Biologijos mokslų daktaro laipsnį apgynęs Vytenis Trumpickas: disertacijos rezultatai pagelbės sportininkams maksimaliai greitai grįžti į treniruočių procesą

Biologijos mokslų daktaro laipsnį apgynęs Vytenis Trumpickas: disertacijos rezultatai pagelbės sportininkams maksimaliai greitai grįžti į treniruočių procesą

Nuo šiol Nacionalinėje sporto agentūroje sporto medicinos klausimus kuruojantis Vytenis Trumpickas – Biologijos mokslų daktaras. Daugiau nei 20 metų darbo patirtį su aukščiausio lygio sportininkais sukaupęs fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas neseniai apgynė disertaciją tema: „Kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio rekonstrukcinių operacijų metodų įtaka šlaunies raumenų jėgai ir fizinio aktyvumo atsigavimuiׅ“.

Ilgametis šalies krepšinio rinktinių gydytojas, daugelio kitų sporto šakų konsultantas prie disertacijos rašymo grįžo po kelerių metų pertraukos, nes buvo pažadėjęs tėčiui ją baigti. Kai kurie disertacijos tyrimo rezultatai nustebino patyrusį gydytoją, tačiau jis žada nenustoti ir gilintis toliau. Tikslas – padėti sportininkams po operacijų maksimaliai greitai grįžti į treniruočių procesą ir išvengti neigiamų pasekmių ateityje.

Esate vienas geriausiai Lietuvoje žinomų fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojų, kaip nusprendėte, kad reikia apginti dar ir daktaro laipsnį?

Disertaciją jau seniai rašiau ir buvau tėvukui prieš mirtį davęs pažadą, kad apsiginsiu. Jis numirė. Nuo tada 10 metų praėjo ir per giminių susitikimą prisiminiau šį pažadą. Taip pat masažuotojas Aleksejus Peleckis žinojo apie šį pažadą ir per kiekvieną mūsų susitikimą primindavo man ir taip nuolat mandagiai spaudė. Labai sutapo ir aplinkybės – patyriau traumą ir teko operuotis bei du mėnesius lovoje pagulėti. Supratau, kad daugiau tokio šanso neturėsiu ir nusprendžiau baigti rašyti darbą. Apsigynus disertaciją, nukrito akmuo nuo širdies.

Kaip pasirinkote disertacijos temą?

Visą gyvenimą daugiausia dirbau su kelio sąnario traumomis, kurių dažniausia priekinio kryžminio trauma. Norėjosi kuo daugiau sužinoti, patyrinėti kelio sąnario PKR (priekinio kryžminio raiščio, aut. past.) traumas, atsistatymą, reabilitacijos protokolus, kad sportuojantys pacientai maksimaliai greitai ir saugiai grįžtų į buvusį aktyvumo lygį. Su profesoriumi Rimtautu Gudu daug pacientų „pastatėme ant kojų“. Jis visada buvo mano „kumyras“ ir visada spausdavo būti ties maksimumo riba, domėtis ir rūpintis pacientais. Todėl, siekiant dar geresnių rezultatų, nusprendžiau panagrinėti operacijų įtaką. Savo akimis mačiau daug operacijų ir žinių sėmiausi užsienyje. Daug profesionalių krepšininkų buvo su kelio traumomis, begalę reabilitacijų esame matę. Norėjome įdomesnį dalyką ištirti, ko Lietuvoje ir pasaulyje, manau, nebuvo padaryta, kad būtų palygintos dviejų operacijų metodų įtakos raumenims. Disertacija atsakė į daug klausimų, liko daug medžiagos, kurią galima, sujungus su dabartinėmis diagnostikos, testavimo galimybėmis, tyrimais modernia aparatūra, praplėsti ir dar tiksliau atsakyti į mums rūpimus klausimus. Per paskutinius 10 metų medicina labai sparčiai patobulėjo: testavimo ir operacijų metodai ištobulėjo, daug kas daroma jau kitaip. Kol kas esu labai entuziastingai nusiteikęs ir nežadu sustoti. Žadame su Vytauto Didžiojo universitetu kartu šiuo klausimu padirbėti. Šiame universitete dirbsiu lektoriumi, tai tikrai dar domėsiuosi šia tema ir ateityje dar kažką parašysiu.

Kiek gautos tyrimo išvados gali būti pritaikytos praktikoje ir pagelbėti sportininkams?

Operacijos metodus chirurgai ir ortopedai tobulina ir žino, kas geriausia. Vis dėlto sudėliojome akcentus, kada grįžti į treniruotes sportininkui ir kaip kontroliuoti grįžimo eigą, tinimo procesus ir kaip neperžengti fiziologinių ribų. Sportininkai visada „čia ir dabar“ nori grįžti į treniruotes, todėl labai svarbu laikytis gijimo terminų. Dėl to disertacija pasitarnaus būtent šioje srityje ir pagelbės sportininkams maksimaliai greitai ir saugiai grįžti į treniruočių procesą. Žinoma, viskas tobulėja, naujoves stengiamės taikyti ir mes, tačiau tikrai kai kurie disertacijos akcentai padės.

Kokių asmeniškai atradimų radote, rašydamas disertaciją, kokie didžiausi iššūkiai?

Buvo keli momentai vadinamuosiuose HOP (šuolių viena koja, aut. past.) testuose. Su kineziterapeutais nustebdavome, nes gaudavosi kitokie rezultatai, nei tikėjomės. Kai sistemingai suprotokolavome, taikant algoritmą, kai kurie dalykai kai kuriais greičiais gavosi priešingi, nei tikėjomės. Buvo keista ir literatūroje nebuvome radę panašių dalykų. Kruopščiai tikrinome, bet keli dalykai buvo naujovė. Aišku, norėjome tolimesnius rezultatus matyti, kaip donorinės vietos (transplanto ėmimo vieta, aut. past.) kenčia, kokie tolimieji pakitimai atsiranda. Beveik visi pacientai pagal lygį buvo arti profesionalių sportininkų arba profesionalai, todėl didžiąją dalį jų pažinojau, tai teko ir po 5–8 metų su jais susitikti ir donorinių vietas problemas išsiaiškinti. Aišku, tai subjektyvi nuomonė ir disertacijoje šių duomenų nenaudojome, bet ateityje dar norėtųsi išnagrinėti operacijų įtaką donorinėms vietoms. Po operacijų viskas aišku su artimaisiais rezultatais – sportininkai jauni, regeneracija vyksta greitai, todėl per 12–18 mėnesių viskas atsistato, bet, kas būna po 5–6 metų, kaip vystosi artrozė, ypač donorinėje vietoje girnelės raiščio, kur dabar operacijų išvis atsisakinėjama ir labai retai taikoma. Keista buvo, kad tuo senu metodu kelis mūsų šalies aukščiausio lygio krepšininkus operavo Italijoje ir matome, kad po 5–6 metų tos donorinės vietos jiems labai turi įtakos karjerai. Labai norėtųsi, kad tais metodais, kurie maišo tęsti karjerą, neoperuotų.

Rašant disertaciją, didžiausias iššūkis buvo statistika. Tai labai sudėtinga sfera. Teko vaikščioti pas profesorius ir konsultuotis. Žinoma, daug laiko užima korekciniai dalykai. Kai atėjo gynimo diena, norėjosi viską dar išgryninti. Likus parai laiko iki gynimo, pusę pristatymo pranešimo pakeičiau. Kitą kartą, atrodo, dar kitaip daryčiau.

Jaudinotės prieš gynimą?

Gal net mėnesį iki gynimo šeima kentėjo (šypsosi, aut. past.). Kai prasidėjo gynimas, pirmas 3–5 minutes džiūvo burna, balsas taip drebėjo, rodėsi, nežinia, kas vyksta. Vėliau dingo. Visada malonu buvo skaityti pranešimus didelėje auditorijoje, o čia tik keliasdešimt žmonių, bet vis tiek buvo kažkas tokio.

Aš esu praktikas. Vis dėlto, jeigu nori būti pirmas savo sferoje, turi nuolat domėtis, skaityti, važiuoti į užsienį. Atsiranda varomoji jėga, nes sužinai naujovių. Per vedamus mokymus sportininkai, treneriai ir kiti specialistai, kurie šiais laikais labai viskuo domisi, skaito ir įgytas žinias naudoja praktikoje, užduoda klausimų, tai kartais reikia net pačiam  pagalvoti, kaip į juos atsakyti. Tikiuosi, su kolegomis būsime reikalingi ir pažadame nenustoti tobulėti.