2024-07-03 blog

„Įkvėpti judėti“ su Edžiu Matusevičiumi

Apdovanojimų pakylos papėdėje Europos lengvosios atletikos čempionate likęs Edis Matusevičius dveji metai iš eilės demonstruoja, kad jo vieta – tarp stipriausių planetos ieties metikų. Po itin ilgai trukusios reabilitacijos į varžybas pernai grįžęs vienas geriausių šalies lengvaatlečių įrodė, kad jo laukia dar ne vienas didis laimėjimas ir kad troškimas aukščiausio lygio varžybose laimėti medalį anksčiau ar vėliau bus įgyvendintas. Kitaip ir neįmanoma, kai šalia stipri ir besąlygiškai palaikanti komanda – šeima su tėčiu ir treneriu Edmuntu Matusevičiumi priešakyje, po operacijos pagalbos ranką ištiesęs Zigmas Živatkauskas ir visada šalia esanti širdies draugė, šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė.

Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Edis Matusevičius sieks išnaudoti antrąją karjeros galimybę ir patekti į finalą, o jame atsidėkoti gyvenimui už grįžusį džiaugsmą treniruotis ir varžytis. Neseniai įvykdytas olimpinis normatyvas pridėjo drąsos ir motyvacijos, o ir iš pirmųjų žaidynių su tuščiomis tribūnomis Tokijuje likusius niūrius prisiminimus norisi pakeisti. Paskutinį mėnesį iki Paryžiaus olimpinių žaidynių Lietuvos rekordininkas didžiausią dėmesį žada skirti svarbiausiam ieties metimo elementui – technikai.

Sportinio kelio pradžioje E. Matusevičius išbandė ir kitas lengvosios atletikos rungtis, tačiau ne viena nesugebėjo sužavėti labiau nei ieties metimas. Be to, beisbolą vaikystėje žaidęs sportininkas iš bendraamžių išsiskyrė tolimais metimais. Apie karjeros pradžią, sportu gyvenančią Matusevičių šeimą ir kada jaudinasi labiau nei per savo paties varžybas E. Matusevičius atvirauja tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“.

Edi, per ekranus matėme tavo apmaudą dėl to, kad tiek nedaug trūko iki pirmojo suaugusiųjų medalio Europos lengvosios atletikos čempionate Romoje. Vis dėlto ketvirtoji vieta – aukščiausias tavo pasiekimas Europos čempionatuose. Ar jau spėjo nurimti vidiniai jausmai ir gali šiek tiek atsitraukęs įvertinti šią patirtį ir laimėjimą?

Tiek nedaug trūko ir kartu tiek daug, nes nuo bronzos medalio buvau per 1,5–2 metrus. Tai yra gana nemažas atstumas, bet tik per vieną vietą. Aišku, iš vienos pusės, džiaugiuosi, iš kitos – truputį liūdna. Kai viena pozicija aukščiau esantis sportininkas jau laksto su vėliava, jau žino, kad medalį laimėjo, tai šiek tiek skaudu ir liūdna. Norisi ir man tų medalių.

Kada užgimė noras ir tikėjimas, kad gali medalius laimėti ir suaugusiųjų aukščiausio lygio varžybose?

Net nežinau… Šią žiemą, rengiantis sezonui, labai norėjau, dirbau tam, kad pagaliau turėčiau kažkokį medalį. Olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų medaliai jau daug daugiau reiškia nei jaunimo amžiaus grupių apdovanojimai. Norisi, norisi.

Dažnai sporto specialistai sako, kad sportininko brandą ir aukščiausią lygį rodo tai, kai finale sportininkas sugeba pasiekti aukštesnį rezultatą nei kvalifikacijos varžybose. Ko manai, pritrūko, kad finale ietis skrietų toliau nei kvalifikacijoje?

Tai techninių elementų, tikrai nemažai klaidų buvo. Šiaip pirmą kartą čempionate nebuvo dienos poilsio tarp kvalifikacijos varžybų ir finalo. Labai keista… Gal tos dienos poilsio pritrūko, nes toks atėjau į finalą ir, žiūriu, ir dvigalvius traukia, ir kelis jaučiasi. Vis dėlto, prasidėjus varžyboms, nieko nejaučiau. Viskas kaip ir gerai buvo, tik gal koją pakišo technikos elementai.

Anksčiau viename iš savo interviu po sėkmingų varžybų esi sakęs, kad nejautei, jog ietis nuskris taip toli. Europos čempionato finale, rodos, tavo veidas irgi sakė, kad iškart po išmetimo nejautei, kiek skries ietis?

Anksčiau kaip ir jausdavau, bet šiais metais kažkaip nejaučiu. Nejaučiu to skrydžio, kiek skris, atrodo, kad bus 75 metrai, bet būna virš 80. Tiesiog čia ta pati technika – ieties metime viskas yra apie techniką, jeigu technika gera, prie rezultato daug metrų gali prisidėti. Tikiuosi, spėsiu susitvarkyti iki olimpinių žaidynių ir pridėti dar nemažai.

Kalbant apie techniką, kas yra svarbiausia, kad ietis skristų labai toli?

Svarbiausia metimo pabaigoje nesustoti ant dviejų kojų, o toliau judėti, nes būna atbėgi, stabteli ir gaunasi tokia pauzė ir iškart prarandi greitį, nes ieties rezultatas priklauso nuo išmetimo greičio, tai kuo didesniu greičiau ateisi iki ieties išmetimo pabaigos, tuo įrankis greičiau ir skris.

Bijau suklysti, bet geriausi sportininkai ietį išmeta 27؎30 metrų per sekundę. Pernai pasaulio lengvosios atletikos čempionate buvo visi šitie duomenys ir per transliaciją rodė, kokiu kampu, kokiu greičiu ietis išskrenda, bet pats nežiūrėjau tos transliacijos, tai savo duomenų nepamačiau.

Tai nežiūri savo varžybų transliacijų, kad, tarkime, paanalizuotum techninius elementus?

Kaip kada. Būna, kad peržiūrime, bet dažniausiai peržiūrime telefone perfilmuotą medžiagą. Per pačias varžybas nelabai tą vaizdo medžiagą peržiūrėsi, nes vis tiek tarp manęs ir trenerio didelis atstumas. Romoje bandėme pridėti greičio, nes lėtas buvau, stabteldavau ant dešinės kojos, kairės nestačiau, tai daug tų niuansų ir visų jų per vieną kartą nesutvarkysi. Bandžiau bent jau greitį padidinti, kas kažkiek gal padėjo ir dėl to su kiekvienu metimu geriau ir geriau buvo.

Kad ietis gali skrieti daugiau nei 85 metrus, sakei ir po varžybų Estijoje, kur dvi savaitės iki Europos čempionato įvykdei olimpinį normatyvą. Kiek svarbu buvo įvykdyti normatyvą, ar vis tiek jauteisi ramus, nes vietą Paryžiaus olimpinėse žaidynėse būtų garantavusi aukšta vieta pasauliniame reitinge?

Jaučiausi labai ramus, nes žinojau, kad vyksiu į olimpines žaidynes, berods, 8 ar 9 reitinge buvau, o 32 ieties metikai varžysis Paryžiuje. Tai net nebuvo abejonių. Vis dėlto, įvykdžius normatyvą, tiesiog sau įrodžiau, kad galiu pasiekti tokį rezultatą, nes treniruotėse prastai sekėsi. Supratau, kad gal net didesnį rezultatą šiemet galiu pasiekti. Rezultatas drąsos suteikė, įkvėpė.

Paryžiaus olimpinės žaidynės bus antrosios karjeroje. Ar šįkart jausmas kažkuo skiriasi nuo to, kaip jauteisi prasibrovęs į pirmąsias žaidynes?

Šiaip dar negalvoju. Viską atiduodu treniruotėse ir stengiuosi daryti tai, kas man padėtų, tai per daug dar negalvoju apie žaidynes.

Tokijuje užėmei aukštą 14 vietą. Vis dėlto po varžybų sakei, kad tikslas tikrai buvo bent finalas. Jį pasiekti sukliudė ir prieš pat žaidynes užklupęs koronavirusas. Nuoskaudos dėl Tokijo vis dar kankina?

Nuoskaudų nelaikau, nes ir koronavirusas patrukdė, bent jau taip atrodė tada. Vis tiek 14 vieta, manau, yra neblogai. Šiaip džiaugiuosi, kad likau 14. Aišku, tik 2 pozicijos skyrė nuo finalo. Gaila, norėjosi to finalo, bet šiemet to sieksiu, po to finale – būti kuo aukščiau.

Kokie prisiminimai dar likę iš Japonijos?

Liūdni prisiminimai – tribūnos tuščios, atrodė, kad tuščiame stadione švilpautų vėjai. Liūdną įspūdį paliko.

Po Tokijo buvo turbūt juodžiausias tavo karjeros epizodas, užtrukęs gerokai per ilgai. Po alkūnės operacijos į varžybas grįžai tik po 22 mėnesių pertraukos. Vis dėlto net tada nepraradai optimizmo ir negailėjai savęs. Kaip tai pavyko?

Kai pas mus ietininkus varžybų sezonas yra tik vasarą, tai įpranti ilgai dirbti ir po to trumpai dalyvauti varžybose. Gal tai man padėjo taip ilgai rengtis, neprarasti vilties, vis tiek žinojau, kad kažkada grįšiu. Laiku ir vietoje gyvenime atsirado ir tokie žmonės kaip Zigmas Živatkauskas ir pastatė mane ant kojų. Tokie žmonės įkvepia optimizmo ir dėl to jo ir nepraradau bei žinojau, kad viskas bus gerai.

Kaip Z. Živatkauskas, po traumų padėjęs atsigauti ne vienam žymiam Lietuvos sportininkui, atsirado tavo gyvenime?

Mano merginos Urtės brolis Juozas Baikštys pas Zigmą vaikšto jau nuo jaunystės ir tiesiog per vieną treniruotę besikalbant Zigmas paklausė, kaip man sekasi po Tokijo olimpinių žaidynių, Juozas atsakė, kad šiek tiek prastai su alkūne ir tada Zigmas pakvietė ateiti. Nuėjau ir iki šiol lankausi. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė.

Kaip dažnai lankaisi pas Z. Živatkauską ir kuo svarbi jo pagalba?

Tikrai labai svarbi. Zigmas turi tiek daug žinių, nes dirbo su ieties pasaulio rekordininku Janu Železnu – matė treniruotes, tai perteikia man tuos pratimus ir šiaip jis kaip kineziterapeutas turi dovaną jausti kūną kaip niekas kitas ir žino, kaip ir kas turi veikti kūne.

Visada šalia tavo laimėjimų ir treneris bei tėtis Edmuntas Matusevičius. Kaip pavyksta nubrėžti ribą tarp trenerio ir tėčio vaidmenų?

Jau tiek metų kartu su tėčiu treniruojamės, tai automatiškai gaunasi, kad treniruotėse – treneris, o namuose – nebe. Aišku, būna, jeigu labai nesiseka, tai ir namuose kalbame apie techniką, nes reikia sutvarkyti tas problemas, jeigu nori mesti toli. Vis dėlto per tiek metų išmokome atsiriboti nuo sporto.

Tėtis – buvęs ieties metikas. Kaip tau pačiam svarbu, kad treneris turėtų didelę asmeninę patirtį ir būtų autoritetu?

Tėtis pats man yra sakęs, kad jį praaugau ir kad dabar kartu jau tobulėjame. Aš jam padėjau kaip treneriui daug kur užaugti, jis – man kaip sportininkui. Tai abu dabar tobulėjame ir siekiame aukščiausių rezultatų. Tėtis labai daug domisi, žiūri daug geriausių pasaulio ieties metikų vaizdo įrašų ir stebi, kas tarp mūsų bendro, kas kenkia metimui. Taip pat labai daug analizuoja mano metimus. Ačiū jam už tai.

Širdies draugė, šuolininkė į aukštį Urtė Baikštytė bei jos šeima irgi gyvena sportu. Ar yra dar kitų temų nei sportas ir mokate būti tiesiog įprasta pora?

Čia kaip su tėčiu – tiek laiko esame kartu, kad viskas vyksta natūraliai, atsiribojame nuo sporto. Aišku, būna sunkių momentų, kai matai, kad reikia išsikalbėti būtent apie sportą, o būna tokių momentų, kai supranti, kad geriau neliesti tos temos, greičiau pamiršti ir geriau bus.

Vis dėlto neretai vienose varžybose kartu dalyvaujate. Kaip tada viskas vyksta – juk per daug emocijų gali pakišti koją ir asmeniniam startui?

Čia jau nieko nepadarysi. Kai Urtė dalyvauja varžybose, gal net labiau jaudinuosi nei per savo varžybas. Ir jai, manau, tas pats, kai aš dalyvauju varžybose. Kažkaip susikoncentruoji vis tiek ir į savo varžybas, suimi save ir viskas būna gerai.

Kuris esate emocingesnis, o kuris – šaltesnių nervų?

Gal aš šaltesnių nervų – visada ir į viską šaltai reaguoju, susiimu, kai reikia. Urtė – gal emocingesnė. Jau pažįstu ją ir, atrodo, žinau, kaip palaikyti ir kaip sunkiais momentais padėti.

Jau yra buvę 2022 m., kai Urtės pasirodymą pasaulio lengvosios atletikos čempionate stebėjai per ekraną, nes vis dar atsigaudinėjai po traumos, ir, atvirkščiai, Urtė pernai praleido pasaulio čempionatą, o tu jame dalyvavai. Kaip atlaikote tokias situacijas?

Tokiais atvejais siunčiame vienas kitam savo energiją. Kai Urtė buvo Judžine, rašiau, kad siunčiu visas energijas, kad pasitikiu ir tikiu. Taip pat buvo Budapešte, kai ji nedalyvavo pasaulio čempionate. Šiemet Romoje buvo pirmas suaugusiųjų čempionatas, kai jau kartu dalyvavome.

Kai po operacijos beveik dvejus metus nedalyvavau varžybose, stengdavausi neparodyti, kad kažkas labai blogai, bet Urtė yra sakiusi, kad ir jai sunku būdavo, kai matydavo, kad net negaliu mėtyti. Džiaugiamės, kad dabar viskas gerai.

Pernai į sportą grįžai su trenksmu – Europos žaidynių sidabro medalis, pasaulio studentų universiadoje iškovotas čempiono titulas, o pasaulio lengvosios atletikos čempionate pirmą kartą karjeroje patekai į stipriausių planetos ieties metikų TOP-8. Kuris laimėjimas suteikė daugiausia pasitikėjimo ir tikėjimo, kad gražiausi karjeros laimėjimai – dar ateityje?

Tas sugrįžimas ir TOP-8 pasaulio čempionate „užvežė“ mane,  kad visai neblogai sugrįžau ir galbūt galiu dar geriau. Šiemet ketvertukas Europos čempionate parodė, kad tikrai gal galiu geriau, tai dabar olimpinėse žaidynėse sieksiu sau parodysiu, ar tikrai galiu.

Kai 22 mėnesius negalėjau dalyvauti varžybose, supratau, kad atsirado didesnis noras treniruotis ir dirbti, kad noriu labiau kovoti sektoriuje nei anksčiau. Ta pertrauka be varžybų grąžino didelį norą kovoti ir treniruotis. Nebuvau to jausmo praradęs, bet jis buvo toks atslūgęs ir net pats to nejutau. Dabar jaučiu didesnį džiaugsmą treniruotėse ir varžybose.

Kviečiame žiūrėti visą epizodą su Edžiu Matusevičiumi:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.