prizinės vietos dažniausia jau gali tikėtis gauti kontraktą. Žinoma, kai esi lietuvė, nesi amerikietė, tai yra sunkiau, nes NCAA yra JAV ir matomos labiau amerikietės. Tai nežinojau, ar man pavyks. Kai paskutiniais metais pamatė mano potencialą, labai džiaugiausi.

– Tavo sportinis kelias prasidėjo gimtojoje Jonavoje, kai tave trečiokę viename bėgime pastebėjo pirmoji trenerė V. Lebeckienė. Vėliau persikėlei į Panevėžį, kai pradėjai mokytis R. Sargūno sporto gimnazijoje, tada studijos JAV, o dabar jau esi profesionali bėgikė. Ką tau reiškia šis nueitas kelias, žinant, kad esi iš tokios mažos šalies kaip Lietuva?

– Reiškia labai daug, nes jau paskutiniais metais gimnazijoje tikrai svajojau bėgti ir atstovauti universitetui JAV. Tada buvo ir mintys, ar noriu, ar nenoriu. Išvykau. Teko praeiti kelią, kur nežinomybė, nauja šalis ir visiškai kitoks gyvenimas. Tikrai supratau, kad tas kelias buvo neeilinis ir viskas buvo susiję, nes išvykau į JAV. Jaunoji aš būtų labai laiminga, tai visada sau bandau pasakyti, kad ir kaip viskas susiklosto, kad ir nepatekau pasaulio čempionate į finalą. Turiu būti labai laiminga, kur dabar esu. Jeigu būtumėte prieš penkerius metus man pasakę, kad turėsiu profesionalų kontraktą su vienu didžiausių prekės ženklų pasaulyje, tai turbūt būčiau nusijuokusi. Reikia būti laimingam, kur esi dabar ir siekti toliau, ką galiu.