„Įkvėpti judėti“: Federacijos vadovais tapę olimpiniai prizininkai: irklavimo bazės drebėdavo nuo diskusijų

„Įkvėpti judėti“: Federacijos vadovais tapę olimpiniai prizininkai: irklavimo bazės drebėdavo nuo diskusijų

Baidarininkai Edvinas Ramanauskas ir Aurimas Lankas 2016 m. Lietuvai padovanojo Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzą ir taip savo karjeras apvertė aukštyn kojomis. Po 8 metų nuo bronzinio triumfo Brazilijoje, praėjusį rugpjūtį, šie tituluoti sportininkai paskelbė apie karjeros pabaigas. Jie pripažįsta, kad pasitraukimas iš profesionalaus sporto suteikė ramybę.

Vis dėlto svajonė likti prie savo sporto šakos paskatino juos dalyvauti Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos rinkimuose. Taip mūsų šalį savo pasiekimais garsinę baidarininkai atvertė naują gyvenimo puslapį – tapo federacijos vadovais.

Ankstyvame karjeros etape talentingi E. Ramanauskas ir A. Lankas pasijuto nereikalingi ir pasitraukė iš didžiojo sporto. Po pertraukos keliskart pasitreniravę baidarininkai netikėtai laimėjo Lietuvos čempionatą, vėliau iškovojo du Europos čempionatų medalius, o vyšnia ant torto – olimpiniai medaliai.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ buvę sportininkai svarsto, kokią įtaką ši pertrauka galėjo turėti karjeroms ir užsimena, kad galbūt būtų galėję iškovoti ir ne vieną olimpinį medalį. Rio de Žaneire Lietuvos duetas laikomas pretendentu į olimpinį medalį nebuvo, todėl su bronza iš irklavimo kanalo mūsų šalies baidarininkai sako išėję lyg nugalėtojai.

Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijai vadovaujantys A. Lankas ir E. Ramanauskas pokalbyje atvirai dalijasi patirtimi apie karjeros pabaigą ir emociniais iššūkiais. Nors jų sprendimas brendo jau kurį laiką, galutinis sprendimas tapo aiškus po nacionalinės Paryžiaus olimpinių žaidynių atrankos.

Tituluoti baidarininkai pripažįsta, kad, po Rio de Žaneiro, išbraukus jų mėgstamiausią rungtį iš olimpinių žaidynių programos, teko atlaikyti sudėtingą karjeros etapą. Vis dėlto ir tai jiems pavyko, nes E. Ramanausko ir A. Lanko ilgametė partnerystė grįsta atvirumu, neretai virstančiu ir karštomis diskusijomis. Tai padėjo ne tik siekti pergalių sporte, bet ir leidžia kelti aukštus tikslus naujose pareigose.

– Ar jums taip pat kaip ir kitiems ilgametes profesionalų karjeras baigusiems sportininkams teko atlaikyti klausimų laviną, kaip jaučiatės išėję iš didžiojo sporto? Kas iš tiesų vyksta sportininko viduje, kai jis baigia profesionalią karjerą?

Aurimas: Iš žmonių, su kuriais mažiau bendraujame, susitikę sulaukiame klausimų: „Kaip jaučiatės?“, „Ar netrūksta irklavimo?“, „Ar netrūksta rutinos?“. Būna tų klausimų.

Edvinas: Man tas sprendimas brendo gal keleri metai… Norėjau dar ir sau, ir kitiems kažką įrodyti, kad savo sporto šakoje dar nesu veteranas. Vienus metus nepasisekė dėl ligų ir susirgimo, kitus metus vėl gavosi kažkas panašaus. Viduje žinojau, kad ta galutinė stotelė jau ne už kalnų… Su Aurimu pasikalbėjome ir kartu nusprendėme, kad po Paryžiaus olimpinių žaidynių reikėtų pasakyti, kad mūsų sportinis kelias turi būti užbaigtas.

– Susidūrėte su tam tikra emocine duobe, kai apsisprendimo kryžkelėje pasirinkti buvo labai sunku, bet supratote, kad jau laikas?

Aurimas: Gal šiek tiek, bet po to, kai oficialiai paskelbėme, aplankė tam tikra ramybė. Atidirbome daug metų, per karjerą buvome laimėję visokių apdovanojimų ir su pakankamai neblogais rezultatais pasitraukėme. Kai sportuoji, jauti atsakomybę tiek prieš trenerius, tiek prieš visuomenę, tiek prieš artimus žmones, o dabar jau nebėra atsakomybės, ne taip graužia sąžinė, jeigu nenueini į treniruotę. Tam tikras atsakomybės paleidimas aplankė ir, be to, jau buvo tam tikri planai savo žiniomis ir patirtimi prisidėti prie baidarių ir kanojų irklavimo vadovaujant federacijai.

– Kiek šį sprendimą nulėmė tai, kad nepavyko atsirinkti į antrąsias iš eilės olimpines žaidynes?

Edvinas: Šiais metais galimybė atsirinkti dar buvo, nes Lietuvos baidarei keturvietei buvo iškovota vieta Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, tai viltys vis dar buvo iki vėlyvo pavasario, kai vyko nacionalinė atranka. Ją pralaimėjus, sprendimas, kad kelio pabaiga jau matosi, buvo…

Aurimas: Po nacionalinės atrankos bandėme ir dar vieną keturvietę sudaryti, kad būtų konkurencija vietą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojusiems kolegoms ir jie negalėtų atsipalaiduoti. Iš tikrųjų nesisekė jau taip labai blogai. Nors treniruočių su naujaisiais mūsų porininkais nebuvo daug, atsižvelgiant, kad Lietuvos įgula buvo penkta olimpinėse žaidynėse, ir mes nuo jos ne tiek daug atsilikome, tai, kaip jau ir minėjau, ne tokiame labai dideliame nuopuolyje ir baigėme sportines karjeras.

Edvinas: Galėčiau pridurti, kad tikrai olimpinei Lietuvos keturvietei nebuvo lengvas pasivaikščiojimas ir tikrai buvome įvarę streso.

– Ta vidinė konkurencija tarp Lietuvos baidarininkų turbūt padėjo visiems augti ir tobulėti?

Aurimas: Taip ir buvo. Kai po pertraukos grįžome sportuoti ir prisijungėme prie Igno Navakausko, Egidijaus Balčiūno, tai tikrai buvome vienas kitam „sparing“ (treniruočių – aut. past.) partneriais ir tas buvimas stovyklose davė tą mūsų šuolį. Kai grįžę, pavadinkime, po atostogų arba treniravęsi neprofesionaliai, išvažiavome į stovyklą su tais sportininkais, kurie jau buvo ragavę stovyklų duonos, tikrai padarėme šuolį į viršų ir prasidėjo medaliai Europos čempionatuose, pasaulio taurėse.

– Kai paskelbėte apie karjeros pabaigas, jau buvote apsisprendę kandidatuoti į Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos vadovus?

Edvinas: Aurimas tikriausiai buvo apsisprendęs anksčiau. Aš dar nebuvau apsisprendęs, galvojau gal kažkur kitur… Aišku, visada norėjosi likti prie savo sporto šakos, buvo siūlymų dirbti ir treneriu, bet Aurimas pasakė, kad mūsų komanda buvo visai nebloga valtyje, tai gal bandome ir federaciją vežti gera linkme. Aurimas buvo apsisprendęs anksčiau, aš prisijungiau gal kokiu mėnesiu vėliau.

– Rinkimų kova į prezidento postą, į kurį kandidatavo Aurimas, vyko labai atkakliai ir slaptame balsavime prireikė antrojo turo. Buvo jaudulio ir, jeigu taip, ar tai priminė varžybų jaudulį?

Aurimas: Priminė, nes, kai klausė, kaip jaučiamės laimėję rinkimus ir dar ta nedidele taškų persvara, tai priminė tą mūsų 200 metrų distanciją, kai kelios šimtosios sekundės skirdavo nuo medalio ar nuo pasaulio čempiono titulo. Tikrai rinkimų kova buvo įtempta. Ačiū mūsų priešininkams, jeigu galima juos taip įvardinti, už tą kovą, už mūsų bendruomenės subūrimą. Kiekviena komanda turbūt kalbėjo su visais federacijos nariais, bet mums galbūt labiau pavyko įtikinti klubus. Pavyko laimėti ir tas jaudulys buvo didelis, nes tikrai nebuvo aišku, kuri komanda turi didesnį pranašumą, nes tiek vieni, tiek kiti kandidatavome pirmą kartą ir neturėjome patirties tokiuose rinkimuose. Viskas buvo pakankamai neaišku iki paskutinio balso.

– Aurimai, generaliniu sekretoriumi pasirinkai Edviną, kurį visada juokais vadinai „antrąja žmona“. Kuo jūsų duetas tiek kovojant dėl aukščiausių pasiekimų baidarių irklavime, tiek kitose sferose išsiskiria?

Aurimas: Tai turbūt tas vienas kito pažinojimas nuo 10–11 metų. Perėjome sporto srityje per šiltą, per šaltą, per pergales, per nuopuolius, visur kartu. Vienas kitą pažįstame įvairiose situacijose – aš toks aštresnis, labiau užsivedu, Edvinas nuramina tam tikrais klausimais. Tai ir dabar vadovavimo srityje esame pasidalinę atsakomybėmis, kompetencijomis. Iš pradžių ganėtinai sunku viską perimti, bet pradžiai turime ketverius metus ir pasistengsime, kad rezultatai tik gerėtų.

– Ar būdavo per tuos ilgus sportavimo metus barnių, nes Edvinas savo karjeros baigimo įraše rašė, kad Aurimas ne tik geriausias partneris, antroji žmona, bet ir pagrindinis barnių oponentas?

Edvinas: Dar norėčiau pridėti, kodėl mūsų duetas pavykęs. Tikriausiai todėl, kad vienas kitam nebijome išsakyti ne tik gerų pastebėjimų, bet ir vienas kitą pabarti. Sakome vienas kitam į akis, ką galvojame ir nelaikome savyje. Būdavo, kad irklavimo bazės Šiauliuose ir Trakuose drebėdavo nuo mūsų diskusijų ir treneriai eidavo ausis nuleidę, kol diskutuodavome apie vienokias ar kitokias temas.

Aurimas: Bet, kai reikėdavo padaryti darbą, susikaupdavome ir pasirengdavome, prieš tai išsikrovę emociškai. Kai siekiame bendro tikslo, vis tiek suprantame, kad vienas be kito nepasieksime gero rezultato. Kai reikia dirbti, dirbame, kai galime išsisakyti, kas ant širdies, tą ir darome.

Edvinas: Čia kaip ir šeimoje, kai sako, kad, jeigu laikysi savyje, tas burbulas tikriausiai augs ir augs ir kažkada partneriai gali išsiskirti. Jeigu tarp mūsų su Aurimu kažkas būdavo, drėbdavome, šaukdavome, išsidiskutuodavome ir po dienos ar kitos vėl viskas būdavo gerai – vėl dirbdavome ir siekdavome užsibrėžto tikslo.

– Tai pykčio ilgesniam laikotarpiui neužlaikydavote, kai net sėsti į vieną baidarę būdavo sunku?

Edvinas: Būdavo sunku, kai būdavome susipykę, bet, kai žinai, kad už tave ir už porininką niekas to nepadarys, turi sėsti ir dirbti. Padarai treniruotę, pasižiūri, kad visai gerai gavosi ir jau į antrą treniruotę eini…

Aurimas: Mažiau pykdamas.

– Į baidarių ir kanojų irklavimą atėjote labai anksti ir vos, berods, pusmečio skirtumu, be to, jūsų abiejų tėvai buvę baidarininkai. Kas labiausiai „užkabino“ šioje sporto šakoje?

Edvinas: Gal man tiesiog tiko ta sporto šaka, nes ne vieną sporto šaką buvau išbandęs – ir futbolą, ir regbį, ir imtynes. Buvau judrus, aktyvus. Kas smagiausia baidarių ir kanojų irklavime, kad vasaras leidi prie ežero, jeigu geras oras, dar pasimaudai, pažaidi futbolą, krepšinį. Gal pradžioje tas labiausiai užkabino. Vėliau jau užkabino tai, kad pamačiau, jog rezultatas yra neblogas – buvome su Aurimu savo amžiaus grupėje Šiauliuose stipriausi, tikriausiai dėl to ir atsisėdome į dvivietę, buvome vienmečiai. Tai tie du dalykai – aplinka ir draugai bei neblogi rezultatai.

Aurimas: Taip, rezultatai vietinės reikšmės varžybose Šiauliuose, vėliau regioninėse, tarkime, Žemaitijos, o po metų ir Lietuvos mastu, kai net mūsų amžiaus varžybų nebūdavo, su dvejais metais vyresniais kolegomis pakankamai neblogai kovodavome. Matoma rezultatų perspektyva turbūt irgi užkabino.

– Nepaisant to, kad jaunimo amžiaus grupėje rodėte gerus rezultatus, po mokyklos baigimo pasitraukėte iš baidarių irklavimo…

Edvinas: Jaunių amžiaus grupėje turėjome ir pasaulio taurės varžybų medalius, 2003 m. pasaulio jaunių čempionate Japonijoje pasirodėme labai gerai, buvome šešti, iki tol nepriklausomos Lietuvos istorijoje jaunių amžiaus grupėje nebuvo tokių rezultatų, nuo medalių skyrė akimirka. Galbūt visose federacijose buvo toks sovietinis palikimas, kai, turint keletą gerų sportininkų, niekas į priekį nežiūrėjo, negalvojo, kad reikia auginti jaunimą, kuris galėtų pakeisti gerus ir stiprius suaugusius sportininkus. Kiekvienam žmogui po gero rezultato norisi to paplekšnojimo, dėmesio, o mes jo negavome. Buvo skaudu ir norėjosi sportuoti toliau, bet tas užsidegimas po truputį blėso ir blėso, kol įstojome į universitetus. Dar kažkiek norėjau sportuoti, bet, kadangi dėmesio nebuvo, nusprendžiau studijuoti, o Aurimas visai jau nebebandė.

Aurimas: Viskas pasibaigė dvyliktoje klasėje, kai žmogus turi šiek tiek apsispręsti, ką nori gyvenime toliau daryti – ar sieti ateitį su mokslais ir tam tikra specialybe, kurią įgijęs gali iš jos gyventi ir išlaikyti šeimą, ar vis dėlto dar sportuoti, važiuoti į stovyklas ir panašiai. Kaip minėjo Edvinas, tokių pasakymų, kad jūs esate perspektyvūs ir ateityje sportuokite, vešime į stovyklas, nebuvo. Tada ir tėvai paklausė, ką noriu veikti gyvenime. Pakankamai neblogai išlaikiau egzaminus, įstojau į universitetą Vilniuje ir tikrai labai daug reikėjo mokytis.

Galvojau, kad sportas užimtų pakankamai nemažai laiko, jeigu norėčiau palaikyti tokį lygį, kokį jau buvome pasiekę, todėl maniau, kad sportas nėra ir nebus mano ateitis. Vis dėlto, pabaigus mokslus, atsirado daugiau laisvo laiko, kai sportą su darbine veikla pavyko suderinti, tarkime, prieš darbą atsikelti ir pasportuoti. Tada sugrįžo tas noras, o galbūt kūnui reikėjo pailsėti tiek fiziškai, tiek morališkai ir viskas susidėliojo savaime.

– Kaip manote, jeigu nebūtų buvę tos ilgos pertraukos be sporto, galbūt dar daugiau būtumėte pasiekę baidarių irklavime arba, galbūt, atvirkščiai, nebūtų bronzinio triumfo Rio De Žaneire?

Aurimas: Kūnas pailsėjo, galva pailsėjo nuo fizinio krūvio, nuo sporto rutinos ir režimo bei pakankamai prieraišaus gyvenimo būdo, kai negali sau daug ko leisti. Pastudentavome, pastudijavome ir tada, kai gyvenimas, galima sakyti, susitvarkė, galėjome ramiai, ne tiek įsitempę, nes turėjome specialybes, darbus ir tam tikrus pagrindus, grįžti į sportą. Būna daug sportininkų pasiima akademines atostogas ir jos būna visam gyvenimui. Žinojome, jeigu ir nepasisektų, kad turime kažkokį užnugarį, stabilų pagrindą po kojomis.

Edvinas: Nežinosime jau, kaip būtų buvę. Iš dalies, kaip sako Aurimas, mūsų galvos pailsėjo, kūnai tai dar jauni buvo, tai gal ir nebuvo labai išvargę… Ta meilė ir nostalgija sportui visą laiką buvo. Visgi, jeigu būtų buvęs federacijos ir trenerių dėmesys, galvoju, gal viskas būtų buvę greičiau ir būtų ne vienas olimpinis medalis, pasaulio ir Europos čempionatų apdovanojimai. Nesužinosime jau.

– Kada patikėjote, kad grįžimas į sportą gali padovanoti labai įsimintinų akimirkų?

Edvinas: Labai puikiai atsimenu ir žinau, dėl ko tai įvyko. Sugrįžome į sportą, kaip kažkada mus pavadindavo, kaip turistai. Vienas iš mūsų – emigravęs iš Lietuvos, gyvenęs Anglijoje, kitas – Lietuvoje dirbo darbus. Aišku, jau buvome pradėję sportuoti – aš Anglijoje susiradau tokį klubelį ir eidavau su senjorais, moterimis ir vaikais kartu irkluoti, Aurimas pradėjo treniruotis Šiauliuose.

Vasarą net kartu nesitreniravę susėdome į vieną baidarę, kadangi tai komandinė valtis, tai reikia kartu pasitreniruoti, bet iškovojome teisę startuoti pasaulio čempionate. Aišku, ten nuvažiavę „super“ rezultato neparodėme, bet kaip su tiek treniruočių ir tiek pasirengimo buvome 21 pasaulyje. Tai buvo tikrai neblogai, nes dalyvavo apie 50 įgulų. Į priekį šovėme po metų.

Aurimas: Už pasaulio čempionate užimtą 21 vietą Lietuvos olimpinis sporto centras 2013 m. finansavo vieną mūsų treniruočių stovyklą Portugalijoje.

Edvinas: Atvažiavę į treniruočių stovyklą pamatėme, kas yra profesionalumas, režimas. Treneris Romas Petrukanecas, pats buvęs labai stiprus sportininkas, prisidėjo savo įžvalgomis, treniruočių programomis, rimtais treniruočių partneriais. Pradėjome treniruotis pagal šio trenerio planus. Nors treniravomės atskirai nuo Lietuvos rinktinės, pavasarį pasaulio taurės etapo varžybose Čekijoje buvome penkti. Patys ir visi kiti nustebo.

Aurimas: Tais pačiais metais pasaulio čempionate Diusburge tik dėl to, kad klaidą padarėme, atsitrenkėme į „boksą“ (starto sistema – aut. past.), nepatekome į finalą ir užėmėme 12 vietą. Tai dar kitais metais gavome dar daugiau treniruočių stovyklų, valstybės stipendijas. 2014 m. jau buvo ir pirmas Europos čempionato medalis.

– Kokius prisiminimus iš laiko perspektyvos sukelia įspūdingiausias karjeros laimėjimas – Rio de Žaneiro olimpinė bronza?

Edvinas: Man jau po metų ji nebeblizgėjo, nes norėjosi naujų pergalių. Dabar laimėjimą prisimenu, kai pamatau medalį arba kažkas paklausia. Nesijaučiu kažkoks čempionas, nes norėjosi dar daugiau.

Aurimas: Laikas nuo laiko pasižiūriu vaizdo įrašus. „Facebook“ kiekvienais metais „išmeta“ prisiminimus. Tada rašiau mini vlogą apie kiekvieną dieną olimpinėse žaidynėse. Tie potyriai po 8 metų dabar juokingi atrodo – rašydavau, tarkime, kad maistas ne toks skanus ar kažką panašaus. Mintimis sugrįžtu į Rio ir tos emocijos…

Nebuvome tituluojami kaip potencialūs medalininkai, neturėjome svarių titulų kaip pasaulio čempionai, bet buvo tas mūsų maksimalus nusiteikimas, susikaupimas, kad tai yra vienintelis startas. Aplenkėme tikrai labai gabius ir stiprius sportininkus, kuriems nuolat pralošdavome kito rango varžybose.

– Po bronzinio triumfo turbūt tą vakarą ir dar ilgai po to jautėtės lyg sapne?

Aurimas: Taip, nes planų iškovoti medalį kaip ir nebuvo. Per atrankos varžybas trenerio klausėme, ar iškart stengtis patekti į finalą, nes buvo tokių stiprių sportininkų, kurių anksčiau nelenkėme, tai svarstėme, ar verta eikvoti jėgas, nes už kelių valandų gali būti kitas plaukimas, kur reikėtų maksimaliai nusiteikti. Trenerio patarimas buvo praplaukti pusę distancijos ir tada žiūrėti. Praplaukę pusę distancijos pamatėme, kad nei tai sulėtinti, tai pabandėme ir iškart į finalą patekome. Tai buvo tikriausiai didžiausias mūsų tikslas.

– Pasikalbėjote prieš finalą apie tolesnius tikslus?

Aurimas: Ne, net atskirai gyvenome.

Edvinas: Galėčiau dar pakomentuoti, kaip viskas vyko ten… Dar keletas dienų iki atrankos varžybų atvykome į treniruotę ir niekas nepavyko. Startuojame, treneris filmuoja, mes nervinamės, starto teisėjas mums duoda „false“ (priešlaikinis – aut. past.) startus, niekas nesigauna, baisu… Bet atėjo pirmo starto diena ir žiūrime, kad viskas žiauriai gerai. Patekome su 3–4 rezultatu į finalą ir galvojome vau, neblogai. Treneris pasakė, kad dar kartą taip reikia padaryti. Susikaupėme, o viduje buvo ramybė, nes finalas jau buvo, pirmas darbas įvykdytas, o dabar turime padaryti, ką mokame.

To didelio spaudimo nebuvo nei iš Lietuvos žurnalistų, nei iš aplinkinių, iš anksto nekabino medalių. Tikėjau, kad galime ir žinojau, kad, jeigu susikaupsime ir padarysime viską be klaidų, užimsime tikrai aukštą vietą. Nepavyko iki pabaigos viską įgyvendinti ir padaryti be klaidų, tikriausiai ir antri būtume buvę, bet su bronza išėjome kaip nugalėtojai.