„Įkvėpti judėti“ su Osvaldu Bareikiu: negalvoju, kad ateityje gali tekti vaikščioti su aklųjų lazdele

„Įkvėpti judėti“ su Osvaldu Bareikiu: negalvoju, kad ateityje gali tekti vaikščioti su aklųjų lazdele

Pilnutėlę areną Paryžiuje nutildęs paralimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojas Osvaldas Bareikis dar kartą įrodė, kad gali įveikti net patį neparankiausią varžovą. Paralimpinių žaidynių kovoje dėl bronzos Lietuvos dziudo imtynininkas J2 klasės svorio kategorijoje iki 73 kg kovoje 1:0 palaužė iki šiol nenugalėtą prancūzą Nathaną Petit. Antrose paralimpinėse žaidynėse iš eilės bronzos apdovanojimu pasipuošęs O. Bareikis nelygina Tokijuje ir Paryžiuje iškovotų medalių ir sako, kad jie abu labai vertingi ir iškovoti krauju.

Ramybe dvelkiantis Lietuvos dziudo imtynininkas didelių sportinės karjeros duobių išvengė, o minčių, kad dėl silpstančio regėjimo ateityje gali tekti naudotis aklųjų lazdele, jis neįsileidžia. Didžiausia O. Bareikio motyvacija – du sūnūs ir žmona. Osvaldas juokauja, kad su kiekvieno sūnaus gimimu tarsi užkoduota ir sportinė sėkmė. Po pirmagimio atėjimo į šį pasaulį Tokijuje iškovotas pirmasis paralimpinis medalis, po antrojo sūnaus gimimo neilgai teko laukti ir antrojo bronzos medalio Paryžiuje. Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ Paryžiaus paralimpinis prizininkas paliečia ir temą, ar bus trečiasis vaikas ir trečiasis paralimpinis apdovanojimas.

Nuo Paryžiaus paralimpinių žaidynių uždarymo ceremonijos praėjo kiek daugiau nei dvi savaitės, kaip iš laiko perspektyvos tau pačiam atrodo dvejose iš eilės paralimpinėse žaidynėse iškovoti medaliai – tiek Paryžiuje, tiek prieš trejus metus Tokijuje pasipuošei bronza?

Sunku vertinti vieną ir kitą medalius. Kiekvienas jų skirtingas. Tokijuje buvo pandemija, čia – nebuvo, pasirengimas Paryžiaus žaidynėms buvo trumpesnis ir įdomesnis. Žinoma, ir prieš Tokiją buvo įdomu, kai turėjome ieškoti, kur treniruotis, o šįkart reikėjo visur skubėti, nes tik treji metai iki žaidynių, daug varžybų. Tai keliai iki Tokijo ir Paryžiaus labai skyrėsi.

Kuris iš medalių yra brangesnis širdžiai?

Nesu pagalvojęs, kuris brangesnis. Abu jie yra vertingi, abu iškovoti krauju – Tokijuje kraujas buvo mano burnoje, Paryžiuje – kraujas buvo N. Petit antakyje. Nevertinu, kuris iš jų brangesnis.

Tavo kovos Paryžiuje prasidėjo žaidynėms artėjant prie pabaigos, Lietuvos paralimpinė komanda dar nebuvo iškovojusi medalio, nors ir taip buvai laikomas vienas iš realiausių pretendentų laimėti apdovanojimą. Kiek jautei tą lūkesčių, atsakomybės ir psichologinės įtampos naštą?

Šiek tiek jaučiau. Kiek tikėjausi iš kitų sportininkų medalių, tikėjau, kad jie bus, bet, deja, ir Edgarui Matakui pritrūko, kiti irgi pakankamai aukštas vietas užėmė, bet medalių nelaimėjo. Tikėjausi apdovanojimų iš kitų sportininkų, jie tikėjosi iš manęs. Tai spaudimą iš šalies šiek tiek jaučiau. Žinoma, labai nesureikšminau to, kad pačiam neatsirastų tas psichologinis spaudimas ar kažkoks jaudulys.

Paryžiuje iki bronzinio finalo kelias nebuvo lengvas – tik po pratęsimo iškovota pergalė pirmoje kovoje, pusfinalyje pralaimėta japonui. Kaip keitėsi jausmai tavo viduje, ar nebuvo susvyravęs pasitikėjimas? Nes, kaip tavo treneris Algis Mečkovskis yra sakęs, psichologija – klastingiausias priešas.

Pritariu, kad ne tik sporte, bet ir visur gyvenime pats didžiausias priešas esu pats sau. Jeigu pats sau trukdau, tada nepasieksiu tiek, kiek norėčiau ir galėčiau. Su psichologija buvau tikrai gerai susitvarkęs – jausmai ir mintys galvoje buvo pakankamai sklandūs. Nebuvo didelio nusivylimo po pusfinalio. Aišku, jau kova dėl patekimo į pusfinalį su korėjiečiu buvo sunki. Ne pirmą kartą kovojome ir ne pirmą kartą keliavome iki pratęsimo. Tai buvo varginanti kova, daugiau gal fiziškai. Tikrai žinojau, kad galiu prieš jį laimėti ir laimėjau, o prieš japoną… Jis tapo čempionu, tai, manau, tą dieną nieko daugiau pakeisti negalėjau.

Kova dėl bronzos su gausiai savo žiūrovų palaikomu prancūzu, kuriam buvai pralaimėjęs tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose ir kuris yra labai neparankus varžovas dėl aukšto ūgio. Vėlgi tavo trenerio žodžiai, kad nusiteikimas kovai yra menas. Kaip pavyko sukurti tokį meno šedevrą ir nugalėti, atrodo, neįveikiamą varžovą?

Susidėliojau mintis, tiek daug žiūrovų arenoje motyvavo ne tik prancūzą, bet ir mane, nes dar nebuvau kovojęs tokioje arenoje. Su treneriu pakankamai ilgai rengėmės tokiems neparankiems priešininkams. Man visada tokie varžovai kėlė nerimą, visada būna sunku kovoti su jais. Paryžiuje, manau, buvome pasirengę tam ir, išėjęs ant kilimo, padariau, kam rengėmės. Kaip tikėjomės, kad turėtų vykti kova, taip ir buvo.

Per pasirengimą ieškome tokių treniruočių partnerių, kurie yra pranašesni. Treneris partneriams sakydavo daryti tai, kas man nepatogu. Taip ir yra rengiamasi varžyboms – ieškoma skirtingų partnerių, nes varžybose varžovai skiriasi, jų naudojamos technikos skiriasi. Ieškome skirtingų žmonių, kad treniruotėse būtų kuo didesnė įvairovė ir kad galėtume paanalizuoti visus galimus scenarijus.

Koks buvo jausmas, kai visa arena nuščiuvo ir sulaikiusi kvapą laukė teisėjų sprendimo?

Žiūrovai nuščiuvo ir vis dėlto jų palaikomas prancūzas nelaimėjo. Tai buvo šiek tiek tos pasididžiavimas savimi, kad nugalėjau prancūzą ir atlaikiau visą žiūrovų spaudimą. Tai toks pasididžiavimas, kad padariau, nors buvo bandoma spaudimą daryti, bet nesigavo.

Vyriausybėje vykusioje olimpiečių ir paralimpiečių pagerbimo šventėje sakei, kad jūs, paralimpiečiai, esate mažasis olimpiečių brolis, kuris neretai sulaukia mažiau dėmesio. Ar galima sakyti, kad Paryžius ištrynė tam tikras ribas tarp olimpinių ir paralimpinių žaidynių ir įrodė, kad abu renginiai yra patys svarbiausi ketverių metų cikle?

Paryžius tai įrodė 100 procentų, kad svarbus yra ir olimpinis, ir paralimpinis sportas. Vien dėl žiūrovų, dėl susidomėjimo, palaikymo. Ne tokio, kai ateinama tik iš reikalo pažiūrėti. Tas palaikymas, ūžesys ir kiti garsai bei reakcijos leido suprasti, kad sirgaliai tikrai žiūri, jiems tai yra malonu, jie patiria tas emocijas ir jie atėjo pasižiūrėti ne tik dėl įdomumo, o dėl palaikymo ir noro pasigrožėti sportu – ne tik olimpiniu, bet ir paralimpiniu. Paryžius įrodė visai Europai ir visam pasauliui, kaip turi būti priimamas olimpinis ir paralimpinis sportas.

Paryžius uždėjo tuos visus taškus ant „i“. Vien patekti į olimpines ir paralimpines žaidynes yra sunku ir kovos ten yra nuostabios. Jeigu prisiminus Londono žaidynes, tai Londone irgi buvo pakankamai daug žiūrovų. Sakyčiau, kad galbūt Europa labiau myli sportą nei kitos valstybės ar kontinentai.

Paryžiaus žaidynės buvo jau trečiosios tavo karjeroje – kaip kito ta vidinė branda sulig kiekvienu paralimpiniu ciklu?

Tiesiog subrendau. Nebebuvo euforijos vien dėl to, kad, tarkime, į kaimelį patekau, kad reikia apžiūrėti visas smulkmenas. Jau kaip ir veteranas, kai trečią kartą keliauji – žinai, kaip žaidynėse viskas vyksta, kaip turi būti, žinai, kaip viską geriau padaryti. Tada nėra papildomo nerimo ir emocinio išsikrovimo. Dažniausiai debiutantai nori visur ir viską apžiūrėti, jiems labai įdomu ir taip lekia, skuba ir tiesiog netausoja savęs. Rio, Tokijas, dabar Paryžius suteikė man tokią brandą – pradžioje darbas, treniruotės, varžybos, o paskui tik apsižiūrėjimas ir miesto, ir kaimelio. Tik tada galima pasidžiaugti ne tik savo varžybomis, bet ir kitų, taip pat aplankyti kitas vietas.

Į Paryžių su treneriu atkeliavome savaitę prieš startą. Vis tiek ir šiokia tokia aklimatizacija, ir varžybų grafikų derinimas, tai, kad būtų ramiau, anksčiau atskridome. Iškeliavome prieš uždarymą – vis dėlto negalvojome iš anksto, ar bus medalis, ar nebus, norėjosi tiesiog po visų varžybų kuo greičiau grįžti namo. Savaitę ten prabūti vis tiek yra tiek fiziškai, tiek emociškai sunku. Turėjau vieną dieną po varžybų, tada su savo treniruočių partneriu Andrejumi Klokovu metro iškeliavome į miestą, apžiūrėjome keletą istorinių objektų, tai šiek tiek teko pasidžiaugti Paryžiumi.

Osvaldai, kodėl dziudo buvo ta sporto šaka, kuri liko tavo gyvenime. Juk mokykloje išbandei ir kitas sporto šakas – lengvąją atletiką, tenisą ar net šachmatus?

Tai yra universalus sportas. Čia nėra konkretaus laiko kaip plaukime ar atstumo kaip lengvojoje atletikoje, čia kovoji pats su savimi, kitais, čia įvairios technikos ir kūną visą išvystai. Tikrai pakankamai universalus sportas, kartais su treneriu juokiamės, kad, iš dziudo atėjęs žmogus, gali pakankamai gerai tęsti karjerą kitose sporto šakose, nes turi jau visą bazę. Kiti sportininkai, atėję į dziudo iš kitų sporto šakų, pradės nuo nulio. Mano gyvenime dziudo ir kitos sporto šakos ėjo kartu, bet aš savaime buvau toks universalus sportininkas ir ten, ir ten man gerai sekėsi. Tikriausiai mane labiau ir patraukė į dziudo, nes turėjau daugiau tų reikalingų savybių ir galimybių vystytis būtent šioje sporto šakoje.

Kiek dėl savo universalumo esi neparankus varžovas kitiems dziudo imtynininkams?

Nesu labai pagalvojęs, kodėl esu neparankus varžovas. Esame su treneriu pastebėję, kad turiu didelę ištvermę ir jėgą. Šias savybes suderinti, manau, labai sunku. Jeigu yra jėga, dažniausiai nėra ištvermės, o pas mane yra ir tas, ir tas. Atrodo, kad ilgoje kovoje turėčiau „nusibaigti“ ir pavargti, nes jėgos daug, bet to nebūna. Tikriausiai tuo ir stebinu varžovus ir esu neparankus.

Esi tarsi ambasadorius savo pavyzdžiu rodantis, kad silpnaregystė – ne kliūtis siekti aukštumų sporte. Pačiam yra buvęs lūžis, kai abejojai, ar sportininko kelias tau?

Ne, nebuvo tokios minties. Visada norėjau sportuoti, judėti. Galbūt neturėjau minties, kad būsiu profesionalas, kad tikrai pakankamai aukštai lipsiu laipteliais, bet visada norėjau įrodyti sau, kad galiu būti geresnis už kitus. Tiesiog toks sportinis interesas vedė į priekį – kovoti su stipresniais už save ir po kiek laiko juos aplenkti.

Aišku, būna tų trumpų sunkių momentų. Po varžybų, kai nulipi nuo kilimo ir kažkur toliau išmėtai „tapkes“, o po pusvalandžio tenka jas susirinkti. Aišku, būna sunkių akimirkų ir, atrodo, kad viskas baigta, kad nebereikia, kai taip stengiesi, o rezultato, kokio nori, negauni. Tada pradedi galvoti, ar tikrai esu toks, kuris galėtų lipti aukštai. Būna tokių minčių, bet neilgam. Po to iš tų sunkumų paimu pamokas. Jeigu pralaimiu prieš varžovą, tada galvoju, ką reikia padaryti, kad laimėčiau. Pasimokau iš to ir einu toliau.

Nuo tavęs dvelkia tokia ramybe, kad keista girdėti, jog kartais pratrūksti…

Būna. Tada nežinau, kur dėtis, galvoju, kad tegul visi traukiasi nuo manęs, nes, rodos, tuoj sprogsiu. Tai tos emocijos kartais pratrūksta, atrodo, kad gyvenimas neteisingas, kad kažkas yra negerai, čia teisėjai blogai „sudirbo“, turėjau laimėti. Taip, kartais tokios emocijos išsprūsta, retai, bet išsprūsta.

Tavo atvejis nuo kitų sportininkų su negalia skiriasi tuo, kad liga etapais silpnino tavo regėjimą. Koks tas kelias buvo?

Dažniausiai, kai sportininkas turi negalią, tai kažkokia trauma – po avarijos arba kito įvykio, po kurio tampa neįgalus ir bando apversti savo pasaulį aukštyn kojomis. Čia važiavai dviračiu, čia nebegali… Tai pas mane tokio dalyko nebuvo. Mano regėjimas po truputį silpsta, nebuvo to šoko, kad čia jau viskas, baigėsi mano gyvenimas. Viskas prasidėjo nuo vaikystės, tai paveldima liga ir po truputį su ja „dealinu“. Gyvenau su ja ir po truputį tvarkiausi. Atrodo, viskas savaime įvyko ir išmokau gyventi. Tiesiog po truputį viską darai ir prisitaikai ir nėra tokio didelio šoko.

Tavo regėjimas ir toliau silpsta?

Taip, mano regėjimas silpsta, kadangi vaistų ar operacijų nėra išrasta. Yra tik vaistai, pristabdantys šiek tiek procesą. Atitolinimas priklauso ir nuo savęs. Po truputį viskas vyksta, šiek tiek atitolini. Aišku, žinai, kad ateityje tiek susilpnės, kad teks vaikščioti ir su lydinčiu asmeniu, ir aklųjų lazdele. Tiek toli, žinoma, negalvoju, gal anksčiau pateksiu į dangų ir nereikės to. Tiesiog apie tokią ateitį ir baigtį negalvoju, o, jeigu ir pagalvoju, tai žinau, kad priemonės tam yra. Mokiausi aklųjų ir silpnaregių mokykloje, mačiau, kai viskas vyksta.

Kviečiame žiūrėti / klausyti visą epizodą su Osvaldu Bareikiu:

LRT mediatekoje.

LRT radiotekoje.