„Įkvėpti judėti“: Vos procentą matanti disko metikė Dobrovolskaja: likimui nesipriešinu, tik jį pakoreguoju

„Įkvėpti judėti“: Vos procentą matanti disko metikė Dobrovolskaja: likimui nesipriešinu, tik jį pakoreguoju

Trečias kartas nemelavo – šis posakis puikiai tinka disko metikei Oksanai Dobrovolskajai, kuri trečiame karjeros pasaulio asmenų su negalia lengvosios atletikos čempionate iškovojo pirmąjį tokio lygio varžybų medalį – bronzos.

Oksanai gyvenimas nepagailėjo iššūkių – lėtinė, progresuojanti akių liga sumažino iki procento regėjimą, tik 23-ejų sportuoti pradėjusi mergina patyrė aplinkinių patyčias, o prieš pat šių metų pasaulio čempionatą iš vėžių išmušė trenerės liga ir virtinė kitų negandų. Vis dėlto visa tai tik dar labiau užgrūdino dukart paralimpietę – optimizmu ir energija trykštanti mergina yra pavyzdys, kaip gyvenimą semti saujomis. Lengvaatletė garsiai kalba apie svajones ir tiki, kad pavyks pasiekti ir didžiausią troškimą – iškovoti paralimpinį auksą.

Pasak O. Dobrovolskajos, geriausias gyvenimo sprendimas buvo pereiti į aklųjų ir silpnaregių mokyklą. Su pernelyg didele mokytojų ir bendraamžių globa paprastoje mokykloje susidūrusi mergina neteko galimybės sportuoti fizinio ugdymo pamokose, ją buvo ketinama atleisti ir nuo egzaminų. Dėl baimės likti pilka pelyte O. Dobrovolskaja nutarė keisti mokyklą ir įrodyti, kad asmenų su negalia gyvenimas neturi būti ribojamas. Vėliau ji įgijo teisės ir finansų bakalauro laipsnį, šiuo metu studijuoja taikomosios fizinės veiklos magistrantūroje.

O. Dobrovolskaja tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ su šypsena veide pasakoja ir apie laimę kiekvieną rytą matyti saulę, pažintį su sužadėtiniu Mindaugu Dvylaičiu, kuris merginai įžiebė meilę sportui, ir kitus kelyje medalio link padėjusius nuostabius žmones.

– Išsvajotą medalį iškovojote prieš daugiau nei dvi savaites, bet kalbamės tik dabar, nes nusprendėte po pasaulio čempionato dar pakeliauti po Indiją. Kokius įspūdžius paliko sutikimas oro uoste?

– Tas sutikimas lyg nutrynė tas dvi savaites, kurias jau praleidau be varžybų, įtampos Indijoje. Susitikimo metu jaučiausi, kad lyg vakar iškovojau medalį, o šiandien skridau ir mane pasitinka bei sveikina. Tikrai buvo netikėta, kad po tiek daug laiko pasitiks tiek daug žmonių – mano šeima, patys mylimiausi ir brangiausi draugai, Vilniaus moterų „Lions“ klubas, su dresuotoju mano būsimas šuo vedlys, kuris pauostė medalį, pasveikino. Buvo labai nuostabu, labai daug emocijų, vėl šiurpuliukai, kai, eidama į pasitikimo salę, išgirdau žmonių minią, šaukiančią mano vardą, vėl visomis mintimis nukeliavau atgal į sektorių ir prisiminiau visas tas akimirkas, kurios buvo per varžybas Indijoje.

– Kiek išlauktas, išsvajotas šis medalis ir, apskritai, ką jis jums reiškia kaip žmogui, turėjusiam nelengvą gyvenimo kelią ir siekiantį savo svajonių drąsiai, rodant pavyzdį visuomenei?

– Šis sezonas buvo sunkus, turėjęs ypatingai daug iššūkių. Ką pavyko padaryti, tai įteikti dovaną trenerei, kuri, deja, negalėjo vykti su manimi į varžybas dėl turimos ligos. Mano pirmiausios mintys buvo, jeigu pavyks parvežti medalį į Lietuvą, tai jį dovanosiu trenerei, kuriai medalis atstos geriausius pasaulio vaistus. Su tokiomis mintimis mėčiau diską ir galvojau, kad, jeigu pavyks, tai padės ir trenerei, kad jai būtų geriau ir būtų laiminga.

– Ne tik trenerės liga išmušė šį sezoną iš vėžių, buvo ir kitų iššūkių – turėjote ne vieną traumą, prieš pats čempionatą susirgote. Atrodo, einant šio medalio link, gyvenimas davė visus įmanomus išbandymus. Kaip priimate sunkumus ir kiek apdovanojimas, šiuo atveju medalis, parodo, kad tikrai buvo verta įveikti visa tai?

– Mano požiūris į gyvenimą – nėra nė vieno žmogaus, kurio gyvenimas būtų rožėmis klotas, labai lengvas ir mažai iššūkių siunčiantis. Manau, kiekvienas susiduria su savo problemomis, sunkumais, tik kiekvienas iš mūsų su jais susiduria skirtingai. Mano nuomone, jeigu negalime pakeisti situacijos, tai visada esame pajėgūs pakeisti požiūrį į situaciją. Dėl to niekada nesakau, kad mano gyvenimas yra ypatingai sunkus ir ypatingai daug iššūkių siunčiantis.

Šiuo metu matau 1 procentą ir esu labai laiminga, kad atsikėlusi galiu pamatyti saulę. Greičiausiai to likučio nebeliks, bet, kol jis yra, labai džiaugiuosi, nes 1 procentas yra labai daug. Supratau, kad nieko su regėjimu negaliu pakeisti. Dažnai žmonės klausia, ar negaliu pasidaryti operacijos. Jeigu galėčiau, ką jos nepasidaryčiau? Kol kas dėl regėjimo nieko padaryti negalima, priėmiau tai kaip duotybę – jeigu gyvenimas tai siunčia, turiu tai priimti ir turiu iš šios situacijos išeiti kaip laimėtoja ir išmokti kažką. Negaliu pakeisti situacijos, negaliu praregėti, bet galiu pakeisti savo požiūrį. Sunkiomis akimirkomis mėgstu, guodžiant save, pasakyti, kad gyvenimas iš lėto iš manęs atima regėjimą, bet taip pat jis man tiek daug duoda atgal, suteikia tiek daug galimybių. Atradau sportą. Jeigu regėjimas nebūtų prastėjęs ir nebūčiau perėjus į specializuotą aklųjų mokyklą Vilniuje, nebūčiau susipažinusi su sportu, nebūčiau sportininkė ir tokia laiminga, kad atradau savo kelią.

– Kai įveiki tokius gyvenimo sunkumus, tokie dalykai kaip vasaros pradžioje išsukta čiurna ar virusas prieš pat pasaulio čempionatą neatrodo lyg pasaulio pabaiga?

– Šį sezoną didžiausias sunkumas buvo trenerės liga. Likus dviem mėnesiams iki čempionato, sužinojau, kad trenerė nebegalės važiuoti į pasaulio čempionatą, negalės tęsti darbo su manimi. Tai buvo šokas tiek pačiai trenerei, tiek man, tiek visai mūsų bendruomenei. Buvo toks pamąstymų laikotarpis, ką dabar daryti. Nebuvo minčių, kad taip susiklostė likimas, vadinasi, reikia sustoti, galbūt nebevažiuoti į pasaulio čempionatą, nes, kaip gali, likus dviem mėnesiams, treniruotis be trenerio, viskas gali sugriūti… Iškart su trenere nutarėme, kad ieškosime būdų, kaip galėsiu tęsti darbą.

Paralimpinio komiteto ir Virgilijaus Aleknos dėka pavyko susirasti nuostabų trenerį Romą Ubartą, kuris sutiko padėti treniruotis Vilniuje. Paralimpiniam komitetui sakiau, kad, jeigu padės man surasti trenerį, galėsiu važiuoti į bet kurį pasaulio kraštą, kad tik treniruotės tęstųsi, kad tik galėčiau pasaulio čempionate atstovauti savo šaliai, trenerei, sau, kad galėčiau pasirodyti kuo geriau.

Kitas iššūkis – gyvenu Kaune, reikia važinėti į Vilnių. Buvau viskam pasirengusi. Treniruotės atrodydavo taip, kad 3 kartus į savaitę, vairuoti automobilio negaliu, iš pačio ryto važiuodavau su autobusu iki Vilniaus, 11 valandą turėdavau būti treniruotėje. Išlipdavau prie Lazdynų ligoninės, tada su viešuoju transportu važiuodavau iki Gerosios vilties ir tada 3 kilometrus eidavau į treniruotę Vingio stadione. Bėgikams ir ėjikams su tuo viskas gerai, vietoje apšilimo galima, bet metikams net 1 kilometras prieš treniruotę yra blogai. Žinojau, kad svarbiausia, jog yra treneris ir kad turiu, kur treniruotis, tai pėdindavau tuos 3 kilometrus, tada dar 3 kilometrus atgal po treniruotės.

Kitas dalykas, kai mėtau diską, negaliu pati to disko pasiimti. Ši situacija labiausiai piktina. Galvoju, kaip čia sugalvoti kokį būdą, kaip galėčiau pati tą diską imti, nes kitaip visada reikia imti žmonų, kuris padėtų nešioti diską, nes apkrauti ir trenerio papildomai nesinori, ir pati to padaryti negaliu. Tai dažnai mane lydėdavo mano sesė, kuri padėdavo treniruotėse, taip pat brolis, kiti giminaičiai, draugai. Ačiū jiems. Su visais eidavome pėsčiomis pirmyn ir atgal.

– Tai dar ir gerą laiką turėjote per tuos 3 kilometrus?

– Kaune yra nuostabi vieta, kur yra metimų aikštė – Ąžuolynas ir Vilniuje stadionas yra gražioje vietoje. Ėjimas per Vingio parką lyg meditacija, nors galbūt kojos per tuos 3 kilometrus pavargsta, ypač prieš treniruotę, bet, iš kitos pusės, emociškai pailsi, pasikrauni, eidamas su artimaisiais. Dėl to tikrai viskas buvo „cool“ (puiku – aut. past.). Po treniruotės grįždavau į stotį ir važiuodavau į Kauną. Autobuse man nėra problemos pamiegoti, tai turėdavau pietų miegelį, prieš tai Vilniuje pavalgydavau. Grįždavau į Kauną, pasidarydavau vakarienę ir eidavau miegoti. Taip vyko mano technikos treniruotės. Kitas klausimas buvo, kas man padės su štangos treniruotėmis, nes reikia, kad kažkas užmestų akį, ypač prieš varžybas, kai sportininkas vaikšto ant pirštų galiukų ir tau reikia tokio nusižeminimo, nes po truputį sparnai auga. Prieš čempionatą jie auga ir auga, atrodo, kad tuoj ir nuskrisi, taip galima į didžiausią duobę įšokti. Ieškojau tokio žmogaus ir ačiū Danui Sodaičiui.

– Danas – dar vienas žmogus, kuris visada padės, kai tik paprašysi pagalbos.

– Tikrai taip. Jis pirmas pribėgo Palangoje, pamatė, kad esu be trenerio, išsiaiškino visą situaciją ir buvo pirmas žmogus, kuris pasakė „Oksana, jeigu bus koks nors klausimas, galėsiu tau padėti, rašyk, skambink bet kuriuo paros metu, padarysiu viską, kad tik tavo pasirengimo procesas nenutrūktų“. Taip ir buvo – kreipiausi pagalbos ir su priežiūra sporto salėje padėjo būtent Danas.

Šios treniruotės irgi vyko Vilniuje. Tai būdavo, kad važiuodavau į Vilnių, ryte padarydavau technikos treniruotę, vakare – „štangutę“ pas Daną. Tada pasilikdavau Vilniuje arba važiuodavau į Kauną. Vilniuje turėjau ir 3 savaičių stovyklą, už kurią noriu padėkoti šalies aklųjų sporto federacijai.

– Atrodo, Oksana, kad sutelkėte visus aplink save ir po dalelę Indijoje iškovoto medalio galėtumėte padovanoti padėjusiems žmonėms. Kiek jums reiškia šis susitelkimas ir žmonių pagalba?

– Tikrai tą medalį turėčiau padalinti į labai daug mažų detalių, nes žmonių, kas atkreipė dėmesį sunkioje situacijoje, kas net neprašydami siūlydavosi padėti, buvo be galo daug. Jeigu ne visi tie žmonės, organizacijos, šeimos nariai, treneriai tikrai nebūčiau turėjusi galimybės taip gerai pasirodyti pasaulio čempionate. Visiems nuoširdus ačiū, be jūsų nebūtų šio medalio.

– Profesionaliai pradėjote sportuoti tik 23-ejų ir per 6 metus jau laimėjai pasaulio čempionato medalį. Rodos, tas kelias trumpas, bet jame netrūko išbandymų ir net patyčių. Grįžkime į pradžią. Kiek ji buvo sunki ir kiek tie išbandymai motyvavo eiti toliau?

– Pirmiausia, su kuo susidūriau, tai su savo progresuojančia liga, nes vaikystėje ir paauglystėje mačiau daug geriau, kažkur apie 10 procentų ir tai leido savarankiškai judėti be baltosios lazdelės, leido mokytis paprastoje mokykloje su bendraamžiais, kurie neturėjo jokios negalios. Galėjau ir skaityti, ir rašyti, dviračiu važinėti, visus dalykus patyriau ir ačiū mano vaikystei už tai. Po to, kai po truputį pradėjo progresuoti mano liga, taip pat atsitiko mano mamai ir sesei, todėl man nebuvo didelio streso ar staigmenos, nes mačiau, kaip su tuo tvarkosi mano šeima, buvau su tuo susitaikiusi. Su kuo susidūriau įprastoje aplinkoje, mokykloje, nors mano klasiokai buvo nuostabūs, tai hipergloba. Su tuo dažnai susiduria vaikai su negalia. Ėjau į kūno kultūros pamokas, bet žinojau, kad dažnu atveju būsiu pasodinta ant suoliuko, nes po truputį silpnėjantis regėjimas suteikdavo tokį nesaugumo jausmą aplinkiniams – mokytojams, bendraamžiams.

Kitose pamokose, pavyzdžiui, informacinėse technologijose buvo tas pats. Buvau pasodinta su klasioku, kuris viską už mane darydavo ir buvo sakoma „Oksana, parašysime tau 10, tik tu nevark, juk nematai“.

Buvau susidūrusi su tokiu požiūriu ir tai man atrodė normalu. Jeigu nematau tai, koks gali būti sportas, koks gali būti kompiuteris, o dabar neįsivaizduoju savo gyvenimo be to. Dešimtoje klasėje kilo klausimas, kaip, labai sunkiai matant, reikės laikyti egzaminus, tai mano klasės vadovė iš nežinojimo, bet iš didelės meilės, sakė, kad viskas bus gerai ir atleis nuo egzaminų. Kaip? Tada man kilo mintys, o kaip universitetas, kaip kitas mano gyvenimas, nenoriu namuose prasėdėti. Manęs paklausė, ar tikrai noriu į universitetą, kaip jame nematydama studijuosiu. Atsakiau, kad noriu.

Taip pat mokykloje buvo tokia matematikos mokytoja, kuri, kai man pamokoje kažkas nepasisekdavo, prie kitų klasiokų sakydavo, jeigu esu tokia akla, tai gal jau laikas eiti mokytis į internatą kartu su kitais, kurie nemato. Kitiems tokie komentarai būtų žlugdantys asmenybę, ateities gyvenimą, tačiau man tai suveikė visiškai priešingai. Tuo metu pratylėdavau, bet iki šiol prisimenu tą jausmą, kurį jausdavau giliai viduje, o jau po pamokų namuose būdavo ir ašaros. Vis dėlto tai manyje uždegė ugnelę ir norą įrodyti kitiems, kad tikrai galima išlipti iš tokios situacijos, kad aš – neregė – galėsiu pasiekti aukštumų, kad galėsiu gyventi kaip ir kiti žmonės ir įrodysiu, kad viskas yra įmanoma. Ta ugnelė yra iki šiol.

Dešimtoje klasėje perėjau į silpnaregių ir aklųjų ugdymo centrą, kur niekas nėra atleidžiamas nuo egzaminų ir niekas nėra atleidžiamas nuo kūno kultūros. Pirmoje kūno kultūros pamokoje susidūriau su sportu ir taip visas gyvenimas apsivertė – ne tik mane privertė bėgti kelis ratukus mokykloje, bet ir davė į parankę visai nematančią mano klasiokę. Man buvo pasakyta, kad, kas geriau mato, tas veda nematantį ir tai yra visiškai normalu. Taip prasidėjo pažintis su sportu ir tai atvedė mane iki tokio taško, kur dabar esu – medalio.

Gyvenimas taip rutuliojosi, kad buvau vis arčiau sporto. Baigiau Vilniuje mokyklą ir tada atvažiavau studijuoti universitete. Pradžioje buvo plaukimas, vėliau aklųjų stalo tenisas, pasaulio šoudauno čempionate iškovojau sidabro medalį ir visai netikėti į mano rankas pateko diskas. Nežinojau, ką su juo daryti, ar kaip lėkštę mesti nuo krūtinės, ar kaire, ar dešine ranka. Pabandžiau, patiko, manyje pamatė potencialą ir paralimpinis komitetas padėjo surasti pirmąjį mano trenerį Rimantą Plungę, su kuriuo pasirengėme Tokijo paralimpinėms žaidynėms, kuriose užėmiau 8 vietą. Po Tokijo mums teko išsiskirti su treneriu, dėkoju jam už visą įdėtą darbą. Tada atsirado trenerė Teresė Nekrošaitė.

– Oksana, noriu paliesti dar vieną temą, kurią užgožė medalio spindesys. Šie metai buvo įsimintini ne tik dėl pasiekimo pasaulio čempionate, bet ir sužadėtuvių. Papasakokite apie jūsų su Mindaugu Dvylaičiu istoriją.

– Čia reikėtų atskiro „podcasto“ (tinklalaidės – aut. past.). Mindaugas Dvylaitis yra tas žmogus, kuriam taip pat turėčiau pasakyti atskirą ačiū. Būtent jo dėka meilės keliais atvažiavau į Kauną ir jis buvo pirmas žmogus, įskiepijęs meilę sportui. Susipažinome prieš 12 metų, kai man buvo 18-ka, tada Mindaugas sportavo plaukimą. Taip žavėjausi juo, nes jis buvo tiek daug pasiekęs gyvenime, tiek keliavo po pasaulį, jau skynė medalius Lietuvai. Su didelėmis akimis žiūrėjau į jį ir galvojau, kad ir aš norėčiau, bet jis pradėjo sportuoti nuo 6-erių, o man jau buvo 18 metų, maniau, kad esu per sena. Mindaugas vis sakydavo, kad einame pabėgioti, einame į sporto salę, į baseiną ir kartu eidavome. Jis mane atvedė pas trenerį Joną Burakovą, kuris sugalvojo man duoti diską į rankas. Jeigu ne Mindaugas, neaišku, ar būčiau atradusi sportininkės kelią. Draugavome 6 metus, vėliau buvo 5 metų pertrauka, nors visada gražius santykius palaikydavome, o tada vėl susiėjome kažkaip arčiau ir kad Mindaugas pasipiršo ir pačiai buvo staigmena, nes draugystės prieš sužadėtuves nebuvo.

Kviečiame žiūrėti / klausyti visą epizodą su Oksana Dobrovolskaja:

LRT radioteka.

LRT mediateka.