„Įkvėpti judėti su Virgilijumi Alekna“: šeimoje nekabiname medalio dar iki varžybų

„Įkvėpti judėti su Virgilijumi Alekna“: šeimoje nekabiname medalio dar iki varžybų

Legendinis disko metikas Virgilijus Alekna prieš daugiau nei dvejus metus išprognozavo, kad du jo sūnūs – vyresnėlis Martynas ir jaunėlis Mykolas – varžysis Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Tėčio pėdomis pasekę ir disko metikais tapę broliai Aleknos turi puikų pavyzdį ir kartu kuria ateities planus. Vis dėlto olimpine ramybe didžiausiose arenose dvelkęs dukart olimpinis ir pasaulio bei Europos čempionas V. Alekna visiškai kitaip jaučiasi žiūrovų tribūnose – su šeima Paryžiuje sūnus palaikysiantis geriausias visų laikų Lietuvos disko metikas pats būdamas sportininku niekada taip nesijaudino kaip už vaikus. 10 medalių aukščiausio lygio varžybose per karjerą iškovojęs V. Alekna sako, kad šeimoje apie medalius nekalbama ir jų iš anksto tikrai nekabinama, begalinis džiaugsmas vien tai, kad du sūnūs debiutuos olimpinėse žaidynėse.

Pats V. Alekna dalyvavo net penkeriose olimpinėse žaidynėse – nuo 1996 m. ir 2012 m. visi Lietuvos disko metiko pasirodymai žaidynėse buvo aukščiausio lygio – 3 medaliai ir dukart būta arti apdovanojimų pakylos. Įsimintiniausios V. Aleknai Sidnėjaus olimpinės žaidynės – čia jis iškovojo pirmąjį olimpinio čempiono titulą. Tada tik artimas žmonių ratas žinojo, kad prieš olimpines žaidynes sportininkas patyrė traumą, o laimėtu aukso medaliu laiko džiaugtis nebuvo – iškart teko gultis ant operacinio stalo.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ V. Alekna pasakoja, kad vylėsi, jog bent vienas iš trijų vaikų pasuks jo pėdomis. Svajonė išsipildė su kaupu – du sūnūs ir dukra Gabrielė yra lengvosios atletikos šeimos dalis. Dėl to, yra vilties, kad išsipildys dar viena V. Aleknos prognozė – Los Andžele bus visi trys Aleknų atžalos.

Kokios nuotaikos prieš debiutines sūnų olimpines žaidynes?

Džiaugiamės, kad iš mūsų šeimos du atstovai deleguoti į olimpines žaidynes. Prieš gerus dvejus metus pasakiau frazę ir pasvajojau, kad Paryžiaus olimpinėse žaidynėse būtų du sportininkai iš Aleknų šeimos, o Los Andželo olimpinėse žaidynėse – jau trys, tai va, viena dalis jau pildosi. Tikrai džiaugiamės ir laikome suspaudę kumščius, kad jiems sektųsi.

Kas lėmė, kad jau prieš dvejus metus galėjote taip pasvajoti?

Paprasčiausia pasvajoji neatsargiai ir žiūri, kad tos svajonės pradeda pildytis. Aišku, per drąsios svajonės buvo – galbūt Mykolas galima buvo galvoti, kad išvažiuos, bet irgi tada jo rezultatai dar neleido tikėtis, kad jis taip stipriai progresuos ir pateks į olimpines žaidynes. Galbūt tada net su Martynu didesnės viltys buvo… Tikrai nudžiugino paskutinių metų varžybos ir jų patekimas į olimpines žaidynes, tai – begalinis džiaugsmas.

Mykolas olimpinį normatyvą įvykdė dar prieš metus, Martynui – teko laukti, kol užsidarys olimpinė reitingų sistema. Kiek buvote tikras, kad abu sūnus bus Paryžiuje?

Olimpinis normatyvas – 67 metai 20 centimetrų. Tai yra labai aukštas rezultatas ir, kaip šiemet pamatėme, kad net 22 sportininkai įvykdė olimpinį normatyvą, to niekada nebūdavo. Iš dalies ir patys sportininkai yra kalti, nes tie normatyvai atsiranda susumavus tam tikro sportininkų skaičiaus pasiektus rezultatus ir ištraukus vidurkį ir tas vidurkis gavosi 67 metrai 20 centimetrų. Kadangi disko metikai mėgsta mėtyti gerose vietose, kur tie rezultatai būna labai aukšti, tai gauname tą normatyvą, kurį reikia įvykdyti, norint patekti į olimpines žaidynes ir šiais metais toks didelis būrys disko metikų įvykdė jį ir liko tik 10 vietų sportininkams pagal reitingą patekti. Martynas šiemet pasirengė – dalyvavo daug nemažo rango varžybų, tiek ir Deimantinėje lygoje debiutavo, tiek kitose aukšto lygio varžybose. Jis rinko taškus ir turime gerą rezultatą – du olimpiečius iš Aleknų šeimynos.

Pats stebėjote ir Lietuvos lengvosios atletikos čempionatą Palangoje, kur Martynui buvo galima rinkti paskutinius ir labai svarbius olimpinio reitingo taškus. Kiek Martynas jautė tą įtampą per visą sezoną?

Berods, metų pradžioje apsitarėme šeimoje ir dėjome viltis, kad Martynas turi patekti, nes mūsų šeimos biudžetui, jam patekus, mažesnė našta tektų, nes ir olimpiniai bilietai yra brangūs, patekimas į stadioną nėra lengvas, tai iš tikrųjų ir Martynui kėlėme tikslą, kad jis patektų į olimpinę rinktinę ir važiuotų su ja, o ne su mumis kaip žiūrovas.

Tai Aleknų šeimoje planai yra bendri?

Galima pasakyti, kad taip. Vis tiek pasikalbame apie artimiausius planus ir mums įdomu, kaip jiems seksis, ką jie galvoja, tai pasikalbėjome ir nusprendėme. Gerai, kad viskas pildosi.

Pačiam pirmosios iš penkerių olimpinės žaidynės buvo Atlantoje 1996 m. Ar galima sakyti, kad pirmosios žaidynės yra išskirtinės sportininko karjeroje? Kokie Jūsų prisiminimai?

Vykdamas į Atlantos olimpines žaidynes, neturėjau supratimo, kas yra tos olimpinės žaidynės. Tik iš sportininkų ir trenerių pasakojimų, kurie dalyvavo, buvau susidaręs tokį vaizdą, kad tai yra kažkas nepaprasta, ypatingas renginys, kuris vyksta tik kas ketveri metai ir reikia jam pasirengti, ten nuvykti, o apie gerą pasirodymą net nepagalvoji, įspūdžių pakanka jau vien nuo to, kad ten esi. Nuvykus į pirmąsias olimpines žaidynes ir viską pažiūrėjus iš vidaus, tai nieko ypatinga – tie patys stadionai, taip, jie būna įspūdingi, tie patys varžovai, su kuriais jau mateisi tam tikrose varžybose, žiūrovų daug, jau tai esi matęs tam tikruose dideliuose stadionuose. Tai, pasirodo, ten nieko tokio labai išskirtinio nėra, tik kad labai retai vyksta olimpinės žaidynės.

O kurios olimpinės žaidynės įsimintiniausios?

Tai pirmosios žaidynės, kuriose iškovojau medalį. Be jokios abejonės – tai Sidnėjaus olimpinės žaidynės. Tai buvo antrosios mano olimpinės žaidynės ir buvau sukaupęs didelę patirtį ir laimėjęs jau nemažai medalių – tiek Europos čempionate, tiek pasaulio vicečempionu tapau. Jau žinojau visus varžovus, jų stipriąsias ir silpnąsias vietas. Į Sidnėjaus olimpines žaidynes vykau jau tikrai pasiruošęs ir nemaniau, kad kas nors gali mane nustebinti, aplenkti, nes tikrai gerai jaučiausi, pasitikėjau savimi, pralaimėjimų tais metais, berods, patyriau tik vieną prieš pat olimpines žaidynes, kuris buvo į naudą. Tos žaidynės ir čempiono titulas daug reiškė, gerai prisimenu ir be galo džiaugiausi ir, ko gero, aplinkui visi džiaugėsi.

Vis dėlto pasirengimą Sidnėjaus olimpinėms žaidynėms aptemdė trauma, bet nei žiūrovai, nei varžovai nelabai suprato, kad yra tam tikrų nesklandumų, nes visada arenose spindėjote olimpine ramybe. Kaip prieš Sidnėjų pavyko susikoncentruoti ir galvoti, kad kojos skausmai nesutrukdys iškovoti išsvajotą medalį?

Taip, 2000 m. buvo kupini iššūkių. Daug pokyčių mano asmeniniame gyvenime įvyko. Tą sezoną treniruotės buvo geros, diskas skriejo toli, bet nelemta trauma, kuri įvyko kažkur pusantro–dviem mėnesiams iki olimpinių žaidynių. Labai gerai, kad tais metais olimpinės žaidynės vyko labai vėlai, berods, rugsėjo pabaigoje. Tai buvo į naudą – turėjau šiek tiek laiko atsistatyti ir galėjau dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tikrai tą sezoną buvau pasirengęs, bet trauma yra trauma ir tai buvo pakankamai sunki trauma, kurį laiką negalėjau ir treniruotis, bet stengiausi apie tai kuo mažiau galvoti, nes turi dalyvauti, skauda ar neskauda. Nesinorėjo daug kam pasakoti, nes, jeigu žmogus negali padėti, tai kam jam žinoti. Tai siauras ratas žmonių žinojo apie traumą ir rengėmės toliau olimpinėms žaidynėms, sunkiai rengėmės, bet pavyko prieš olimpines žaidynes įgyti pakankamai gerą sportinę formą ir iškovoti aukso medalį. Tiesa, grįžus į Lietuvą, kelios dienos po varžybų teko važiuoti pas chirurgus. Jau prieš olimpines žaidynes buvo aišku, kas man yra ir ką reikia sutvarkyti. Kai olimpinė rinktinė grįžo iš Sidnėjaus, jau buvau po operacijos su ramentais.

Pirmąjį medalį aukščiausio lygio varžybose laimėjote jau po Atlantos olimpinių žaidynių, 97 m,, kai tapote pasaulio vicečempionu. Mykolas į pirmąsias olimpines žaidynes vyksta jau kaip Pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas. Kaip manote, kiek aplinkos ir paties sportininko lūkesčiai gali pridėti papildomo spaudimo ar kaip tik motyvacijos?

Bent jau šeimoje tikrai nekalbame, kad turi parvežti tokį ar tokį medalį. Vis dar laikausi tos nuomonės, kad Mykolas tegul važiuoja, dalyvauja, jis yra jaunas, todėl reikia kaupti patirtį, mėgautis varžybomis, akimirka, kad yra kartu su visais stipriausiais sportininkais geriausiose arenose ir daryti tai, ką moka geriausia. Nereikia galvoti apie vietą, taip, galima pagalvoti apie rezultatą, kurį nori pasiekti. Nežinau, kiek Mykolas klauso ir įsiklauso, bet tikrai šeimoje neužkabiname medalio dar iki varžybų, nes visko gali būti… Šių metų patirtis, kai į Europos čempionatą Mykolas atvažiavo, būdamas lyderiu, o taip atsitiko, kad vos bronzos medalį gavo. Tai pamokos, kurių reikia nepamiršti ir prisiminti, kas gali nutikti vienu ar kitu atveju bei būti viskam pasirengus.

Europos lengvosios atletikos čempionate birželį Romoje būtent iš Mykolo visi tikėjosi aukso medalio, nes rezultatai visą sezoną buvo įspūdingi ir pats Mykolas užsiminė, kad galbūt buvo per daug pasitikintis savimi. Kiek sportininkams svarbu išmokti tokias pamokas?

Labai svarbu tokias pamokas turėti. Aišku, geriausia mokytis iš kitų klaidų, bet ne visada tai pavyksta, dažniausia tenka ir pačiam pasimokyti iš savo klaidų. Kalbant apie šiuos metus, jie skyrėsi nuo įprastų lengvaatlečių sezonų. Įprastai lengvojoje atletikoje būna vienas pagrindinis sezono startas ir jam sportininkas rengiasi. Šiemet ir Europos čempionatas, ir olimpinės žaidynės. Visų sportininkų pagrindinis tikslas yra olimpinės žaidynės. Europos čempionatas vasaros pradžioje yra šiek tiek neįprasta ir šiemet Mykolas dalyvavo nemažai varžybų – iki Europos čempionato jis turėjo 4–5 varžybas Europoje, tai tikrai didelis krūvis. Diskas lėkė toli ir labai toli įvairiose varžybose, galvojome, kad jam pavyks nuvažiuoti į Europos čempionatą kaip į paprastas varžybas ir ten pakankamai gerai pasirodyti. Be to, kvalifikacinės varžybos ir finalas vyko vieną dieną, tai, matyt, to buvo jau per daug ir paprasčiausia jau neatlaikė. Jis pats sakė, kad jautė tokį išsekimą vakarinėse varžybose ir tie paskutiniai bandymai nebuvo tokie kokybiški, kaip jis tikėjosi.

Romoje Mykolo pirmasis metimas nebuvo įskaitytas ir galbūt tai šiek tiek galėjo išmušti jį iš vėžių. Jūsų paties pirmasis metimas Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse skriejo vos apie 60 metrų. Kaip tokiose situacijose sportininką gali išmušti iš vėžių nesėkmingi pirmieji bandymai, nes jūs savo varžovus aplenkdavote ir paskutiniais metimais?

Tai priklauso nuo sportininko, jo pasirengimo. Jeigu žiūrėsime būtent Romoje vykusį Europos čempionatą, tai pirmą kartą kvalifikacinės ir finalinės varžybose vyko vieną dieną. Man taip nėra tekę dalyvauti, bet galiu įsivaizduoti, kad rytinėse varžybose, kada turi ir anksti keltis, ir nuteikti save, tai padarai, bet emocijos lieka ilgesniam laikui. Neklausiau Mykolo, ar jam bent pietų pavyko pamiegoti po kvalifikacinių varžybų, nes dažnai būna, kad sportininkai yra tiek susiaktyvinę, kad net ir pasilsėti būna sunku, o čia ateina vakaras ir turi vėl kautis iš naujo. Tai nėra paprasta ir tai turbūt taip pat turėjo įtakos pasirodymui. Pirmas metimas nesėkmingas, o paprastai į tą metimą įdedi daug energijos, emocijų ir viso kito. Tada turi antrą metimą, jeigu ir jis nesėkmingas, turi trečią, o energija senka, nes ją eikvoji ir tada jos nepakanka, ką ir matėme Romoje. Galbūt šio Europos čempionato negali lyginti su tais svarbiausiais sezono čempionatais. Tiek pernai pasaulio čempionate Mykolas, tiek, kai pats rengdavausi ir olimpinėms žaidynėms, sistemingai rengiesi tam svarbiausiam startui. Ten atitinkamai ir rezultatas, ir visa kita būna kitoks bei tas energijos užtaisas skiriasi. Ateini į varžybas šviežias, kupinas emocijų, jėgų, pasirengęs kovoti, jeigu vienas bandymas nepasiseka, dar turi daug energijos ir antram, ir trečiam, galbūt tokioje jaunystėje kaip Mykolas ir iškart dar vienerioms varžyboms turėtų pakakti energijos. Pagrindinėms varžyboms ateidavau pasirengęs gerai, tai jokio skirtumo, kuriuo bandymu, svarbu pasiekti tikslą. Paskutinis bandymas – irgi bandymas ir dar sportininkas turi šansą viską pakeisti.

Jūsų karjeroje du olimpiniai čempiono titulai. Atrodo, tie patys du aukso medaliai, bet istorijos skiriasi – Atėnuose 2004 m. aukso medaliu galėjote pasidžiaugti, tik tada, kai paaiškėjo, kad vengras Robertas Fazekašas naudojo draudžiamus preparatus ir auksas iš jo buvo atimtas. Galėtumėte sulyginti, kas dėjosi Sidnėjuje jūsų viduje ir kas po ketverių metų Atėnuose?

Manau, kad sportininkui svarbiausia gauti apdovanojimą tame stadione, kuriame jis iškovojo tai. Aišku, kad tas jausmas būtų buvęs visiškai kitoks, jeigu tą medalį būčiau gavęs po kurio laiko kur nors namuose, paaiškėjus varžovo apgavystei. Labai pasisekė, kad Atėnuose apdovanojimo ceremonija vyko kitą vakarą po varžybų. Turėjome parą laiko ir tos emocijos labai keitėsi. Savotiškai įdomu, bet vis tiek finalinis akordas užlipti ant aukščiausio apdovanojimų pakylos laiptelio olimpinių žaidynių stadione. Tai tos akimirkos, kurias verta patirti visiems sportininkams.

Po to buvusiose olimpinėse žaidynėse – Pekine – bronza, Londone – ketvirtoji vieta. Visi jūsų olimpiniai pasirodymai – labai aukšto lygio. Kas labiausiai padėjo taip ilgai išlikti olimpo viršūnėje?

Po Londono olimpinių žaidynių manęs paklausė, kaip ta ketvirta vieta. Atsakiau, kad pradėjau nuo penktos vietos Atlantos olimpinėse žaidynėse, dabar – ketvirtas. Tai vis tiek šioks toks progresas yra. Taip gyvenimas susiklostė, kad penkerios olimpinės žaidynės ir visose pakankamai neblogai pasirodžiau ir įrašuose palikau žymę, nes trys olimpiniai medaliai tikrai nemažai. Tai gavosi natūraliai. Tie rezultatai nuo 24 metų pradėjo kilti ir tada, būdamas 40 metų, dalyvavau Londone. Iš tikrųjų ambicijos Londone irgi buvo gana aukštos, bet gyvenimas ir realybė parodė, kad likau šalia pakylos, bet nėra taip blogai, vis tiek 67 metrus numečiau. Tiesa pasakius, tada galvojau, kad dabar nepasisekė, bet Rio tikrai pasiruošiu. Dar bandžiau, bet pasižiūrėdavau į pasą… Sunku sportininkui pabaigti karjerą ir, atrodė, kad čia visai man nedaug trūko iki tos trečios vietos ir, galvojau, kodėl gi nepabandyti dar. Vis dėlto gyvenimas toks yra, jeigu ir nori, organizmas pasako, kad jau gal pakaks ir pradedi jausti tuos signalus, kad reikia sustoti.

Kviečiame žiūrėti visą epizodą su Virgilijumi Alekna:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.