„Įkvėpti judėti“: Trečiąkart paralimpinės svajonės siekiantis Ernestas Česonis: mano kelias Dievui žinomas

„Įkvėpti judėti“: Trečiąkart paralimpinės svajonės siekiantis Ernestas Česonis: mano kelias Dievui žinomas

Paratriatlonininkas Ernestas Česonis trečią kartą siekia įgyvendinti savo paralimpinę svajonę – į Tokiją ir Paryžių sportininkui prasibrauti nepavyko, tačiau siekis iškovoti teisę varžytis 2028 metais Los Andžele – dar užtikrintesnis. Birželį Europos čempionate 5-ą vietą užėmęs sportininkas pasiekė geriausią karjeros rezultatą ir užsitikrino teisę jau netrukus startuoti pasaulio čempionate bei kitąmet optimistiškai pradėti kovą dėl kelialapio į Los Andželą.

Be dalies rankos gimęs E. Česonis nuo pat vaikystės norėjo gyvenime išbandyti kuo daugiau. Vos šešerių į futbolo treniruotes vedamas berniukas meldėsi ir prašė Dievo, kad tik jį priimtų, nes žinojo, kad tais laikais dar buvo manoma, kad vaikui su negalia sporte – ne vieta. Tėvų ir draugų palaikomas Ernestas tapo futbolininku, vėliau išbandė ir kitas sporto šakas, o 2017 m. netikėtai užgimė ir jo paralimpinė svajonė.

Prieš beveik dešimtmetį E. Česonis pradėjo projektą „Geležiniai sparnai“ – jo metu sportininkas kvietė visus norinčius paremti svajonę kelyje į Tokijo paralimpines žaidynes jam visiškai nepažįstamoje sporto šakoje – triatlone. Šiandien E. Česonis pripažįsta, kad tikėjimas per trejus metus patekti į žaidynes kaip naujos sporto šakos atstovui buvo naivus, tačiau būtent ši drąsi avantiūra padėjo nueiti ilgą kelią.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ E. Česonis atvirai pasakoja apie du kartus sudužusią paralimpinę svajonę ir įsitikinimą, kad kiekvienoje nelaimėje galima įžvelgti laimę. Pasak triatlonininko, šiandien didžiausia motyvacija – ne tik asmeniniai tikslai, bet ir supratimas, kad savo pavyzdžiu gali užkrėsti kitus žmones. „Mano kelias Dievui tikrai žinomas“, – sako E. Česonis, tikintis, kad trečiasis bandymas patekti į paralimpines žaidynes gali būti sėkmingas. Taip pat jis žino, kad tai paskutinysis jo bandymas.

– Nuo Europos čempionato jau praėjo laiko, bet įspūdžiai turbūt dar gyvi ir jau spėjote atlikti gilesnį šio pasiekimo įvertinimą. Koks jis?

– Geri prisiminimai vis dar aplanko. Paskutinis Europos čempionatas nebuvo toks sėkmingas – užimta 8-a vieta, o dar prieš tai buvo 6-a vieta. Šįkart patekau į TOP 5 ir tikrai buvo malonu pasiekti šį karjeros laimėjimą. Sąlygos čempionate buvo kaip pragare: startas buvo gerokai po pietų, buvo labai karšta, bet sąlygos visiems vienodos… Ties pasiektu rezultatu labai stipriai neužsiciklinu, esu grįžęs į rutiną, bet labai smagu.

– Iki pat paskutinių metrų kovojote dėl 5-os vietos su tituluotais sportininkais ir aplenkėte žymius veidus. Kiek vidinės kovos iki paskutinių akimirkų turite savyje, o gal kažkas kitas užvedė šįkart?

– Turiu ne tik savo artimųjų palaikymą, jo gaunu ir iš savo varžovų, trenerių, tėvų, su kuriais prieš ir po varžybų pabendraujame. Dėl to labai geras jausmas.

Vengrų treneris varžybose tiesiog rėkė ant manęs, kad stengčiausi iš paskutiniųjų. Ant kulnų lipo Martinas Schulzas – paralimpinis čempionas, gal 12 kartų Europos čempionas, legenda tarp visų sportininkų. Bet sporte niekada nežinai, kuria linkme pasisuks varžybos, ir paskutiniame rate supratau, kad gal čia mano vienintelė galimybė jį aplenkti. Nesvarbu, kad tai nebuvo kova dėl medalio, – buvo vidinis stimulas.

Pastebėjau, kad kai kovoji pats su savimi, kovoji iš paskutiniųjų, visas jėgas atiduodi, bet kai matai kažką priekyje, gauni papildomo stimulo, jėgų. Kitas atvejis, kai tave vejasi, – tada irgi negali atsipalaiduoti, nes žinai, kad gali prarasti poziciją. Tas žinojimas užveda papildomai ir atsiranda jėgų likučių, viduje adrenalinas sukyla – visi tie aspektai susideda.

– Kaip esate minėjęs, vien patekimas į Europos čempionatą yra didelis pasiekimas, nes ne visi norintys jame gali startuoti?

– Taip, į varžybas patenki pagal reitingą – norinčių yra ne vienas, o galimybė ten dalyvauti atitenka 8–10 sportininkų, daugiau vietų duoda tik tuo atveju, jeigu kitose klasėse nesusirenka atletai. Jeigu patenki, džiaugiesi, ir tai atspindi tavo visų metų darbą.

– Reitingų persekiojimas sportininkui kelia papildomą įtampą. Pats tai esate patyręs jau ne vieną paralimpinį ciklą. Kiek reitingo taškų vaikymasis kelia jums įtampos?

– Buvo pavykę pasauliniame reitinge prasibrauti į TOP 10 – tai čia labai gerai. Su treneriu renkamės taktikas, ar rinktis tolesnius ir brangesnius startus, kai su mažiau dalyvių galima pakovoti dėl taškų, ar važiuoti į arčiau vykstančias varžybas, bet tada konkurencija didesnė ir sunkiau iškovoti tuos taškus. Keli startai sezone buvo tikrai nusisekę, jie leido pakilti reitinge ir vėliau jau nereikia dalyvauti visose varžybose iš eilės. Ateityje bus skaičiuojami trys geriausi sezono rezultatai.

Planuoji viena, bet ne visada išeina, kaip planuoji. Prisimenu, gal prieš šešerius metus planavau startą Australijoje ir gavau tose varžybose diskvalifikaciją. Būna ir taip… Vidinė kova vyksta. Palipi laipteliu aukštyn, vėliau dalyvauji ne taip, kaip norėtum, tada vėl krenti laipteliu žemyn. Toks slidus reikalas.

– Bent jau esate ramus dėl vietos šių metų pasaulio čempionate. Kas dar laukia iki jo?

– Taip, pagrindinis sezono startas bus pasaulio čempionatas, kuris vyks rugsėjį. Pasiekimas Europos čempionate suteiks man teisę dalyvauti pasaulio čempionate. Planuoju dar treniruočių stovyklą – pirmą kartą išbandysiu kalnų efektą. Ilgą laiką norėdavau tai išmėginti, bet vis kažkas nepavykdavo.

– Kiek pasiekimas Europos čempionate nuteikia viltingai prieš pasaulio čempionatą, o galbūt atvirkščiai – kelia tam tikrą įtampą?

– Nuosekliai ir sunkiai dirbant viskas pasiekiama. Vis dėlto suprantu, kad pasaulio čempionate atletai susirenka iš viso pasaulio ir dažniausiai tai būna TOP 10 sportininkai. Visa sportininkų „grietinėlė“ yra Europoje, bet turime ir už Europos ribų labai stiprių varžovų, kurie prideda papildomos motyvacijos stengtis dar labiau, nes lygis mano kategorijoje iš tiesų yra labai aukštas. Kaip su draugais pasikalbu, tikrai ne vienas, kaip sakau, „berankis“, atvažiavęs į Lietuvą, vos ne į vienus vartus duotų mūsų „dvirankiams“ sportininkams.

– Galite šiek tiek plačiau papasakoti apie savo kategoriją ir kodėl joje konkurencija yra beprotiškai didelė?

– Mano kategorija yra PTS5 – dažniausiai tai sportininkai, turintys rankos amputaciją iki alkūnės. Šioje kategorijoje turime ir atletų su dviem rankomis ir dviem kojomis, bet pas juos mažiau procentų raumens, tarkime, kojoje, ir jie atitinka reikalavimus. Yra medicinos patikros, kurias sportininkams reikia įveikti. Kartais pasikalbame tarpusavyje, kad norėtųsi, jog atsirastų ir šešta klasė, nes aišku, kad sportininkas su dviem rankomis greičiau plauks. Žemesnėse klasėse sportininkai yra su, tarkime, kelio amputacija ar rankos amputacija iki peties, su regėjimo negalia yra žmonės, kurie varžybose dalyvauja su gidais, sunkesnėse klasėse – sportininkai be abiejų kojų, be abiejų rankų. Mūsų klasė yra viena konkurencingiausių, ir vis ateina naujų jaunų atletų.

– Jūsų kelionė paralimpinės svajonės link prasidėjo, kai gimė jūsų projektas „Geležiniai sparnai“. Kaip ir kodėl gimė ši svajonė?

– Kaip tik prieš Los Andželą dešimtmetis bus. Ne paslaptis, kad buvau ir lengvaatletis, o didžiausia gyvenimo aistra buvo futbolas. Kiekvieną kartą, pasakodamas savo istoriją, miniu draugą Raimundą – sėdėjau pas jį kirpykloje ir tiesiog jis pasiūlė pabandyti triatloną. 2017 m. tikrai nežinojau, nei kas tai yra, nei apie ką tai, nei kur tai gali mane nuvesti. Draugas pasakė, kad reikia minti, plaukti, bėgti. Pagalvojau, kad bėgu, dviračio nemynęs, išskyrus miesto dviratį, jaunystėje lankęs Lazdynų baseiną, bet tas lankymas nebuvo ypatingas… Grįžęs namo, įsijungiau „YouTube“. Aišku, dažniausiai ten būna motyvacinė vaizdo medžiaga – tada ten buvo ištrauka iš „Ironman“ varžybų. Viduje toks lyg spragtelėjimas įvyko ir nutariau, kad triatlonas – mano sportas ir, kaip mano žmona sako, gal net per ilgai su juo esu susidraugavęs.

– Neatrodo dabar šiek tiek naiviai tai, kad atėjote į naują sporto šaką ir išsikėlėte sau gana greitą tikslą – vos per kelerius metus startuoti paralimpinėse žaidynėse?

– Dabar suprantu: jeigu pradedi sportuoti ir patenki į olimpines ar paralimpines žaidynes, tai esi laimės kūdikis. Kai pasižiūriu atgal, tai atrodo, kad tada buvau naivus. Per tuos trejus metus iki Tokijo paralimpinių žaidynių daug pasiekiau, turint omenyje, kad pradėjau nuo nulio, bet, palyginus, kokiame lygyje dabar esu ir tada buvau, tai yra kaip diena ir naktis. Kai dabar kalbame, išvis atrodo, kad tai buvo kažkokia iliuzija, kad tai įvyko ne su manimi. Neseniai ieškojau nuotraukos „Messenger“ ir pagalvojau, kad ištrinsiu kai kuriuos dalykus, bet ten tiek informacijos… „Nuskrolinau“ iki 2017 m. ir pamačiau, kiek tada žmonių klausė, kaip gali mane remti. Sugrįžau į tuos metus ir supratau, kad tai tikrai įvyko. Toks geras jausmas buvo, su jauduliu viską prisiminiau. Jeigu ne tiek daug žmonių būtų prisidėję, klausimas, ar dabar dar sportuočiau. Begalė žmonių prisidėjo, ir jų dėka esu čia, kur esu.

– Kokios, manote, jūsų asmeninės savybės žmones paskatino patikėti jumis?

– Turbūt pagailėjo vargšo berankio (juokiasi – aut. past.). Jeigu rimtai, tai manau, kad nuoširdumas, natūralumas, humoro jausmas. Nežinau, galbūt šios savybės pavergė mano rėmėjų širdis. Esu, koks esu, neišradinėju dviračio, savo pavyzdžiu parodžiau ir rodau, kad galima siekti užsibrėžtų tikslų. Gal reikėtų ir žmonių paklausti, kodėl ir kam jiems to reikėjo. Žmonės man sakydavo, kad mano mintis apie paralimpinę svajonę yra labai graži, kad esu nuoširdus, turiu žavesio. Taip pat gal esu motyvacija kitiems.

– Už jūsų stovėjo daug jumis tikinčių žmonių, ir esate sakęs, kad, nepatekus į pirmąsias Tokijo paralimpines žaidynes, nusivylimas buvo daug didesnis nei po dar trejų metų nepatekus į Paryžių. Kodėl?

– Gal kaip tik todėl, kad čia turėjau tokią didelę svajonę, ir nepavyko. Prisimenu prieš paralimpines žaidynes važiavome paralimpiečiai ir olimpiečiai į stovyklą Japonijoje. Visa stovykla, bazių apžiūrėjimas, olimpinė ir paralimpinė atributika visur vertė galvoti, kad turiu būti čia. Jeigu būčiau į Tokiją pakliuvęs, manau, tuo viskas ir būtų pasibaigę. Dabar man taip atrodo, gal ir nebūtų taip buvę…

Prisimenu, laukiau iki vėlyvo vakaro laiško dėl patekimo į paralimpines žaidynes ir tada supratau, kad nebėra svajonės, viskas žlugo. Nepamenu, kiek laiko labai liūdėjau, bet, kaip vėliau supratau, tokio pasirengimo lygio gal net nelabai būčiau norėjęs būti tose paralimpinėse žaidynėse. Aišku, jeigu būčiau patekęs, viskas būtų buvę gerai.

Prieš Paryžiaus paralimpines žaidynes turėjau daugiau laiko pasirengti ir supratau, kur įsivėliau, kokia didelė konkurencija yra ir kad ne vienas noriu patekti. Jau nebuvo rožinių akinių, kad lengvai pateksiu, buvo jau nuoseklus darbas ir žinojimas, kad nebus lengva. Tada ir nepatekimas buvo kiek lengvesnis.

– Po Tokijo prarijote kartėlio piliulę ir pradėjote svajoti apie Paryžiaus paralimpines žaidynes. Patirties buvote sukaupęs kur kas daugiau, rezultatai palaipsniui taip pat kilo, ir tada visiškai nuo jūsų nepriklausiusios aplinkybės – dvi avarijos su dviračiu – sudaužė svajonę jau antrą kartą. Kaip susitvarkėte ir tąkart bei nusprendėte bandyti trečią kartą?

– Taip, dvi nelaimės, bet kiekvienoje nelaimėje galima įžvelgti laimę. Pirmas susidūrimas Anglijoje įvyko beveik lygioje vietoje. Taip nutiko prieš svarbias pasaulio serijos varžybas. Vėliau ta trauma save vis primindavo dar kelerius metus – vis skaudėdavo riešą, reabilitacijas atlikdavau. Vėliau žaizdas, atrodo, išsigydžiau, bet po metų, prieš paralimpinę atranką, iškovojau pirmąjį – bronzos – medalį pasaulio taurės varžybose ir prieš kitas varžybas išvažiavau su dviračiu Lietuvoje. Tada vėl avarija. Siuvo vidinę ir išorinę lūpas, visa laimė, kad nebuvo lūžių, bet vidinės žaizdos, kaip mano stomatologė sakė, ilgiausiai gyja. Buvau gerai pasirengęs, ir vienas dalykas viską nutraukė, psichologiškai buvo sunku… Neklausinėjau, kodėl man taip nutiko, nes nieko pakeisti negalėjau. Po to jau žiūrėjau, ką galiu padaryti.

Tai nesustabdė manęs. Gydžiausi, grįžau į sportą. Aišku, pradžia buvo labai sunki, bet po truputį atsirado jėgų ir motyvacijos. Vėlgi aplinkinių palaikymas turėjo didelę reikšmę. Jeigu būtum vienas, tada blogoji tavo pusė užduotų klausimą, kam to reikia, sakytų, kad avarija po avarijos, rezultatai negerėja… Galima labai daug tokių klausimų susigalvoti.

– Paralimpinė svajonė jums gyva jau beveik 10 metų. Tai reikalauja beprotiškai daug pastangų, laiko, užsispyrimo, aplinkinių palaikymo, atsisakytų kitų gyvenimo tikslų. Ką šis dešimtmetis davė plačiąja žmogiškąja prasme?

– Nėra vieno dalyko. Besąlygiškas kitų žmonių atsidavimas – labai svarbus dalykas, pažintys su naujais žmonėmis ir vėliau patirtys su jais. Labai daug gražių dalykų įvyko per šiuos metus, o skaudūs įvykiai buvo patirtis, ir dabar galiu apie tai papasakoti kitiems. Suprantu, kad savo pavyzdžiu užkrečiu kitus žmones ir suteikiu motyvacijos ar kitokį požiūrį į save ar aplinkinius.

Kviečiame žiūrėti / klausyti epizodą:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje (su vaizdu).