„Įkvėpti judėti“ su Eimantu Stanioniu

„Įkvėpti judėti“ su Eimantu Stanioniu

Nacionalinės sporto agentūros paskutinėje 2023 m. tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ – Eimantas Stanionis. Po profesionalų bokse iškovoto pasaulio čempiono diržo vietoje pasaulinės šlovės ir atsivėrusių galimybių vienas tituluočiausių Lietuvos boksininkų atsidūrė lyg kalėjime – karjeros sportinę viršūnę pasiekęs E. Stanionis jau daugiau nei pusantrų metų laukia kitos kovos. Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių Europos mėgėjų bokso čempionas iš Lietuvos išvyko į JAV išpildyti nuo vaikystės puoselėtos vizijos kovoti profesionalų ringe. Amerikietiška svajonė greitai apkarto – lietuviui teko pačiam sunkiai išsikovoti vietą po saule, kai profesionalaus bokso pasaulis diktavo savo užkulisines taisykles.

E. Stanionis po trečiąkart atšauktos kovos su Vergilu Ortizu šią vasarą grįžo į gimtąjį Kauną ir kiekvieną dieną lyg ant adatų laukia žinių iš už Atlanto. Nepalūžti boksininkui padeda griežta disciplina – jis treniruojasi su Lietuvos bokso rinktine ir treneriu Vidu Bružu. „Jaučiuosi įkalintas ir laukiu, kad sukovosiu, tik tada galėsiu atsipalaiduoti, nes tapsiu laisvuoju agentu“, – apie nepakeliamą nežinią sako E. Stanionis.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ vienas garsiausių Lietuvos boksininkų praskleidžia profesionalaus bokso pasaulio užkulisius, pasakoja apie karjeros pradžią JAV, discipliną, profesionalių boksininkų honorarus ir įsiskolinimus dėl neįvykusių kovų. E. Stanionis turi ir vis dar gyvą olimpinę svajonę.

Eimantai, ne kartą esame kalbėję sunkiais tavo gyvenimo momentais – po nuplyšusių rankos raiščių traumos, ne kartą atšauktų kovų. Vis dėlto, kas labiausiai žavi, šypsena tavo veide, nors kartais ir su tam tikru šešėliu, visada yra. Kaip tai pavyksta?

Iš tikrųjų sunkiai pavyksta. Esu sveikas ir viską iš savo pusės padarau, bet kartais turbūt toks Dievo planas yra, kad sumaišytų kortas ir Dievas siunčia stipriausius išbandymus savo kariams. Einu tuo keliu.

Išbandymų karjeroje turi kiekvienas sportininkas. Atrodė, kad po iškovoto pasaulio čempiono diržo išbandymų turėtų sumažėti, tačiau kova su Vergilu Ortizu net kelis kartus atšaukta. Vis dėlto tiek pats, tiek visi sirgaliai tikėjosi, kad tikrai dar šiemet vėl kovosi profesionalų ringe. Po trečiąkart atšauktos kovos sakei, kad sutiktum kovoti su bet kuriuo kitu varžovu. Ką reiškia profesionaliam sportininkui neturėti varžybų taip ilgai?

Yra žiauru – galima pasakyti, kad dabar yra geriausi mano metai, o laikas bėga ir vis nekovoju. Vis tiek kovodamas tobulėji, patirtį kaupi, bet nieko negaliu padaryti. Nei surištas, nei paleistas. Labai keista būsena. Ta kova atsišaukė vieną kartą dėl mano apendicito, bet sakiau, kad kovosiu ir tos kovos neatšaukiau ir sakiau vadybininkui, kad kovosiu. Mano vadybininkas turėtų būti už mane, turėtų paklausti, ar kovosiu, ar ne. Jis norėjo, kad kovočiau ir, logiškai galvojant, po apendicito operacijos reikėjo kažkiek nukelti tą kovą ir sakiau, kad, jeigu būtų galimybė, būtų gerai nukelti, bet prašiau tik kokias 2 savaites nukelti nuo oficialios kovos datos, nes dar buvo daug laiko. Išėjo nukelti kelioms savaitėms – pradėjau vėliau pasirengimą, po operacijos greit atsigavau, vykau į JAV, tada kovą atšaukė dėl varžovo. Tada paprašiau vadybininko į sutartį įrašyti, kad, atšaukus dėl tos pačios varžovo ligos kovą, nebūsime priversti su juo kovoti, nes jis buvo vadinamasis mano diržo „challengeris“, kuris turėjo kovoti dėl to diržo. Turėjau ginti diržą kovoje su juo, nes jis reitinge buvo aukštai ir, deja, vėl nepavyko. Gerai, kad bent sutartyje buvome įrašę šią sąlygą.

Kuris momentas per šį laikotarpį buvo pats sudėtingiausias?

Sudėtinga buvo, kai rengiausi ir pirmą kartą su Ortizu. Taip, dėl apendicito, bet kaip ir norėjau kovoti, tačiau nukėlė ilgesniam laikui, nei planavome, nes turbūt nebuvo arenos. Vis dėlto tai nebuvo sudėtingiausias etapas, bet paskutinis kartas, kai atskridome, numečiau svorį… Žmonės dažniausia mato kovą, bet kova jau yra niekas, nes visas darbas padarytas iki jos. Tas pasirengimas – būni toli nuo namų, šeimos, draugų, realiai visko. Mano draugė būna atskirai ir gyvename skirtingus gyvenimus. Ji atvyksta mane palaikyti tik į kovą, o to pasirengimo proceso, svorio metimo niekas nemato, tik ten esantys žmonės. Kartais žmonės sako: „Ai, tai pailsėsi ir vėl pasirengsi kovai“. Ne, ne, nenoriu per tai praeiti dar ir dar kartą. Man yra kančia, nes esu disciplinuotas, atiduodu viską maksimaliai, susikoncentravęs esu, noriu išplėšti pergalę, todėl realiai visiškai neturiu gyvenimo. Tai paskutinis etapas, sakyčiau, buvo sunkiausias. Kai jau pasakė, kad nebekovosiu, galvojau, kas dabar? Tikėjausi, kad kovą nukels, suras kitą priešininką ir kažkas bus gal už pusantro mėnesio, dar taip nebuvo liūdna, bet paskui grįžau namo ir žiūriu, niekas nevyksta, tik pažadai, kad kovosiu už mėnesio, kovosiu kitą mėnesį, dar kitą, su tuo varžovu, su tuo varžovu.

Išlaikyti sportinę formą taip ilgai – daugiau nei pusantrų metų – skamba neįtikėtinai. Kaip sudaryti ir laikytis treniruočių plano, kai nežinai, kada kovosi?

Visi sako, kad reikia įeiti į piką. Taip, reikia, bet irgi yra sunku, nes gali persitreniruoti, taip bus dar blogiau, nei nesitreniruosi ir tai esu patyręs daug kartų. Dabar jau išmokau, nes savo kūną pažįstu. Taip, yra sunku, kai keli vis sportinę formą, treniruotės žiaurios ir po treniruočių net nieko nenori veikti. Tikrai sunku būti optimalios formos visą laiką, tai dabar paleidau visiškai – 2 savaites nebuvau bokso salėje, aišku, sportavau, bėgiojau, dviratis, nes visada aktyviai leidžiu laiką, visokias treniruotes darau, bet bokso treniruotės 2 savaites nedariau. Man reikėjo pasiilgti, nes jau buvau visiškai išsunktas, net nenorėjau pajusti salės kvapo.

Pats ne kartą sakei, kad būtent disciplina ir yra tavo sėkmės formulė, kaip nepalūžti. Suprantu, kad šįkart netgi to nepaisei, nes reikėjo smegenims atsigauti?

Reikia smegenims duoti atsigauti, nes sportuoji, užsidaręs į mažą narvelį. Kaip ir aš – užsidarau į savo pasaulėlį, kalėjimą ir ten treniruojuosi. Reikia kažkur pabūti, nuvykti, bet iš tikrųjų disciplinos nepaleidžiu. Man kažkas yra, negaliu paleisti savęs, dėl to ir jaučiuosi įkalintas ir laukiu, kad sukovosiu, tada galėsiu atsipalaiduoti, tada galėsiu savaitę nesportuoti. Man patinka sportuoti, bet tie aukšti krūviai… Nenoriu. Ir dabar, nors nėjau į bokso salę, bet dariau kitas treniruotes. Ta disciplina nedingsta. Kol kas.

Sugrįškime į 2016 m., kai po Rio de Žaneiro „nuteisėjautų“ olimpinių žaidynių priimi sprendimą, kad nori kovoti profesionalų ringe. Kodėl nusprendei žengti šį žingsnį ir iš mėgėjų bokso, kur turėjai Europos čempiono titulą, nutarei pamėginti profesionalų?

Jau vaikystėje žinojau, kad profesionaluose kovosiu. Na, nežinojau, tai buvo mano svajonė, nes mano stilius buvo toks meksikietiškas, sakykime, publikai labai pritraukia akį. Tai galvojau, kad tikrai turėčiau patikti JAV ir Pietų Amerikos rinkai ir žinojau, kad bokso meka yra JAV, tai ten ir turėčiau vykti. Be abejo, dabar ir Didžiojoje Britanijoje vyksta daug renginių, ir Saudo Arabijoje, bet JAV yra ta pati grietinėlė ir visada turėjau viziją, kad ten kovosiu. Aišku, po olimpinių žaidynių buvo tas taškas, kai pagalvojau, kokia nesąmonė, kai stengiuosi, rengiuosi ir niekam neįdomu. Kaip šokiuose ar kažkur teisėjai duoda lentelę su balais – tam 10 balų, tam – 8 balai, ką labiau pažįstu, kas vardą geresnį turi, ar yra iš kažkurios šalies. Galvojau tada, kad čia visiška nesąmonė, be to, norėjau daugiau raundų, nes varžybose pradedu lėčiau, kiti varžovai būna greitesni už mane trijų raundų kovoje, ne tokie ištvermingi, o aš dar galėčiau eiti toliau. Žinojau, kad turiu didelę ištvermę ir galiu bandyti kovoti profesionaluose. Po olimpinių žaidynių jau tikrai žinojau, kad eisiu į profesionalus. Nežinojau, dar kur tiksliai, tiesiog laukiau pasiūlymų, galvojau, ar jų bus, ar ne, ar pačiam reikės rašyti.

Atrodo, svajonė – boksininkas iš mažutės Lietuvos išvyksta į JAV, šimtai laukiančių galimybių. O kokia iš tiesų buvo ta pradžia?

Kai atvykau į JAV, tikrai buvo smagu – didelė šalis, visko daug, parkavimo aikštelės didelės, parduotuvės didžiausios, prekių, kiek nori, visko rasi. Pradžioje atvykau vienas – apsižiūrėjau, nuėjau į treniruotes, sekėsi gerai, susipažinau su JAV žmonėmis, visai kita kultūra, reikėjo priprasti, nes niekada nebuvau buvęs JAV, tai buvo sudėtinga. Paskui draugė atvyko, sakėme, kad galbūt su JAV siesime gyvenimą, nes patiko pradžioje, kokius 2–3 mėnesius. Paskui pradėjome matyti, kad ši šalis gal ne mums. Draugė metė mokslus, atvyko į JAV, galvojome, kad ten ji studijuos ar kažką dirbs, bet nepavyko, ten reikia vizos. Nusprendėme, kad mūsų gyvenimas bus Lietuvoje ir ji grįžo, o aš tiesiog važiuodavau į stovyklas po 3–5 mėnesius ir taip atskirai teko būti.

Kada pradėjo jaustis, kad savo vietą po saule reikės išsikovoti labai sunkiai ir profesionalus boksas neatsiejamas nuo įvairių susitarimų ir yra verslas?

Pradžioje treniruotėse turėjau pasirodyti gerai, nes buvau toks atvažiavęs vaikas iš Lietuvos. Mano dabartinis treneris pasakojo, kad atsimena, kai matė mane su maža kuprinyte atėjo jaunas berniukas, nieko nežino. Tikrai pasimetęs buvau, nes niekas nenuvedė ten kažkur, tiesiog pats atėjau ir paklausiau, kur treneris, esu iš Lietuvos. Pas juos, kad dalyvavai olimpinėse žaidynėse yra labai daug, tai pasakiau, kad dalyvavau olimpinėse žaidynėse, tai mane iškart nuvedė. Aišku, jau mano agentas buvo sutaręs, kad atvažiuosiu, visi buvo supažindinti su manimi. Atvykau į salę ir prasidėjo viskas. Turėjau įrodyti, kas esu, ar galiu ir pats sau iškeldavau tokius klausimus, ar galiu su geriausiais JAV boksininkais stovėti porose ir palaikyti aukštą lygį. Po kelių treniruočių supratau – čia mano vieta.

Kada atėjo tas suvokimas, kad neužtenka treniruotėse įrodyti, kad gali, nes galioja ir tam tikros savos taisyklės bei užkulisiniai žaidimai?

Kai jau gal buvau reitinge numeris vienas, tada pradėjau suprasti. Pradžioje visiškai nieko nesupratau, ten toks chaosas buvo – organizatorius susipyko su mano vadybininku, vienas nori patraukti į vieną pusę, kitas – į kitą ir nežinau, kuris yra geras. Atrodo, ir vienas turi blogų kėslų ir kitas, nežinau, ką daryti. Bandžiau mąstyti, žiūrėjau ir bokso istoriją, kas ir kur nueina, kas blogo ką padaro. Turėjau tokius žmones, su kuriais galėjau pasitarti, bet nežinai, kur ir kas. Esu iš mažos šalies, tik keli Lietuvos boksininkai yra kovoję profesionalų ringe JAV. Komanda yra žiauriai reikalinga, ypač mano sporte, bet jos nebuvo, niekada neturėjau ir tarp tų trenerių pasimetęs – mano treneris Lietuvoje, aš – nuvykau į JAV, kur turi būti gerai, bet nėra.

Iki iškovoto pasaulio čempiono diržo ilgas kelias ir daug sunkaus darbo – čia ir trauma 2019 m., kai reabilitacija buvo triskart ilgesnė nei prognozavo gydytojai, atšauktos kovos. Kiek keitėsi ta svajonė apie pasaulio čempioną titulą ir ar visada buvai tikras, kad turėsi galimybę kautis dėl šio diržo?

Taip, buvo sunkus tas kelias. Pradžioje gal turėjau kelias lengvas kovas, bet ir tai pirma kova buvo su olimpiečiu, ko nelabai būna. Aišku, jis jau buvo vyresnis, iš Afrikos, dabar gal jau skiriasi šie dalykai, kaip anksčiau buvo… Kelias sunkus ir jau sakiau, kad duotų su bet kuo kovoti. Kai dabar pakalbu su kitais, tai jie pasakoja, kad duodavo 4 oponentus, iš kurių galėdavo rinktis. Man taip niekada nebūdavo – duodavo 1 varžovą ir sakydavo, kad bus šitas. Mano karjera – chaosas. Tai tas, tai tas atsitinka, nėra ramybės.

Visą pokalbį galite rasti LRT radiotekoje ir mediatekoje.