„Įkvėpti judėti“ su Viktorija Senkute: irkluoju ne dėl medalių

„Įkvėpti judėti“ su Viktorija Senkute: irkluoju ne dėl medalių

Neišpasakyto dydžio motyvacija ir kovingumu visą Lietuvą pakerėjusi irkluotoja Viktorija Senkutė pirmoji mūsų šalies olimpinėje komandoje iškovojo medalį Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse. Prieš kelerius metus į dviračių sportą išėjusi ir net apie karjeros pabaigą svarsčiusi V. Senkutė vis dar sunkiai suvokia, kad tapo pirmąja Lietuvos irkluotoja, laimėjusia prestižinės vienviečių valčių klasės olimpinį medalį. Ji sau ir visam pasauliui įrodė, kad negalima sportininkų sprausti į tam tikrus stereotipus – vos 170 cm ūgio irkluotoja Paryžiuje pademonstravo tvirtą charakterį ir išlaikė šaltą protą bei galingu finišu išplėšė bronzos medalį.

Už bronzinio apdovanojimo slepiasi daug išgyvenimų – net šiame sezone persekiojo įvairios negandos. Likus vos keliems mėnesiams iki olimpinių žaidynių, V. Senkutė net nežinojo, ar pavyks dalyvauti pasaulio taurės etape, kuriame buvo sprendžiama, kas olimpinių žaidynių moterų vienviečių valčių klasėje atstovaus Lietuvai. Išbandymų ir negandų V. Senkutės karjeroje netrūko. Vis dėl to irkluotoja niekada nenuleidžia rankų ir tikina save, kad po tamsaus etapo visada grįš stipresnė. Ji neatsisakytų net sunkiausių karjeros momentų, nes, pasak irkluotojos, viskas gyvenime vyksta ne be priežasties.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ V. Senkutė atskleidžia, kad vis dar vaikšto lyg sapne ir spaudžia emocijas savyje – patikėti, kad būtent ji įsirašė į olimpinių prizininkų gretas, Lietuvos irkluotojai prireiks laiko. Atvirame pokalbyje olimpinio bronzos medalio laimėtoja pasakoja ir apie Paryžiuje dar kartą patirtas emocijas, kai keturviečių baidarių finale palaikė savo širdies draugą Simoną Maldonį, apie išsipildžiusią dar vieną tylią svajonę, dėl kurios teko atidėti suplanuotas atostogas Azijoje ir apie ateities planus – tiek sportinėje, tiek profesinėje karjeroje.

Viktorija, kalbėjomės beveik lygiai prieš metus. Tada su širdies draugu, baidarininku Simonu Maldoniu džiaugėtės iškovoję kelialapius į Paryžiaus olimpines žaidynes. Nežinau, ar dar kažkas išliko iš to mūsų pokalbio atmintyje, bet jau tada švytėjai maksimalia motyvacija. Kiek ta beprotiška karuselė, pasibaigusi olimpiniu bronzos medaliu, vis dar apsvaiginusi tave?

Taip, vis dar sunku patikėti. Rodos, ką tik kalbėjomės, greitai laikas bėga, džiaugėmės kelialapiais. Tai tą puslapį uždarėme ir rengėmės žaidynėms. Džiaugiuosi, kad pavyko šitą ciklą gerai padirbėti ir parvežti į Lietuvą bronzos medalį.

Emocijų bangos – nuo bronzinio finišo, apdovanojimų, praėjimo čempionų podiumu iki sutikimo Vilniaus oro uoste ir prie Baltojo tilto. Kiek galbūt svajonėse žiūrėdama į kitų Lietuvos sportininkų sėkmingas olimpines istorijas įsivaizdavai, kad olimpinis medalis gali kelti tokius stiprius jausmus?

Man tai labai netikėta. Irkluotojai išvis nepratę prie tokio dėmesio, retai, kada tokį dėmesį gauname. Išvis niekada nepagalvojau, kaip olimpinį medalį laimėjęs sportininkas jaučiasi. Atrodė, kad sunku, bet, kad taip sunku bus… Esu labiau linkusi į žmogaus intraverto pusę, todėl man ypatingai sunku šiuo metu.

Ar dabar gali pasakyti, kuris momentas labiausia suvirpino širdį ir sukėlė didžiausią emocijų bangą?

Man atrodo, kad normaliai visko nesuvokiau, nes lyg ir atrodė, kad turiu verkti, nes vis tiek tų emocijų daug, bet dar nė karto neverkiau, tai įsivaizduoju, kad kažkokios tos emocijos užspaustos ir, kaip išvažiuosiu pailsėti bei pabėgsiu nuo viso šito šurmulio, gal tada ateis tas suvokimas, nes dabar tai sunku padaryti. Kai finišavau, sėdėjau palapinėje, buvo taip karšta, reikėjo persirengti į apdovanojimus ir atrodė, kad tai sapnas ir tuoj atsibusiu, bet nepabudau, toliau, va, vaikštau tame sapne.

Manau, spaudžiu emocijas ir labai keista, atrodo, į daug ką stengiuosi labai šaltai žiūrėti ir neišleidžiu viso to, ką iš tikrųjų jaučiu, gal net nesuprantu, ką tiksliai jaučiu. Dar sunku patikėti tuo, kas įvyko, nes tas stipriausiųjų trejetas atrodė taip toli, nes man dar nepavyko iki olimpinių žaidynių gerai suirkluoti nė vieno finalo. Reikėjo tai kažkaip pamiršti ir į startą olimpinių žaidynių finale reikėjo ateiti su ta mintimi, kad pirmus plaukimus Paryžiuje pavydo gerai suirkluoti, tai reikią tą patį padaryti ir finale. Viskas gavosi, bet taip neįtikėtina, kad gavosi ir dabar dar kartais žiūriu su draugais į tą medalį ir sakome, kad negalime patikėti. Laikome jį rankose ir nesuprantame, kas vyksta.

Ne kartą pabrėžei, kad šis medalis – visos Lietuvos laimėjimas, ne kartą dėkojai ir šiame nelengvame kelyje padėjusiems žmonėms, o ar pati sau padėkojai, kad labai sunkiais momentais, ant išėjimo iš sporto ribos, sugebėjai nepalūžti, atsitiesti ir taip galingai finišuoti Paryžiuje?

Ne. Nežinau, kodėl. Atrodo, kad tas medalis toks neįtikėtinas dalykas. Atrodo, kad tiek daug žmonių prisidėjo prie to, kad likčiau sporte ir tiesiog užmirštu savo vaidmenį, kad aš laikiau tuos irklus. Kažkaip sunku visa tai suvokti ir sunku suprasti, kad čia apie mano medalį kalbame. Sunku viską išgyventi, reikės turbūt kreiptis pas psichologą, kad atrakinčiau tas emocijas, nes jos kažkur yra ir tai kažkada turės iš manęs išeiti. Pati kol kas dar negaliu to padaryti, nes man neleidžia nusiraminti žinutės, skambučiai ir tas dėmesys, kuris nežinau, kada baigsis.

Kai plaukėme laivu susitikti su sirgaliais prie Baltojo tilto, buvo tiesioginis eteris ir Mykolas Alekna man pakuždėjo: „Išsitrauk medalį“. Pamiršau, kad turiu medalį ir jis yra pas mane kišenėje. Tada Mykolui atsakiau: „Gerai, pamokink mane, kaip elgtis, nes daugiau patirties turi su tais medaliais“. Dabar stengiuosi visur medalį pasiimti su savimi, nes žinau, kad mane labai daug žmonių palaikė ir labai džiaugėsi. Visi nori palaikyti medalį, nusifotografuoti, tai todėl pasiimu ir pradžiuginu žmones.

Itin jautri akimirka buvo, kai po vieno iš irklavimų Paryžiuje prisiminei savo tėtį, kuris taip pat buvo irkluotojas. Kaip šis žmogus prisidėjo, kad dabar esi, kur esi?

Ant sienos kabėjo jo medaliai ir visą laiką mačiau, kad jie ten yra ir nesupratau, iš kur jie. Taip, iš irklavimo, kažkokio utopinio dalyko, nes būdama vaiku nežinojau, kaip tas irklavimas atrodė. Keletą nuotraukų matydavau… Kai pradėjau irkluoti, tai irklavimas kaip likęs ryšys su juo – tėtis irklavo, o dabar aš irkluoju. Atrodo, kad esame susijungę per irklavimą.

Po tavo iškovoto medalio daug kas sakė, kad tapai labai malonia staigmena Lietuvos medalininkų gretose. Kiek jautei, kad visgi daugiau vilčių Paryžiuje dedama į Donatos Karalienės ir Dovilės Rimkutės duetą?

Tikrai jaučiau, koks merginoms didelis spaudimas ir labai to nepavydėjau, nes tikrai labai sunku nešti tokią naštą, kai visi iš tavęs tikisi, kabina medalius. Negali net atsipūsti ir iš tiesų pajusti, ką pats jauti. Kaip ir man dabar su tuo dėmesiu. Nesuprantu, ką jaučiu, nes visi tiek dėmesio skiria ir sunku atsiriboti. Tikrai labai gaila, kad Donatai ir Dovilei buvo toks didelis spaudimas ir žmonės nesupranta, kad sportininkus reikėtų paleisti daryti tai, ką daro geriausia ir jais pasitikėti. Olimpinėse žaidynėse visko nutinka ir merginos šaunuolės. Didžiuojuosi, kad jos atvažiavo į olimpines žaidynes ir su visomis problemomis, kurios buvo, parodė, ką galėjo. Dovilė yra man labai brangus žmogus, 2–3 metus esame kambariokės, tai augame, stiprėjame kartu, matome viena kitos kelią. Labai skaudu buvo Dovilę matyti po finišo olimpinėse žaidynėse, bet, kaip ir jai sakiau, taip ir čia pasakysiu, kad pasiektas rezultatas olimpinėse žaidynėse nerodo, koks esi žmogus. Tie skaičiukai visiškai nieko nereiškia, kaip ir prie manęs parašytas trejetas – tai tikrai nepasako, koks esu žmogus.

Donata Karalienė – tavo dievaitė buvo nuo pat jaunystės, būtent jos nuotrauką turėjai pasikabinusi ant sienos, o dabar, galima sakyti, kad bent vienviečių valčių klasėje aplenkei ją pasiekimais olimpinėse žaidynėse. Kiek tau svarbu lygiuotis į kitus sportininkus?

Irklavime visada buvo pabrėžiama, kad visi turi būti aukšti, plačių pečių, stiprių rankų, ilgų kojų ir pan. Aš tokia nebuvau. Dėl šios priežasties ieškojau savo ūgio autoritetų. Donata yra tokio ūgio, dar viena vokietė, pasaulio čempionė šveicarė. Stengiausi ieškoti tų pavyzdžių, kurie atrodo kaip aš ir gali pasiekti aukštumas irklavime. Donata iškovojo bronzos medalį olimpinėse žaidynėse. Visada galvojau, jeigu ji su tokiu ūgiu ir svoriu gali, tai ir aš galiu. Tai atrakino smegenyse mintį, kad tai įmanoma, nes iki tol atrodė, kad irklavime reikia bent 180 cm ūgio.

Apskritai, moterims sportininkėms reikia daug stereotipų laužyti. Pati atėjusi į irklavimą atlaikei aplinkinių kritiką, kaip atrodysi būdama irkluotoja, mačiau, kad olimpinėse žaidynėse dalijaisi ir mūsų imtynininkės Gabijos Dilytės įrašu, kad moterims tenka sporte laužyti stereotipus. Galėtum save irgi vadinti stereotipų laužytoja?

Tikrai taip, ypač kalbant apie mūsų fizinį pasirengimą. Turime žiemos irklavimo treniruoklį, vadinamą Concept, tai galiu garantuoti, kad iš 12 stipriausių irkluotojų olimpinėse žaidynėse mano Concept rezultatas buvo pats prasčiausias. Vis dėlto tai neparodo, koks būsi irkluotojas ant vandens. Mačiau treniruotėse savo laiką ant vandens ir tikrai žinojau, kad galiu patekti tarp 6 stipriausių irkluotojų olimpinėse žaidynėse, nes tikrai buvau pasirengusi, tik klausimas buvo, kaip sugebėsiu atlaikyti psichologiškai. Treneris sakė, kad bus irkluojama su charakteriu ir galva. Taip ir buvo. Svarbu buvo nepalūžti, nors ir žinojome, kad greitį turiu, bet, ar pavyks į varžybas atsinešti šaltą galvą ir charakterį, klausimas. Viskas baigėsi gerai.

Kas mane labiausiai tavyje žavėjo Paryžiuje, kad per visus startus atrodei tokia užtikrinta, motyvuota, susikoncentravusi. Kaip pavyko taip gerai susidirbti su galva?

Visą laiką, atsistojus į startą, sakau sau, kad tai esu dariusi tūkstantį kartų. Taip ir yra ir reikia to nepamiršti. Tie du kilometrai, tas skausmas, kuris labiausia mus gąsdina, vis tiek ateis, tiesiog reikia kažkaip prakentėti. Pats sunkiausias startas olimpinėse žaidynėse buvo ketvirtfinalis. Net pamiršau įsijungti savo kompiuteriuką, kuris rodo metrus, greitį, laiką, nes taip jaudinausi. Ketvirtfinalis yra tokia riba, kai visi rizikuoja, bando kuo geriau pasirodyti, gali būti ir staigmenų ir niekada nežinau, kaip baigsis varžybos. Tai tikrai labai jaudinausi prieš ketvirtfinalį, bet didelėje stresinėje būsenoje pavyko visai normaliai suirkluoti. Žinojau, kad į pusfinalį ateisiu susikaupusi ir bus dar geriau. Tai priminiau sau, kad dariau tai tūkstantį kartų treniruotėse, kad žinau savo greitį ir viskas bus gerai.

Sugrįžusi į Lietuvą atskleidei, kad per finalą įsivaizdavai, kad tave kaip treniruotėse vejasi  5 vietą Paryžiuje užėmęs Kamilės Kralikaitės ir Ievos Adomavičiūtės duetas. Ar būtent vidinė komandos konkurencija ir davė tą proveržį tavo pasiekimams?

Tikrai taip. Kaip ir treneris sakė, sportininkas be varžybų nepasirengs olimpinėms žaidynėms. Dėl to šiemet po sirgimo Covid važiavau į Europos čempionatą ir nepavyko ten gerai sustartuoti finale, nes per pirmą čempionatą startą išnaudojau visus savo resursus ir organizmas nespėjo atsistatyti, bet buvo labai svarbu važiuoti ir bandyti startą, finišą, kovą su varžovėmis. Taip ir namuose kelis kartus per savaitę turėdavome greičio treniruotes, kur spausdavome vienas kitą. Tai tikrai padėjo pasirengti startams olimpinėse žaidynėse.

Turime labai gerą Lietuvos merginų irkluotojų branduolį – visos gerai sutariame, treniruočių stovyklose kartu vaikštome po parduotuves, laisvus pusdienius leidžiame, jeigu stovykla prie jūros, einame prie jūros pabūti kartu. Tikrai stengiamės palaikyti tą ryšį. Labai svarbu būti ne tik varžovėmis, bet ir komandos narėmis. Dažnai viena kitai pasakome, kad, kai baigsime sportus, liksime žmonėmis. Nematau prasmės viduje komandos pjautis ir linkėti vienas kitam blogo, nes kažkada sportas baigsis.

Priešingai nuo praėjusių metų, kai Simonas pirmas iškovojo olimpinį kelialapį, o tu trepsėjai ir visa širdimi už jį sirgai namuose, Paryžiuje tu pirma kovojai finale. Nebijojai, kad ta emocijų audra jam gali pakenkti kauptis savo startui?

Simas sakė, kad stengėsi per daug „neišsitaškyti“, nors tikrai labai džiaugėsi mano iškovotu medaliu. Nežinau, kaip man reikėtų sulaikyti tas emocijas ir sakiau po starto, kad turbūt neištverčiau, jeigu man varžybos būtų po jo starto. Tikrai labai sunku stebėti gyvai, kai nieko negali pakeisti, tiesiog gali rėkti. Simas pažiūrėjo mano varžybas, tą pačią dieną susikrovė daiktus ir išvažiavo į viešbutį. Pasimatėme tik po jo finalo. Labai padėjo tas, kad prieš startus gyvenome viešbutyje, o ne olimpiniame kaimelyje, tai padėjo atitrūkti nuo olimpinių žaidynių šurmulio ir prisiminti, kad vis tiek atvažiavome varžytis, o ne turistauti.

Po Simono finišo su komandos draugais keturviečių baidarių finale sakei, kad lengviau pačiai irkluoti, nei palaikyti nuo kranto. Kas dėjosi tavo viduje?

Dar kartą tos pačios emocijos kaip ir po mano finalo. Atsimenu, kad buvo labai karšta ir stovėdama vėdinausi. Nieko negali pakeisti, tiesiog žiūri į ekraną, į ežerą, į ekraną, į ežerą ir bandai suprasti, kas darosi. Visiškas chaosas galvoje ir kalbėjome su giminaičiais ir draugais, kad jie paskutinį kartą žiūrėjo Simo varžybas – distancija trumpa, sportininkai nuolat keičiasi vietomis, per daug emocijų.

Tikėjau, kad keturvietė gali patekti taip pat tarp 3 stipriausių komandų, nes ten tarpai tarp baidarių dažniausia būna labai nedideli, centimetrai skiria ir gali vieną kartą būti 9-as, kitą – 2-as. Prieš varžybas sunku pasakyti, kaip kas bus, dar nežinant apie kitų komandų paskutinį pasirengimo olimpinėms žaidynėms etapą, bet labai tikėjau jų galimybėmis. Paskutinės treniruotės buvo labai geros ir ši komanda tikrai atidavė viską, ką turėjo ir 5 vieta yra patenkinti, nes padarė viską, ką galėjo. Tai svarbiausia.

Tai kada tos atostogos, kai abu su Simonu galėsite miegoti ir valgyti, kiek norite?

Jos dar tolokai. Vyksime į Aziją. Prieš olimpines žaidynes viską jau buvome nusipirkę, bet po olimpinių žaidynių gavau kvietimą vykti į JAV, į prestižines „Gold Cup“ varžybas. Į šias varžybas pakvietimus gauna po 4 geriausius vienviečių valčių klasės irkluotojus – moteris ir vyrus. Tai turbūt vienintelės komercinės irklavimo varžybos. Patekimas į šias varžybas – tyli mano svajonė. Gavau pakvietimą būtent per suplanuotas mūsų atostogas. Tai teko iš naujo perpirkti visus bilietus, nes tai gali būti pirma ir paskutinė galimybė sudalyvauti šiose varžybose.

Po laimėto medalio Paryžiuje daug buvo kalbama apie tą juodą tavo karjeros etapą, kai išėjai į dviračių sportą ir net buvai nusprendusi išvis mesti sportą. Kaip šiandien manai, ar be šio etapo vis tiek kažkada būtent laimėjusi olimpinį medalį, ar kaip tik tas laikotarpis tave užprogramavo ateities pergalėms?

Nieko nekeisčiau, palikčiau viską, kaip įvyko. Viskas vyksta dėl priežasties, ne veltui. Tam ir buvo tas laikas, kad suprasčiau, kaip man iš tikrųjų patinka irklavimas ir kad jo trūksta. Visada būsiu dėkinga dviračių sporto bendruomenei, ji pasveikino po laimėto medalio, tai parodo, kaip svarbu turėti bendruomenę, kaip svarbu palaikyti sportininkus. Turime palaikyti visos sporto šakos vieni kitus, o ne konkuruoti, visi esame lietuviai. Jeigu ne dviračių sporto bendruomenė, manęs čia nebūtų. Taip, dalinuosi medalį su visais, bet tikrai didelis nuopelnas yra dviračių sporto bendruomenės. Galbūt, jeigu jie manęs nebūtų priėmę, būčiau metusi tą sportą ir mano sportinė forma sugriuvusi būtų bei nepasitikėčiau savimi, tiesiog nebegrįžčiau ir viskas. Visada liksiu dėkinga.

Kviečiame žiūrėti visą epizodą su Viktorija Senkute:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.