„Įkvėpti judėti“: Po olimpinių žaidynių piligriminį kelią įveikusi buriuotoja Viktorija Andrulytė: svarbiausia klausyti kūno

„Įkvėpti judėti“: Po olimpinių žaidynių piligriminį kelią įveikusi buriuotoja Viktorija Andrulytė: svarbiausia klausyti kūno

Buriuotojai Viktorijai Andrulytei praėję olimpiniai metai paženklinti pirmuoju karjeros Europos čempionato medaliu ir banguotu pasirodymu Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Vėlyvą rudenį po intensyvaus ir varginančio laikotarpio geriausia Lietuvos buriuotoja leidosi į Šv. Jokūbo, vadinamąjį „Camino de Santiago“, kelią Ispanijoje.

Piligriminė kelionė buvo reikalinga daugiau nei 20 metų besitęsiančiai karjerai apmąstyti ir išmokti įsiklausyti į kūną. Ant lagaminų didžiąją laiko dalį praleidžianti pasaulio ir Europos čempionatų prizininkė pastaruoju metu sako jaučianti perdegimo simptomus, dėl to ryžosi ir kitiems pokyčiams – persikėlė gyventi į Klaipėdą ir bandys daugiau laiko praleisti gimtinėje.

10 klasėje intensyviai po treniruočių stovyklas ir varžybas pradėjusi keliauti V. Andrulytė jau pirmose aukšto lygio varžybose iškovojo Europos vicečempionės titulą, nereikėjo ilgai laukti rezultatų ir suaugusiųjų varžybose. Vis dėlto, šaliai iškovotas pirmasis olimpinis kelialapis po papildomos atrankos atiteko ne jį laimėjusiai jaunajai buriuotojai, o patyrusiai Londono olimpinių žaidynių vicečempionei Gintarei Scheidt. Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių net per ekranus nežiūrėjusiai V. Andrulytei – tai vienas sunkiausių karjeros etapų.

Po pertraukos buriuotoja grįžo alkana pergalių ir troškimo pagaliau debiutuoti olimpinėse žaidynėse. Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ V. Andrulytė atvirai pasakoja ir apie įsimintiniausias karjeros pergales, ir apie karčią, bet ją užgrūdinusią ir užauginusią olimpinę patirtį.

Kodėl nutarei įveikti Šv. Jokūbo, vadinamąjį „Camino de Santiago“, kelią ir ką ši kelionė tau davė?

Buvau gerokai anksčiau apsisprendusi, kad leisiuosi į šią kelionę, nes žinojau, kad šis olimpinis ciklas pakankamai trumpas, tik treji metai, bet man jis buvo labai ilgas. Nuo pat pasirengimo Tokijo olimpinėms žaidynėms neturėjau jokios pertraukos, nes COVID-19 pandemija sujaukė visus planus ir varžybų tvarkaraščius. Pastaraisiais metais pasaulio ir Europos čempionatai vykdavo gruodį, sausį arba vasarį, tai žiemos pasirengimas, buvęs bendro fizinio pasirengimo laikotarpiu anksčiau, tapo labai intensyvus ir varžybos vykdavo visus metus, buvo daug streso. Norėjosi tiesiog pailsinti galvą ir, nors kelionėje fiziškai buvo ką veikti, bet protas pailsėjo.

Atrodo, kad į tokį iššūkį reikėtų leistis šiltuoju metų laiku, bet tavęs, valandų valandas praleidžiančios ant vandens bet kokiomis oro sąlygomis, negąsdino ir vėlyvas ruduo, persiritęs net į gruodį?

Labai daug kas gąsdino, kad lapkritį bus pakankamai prastas oras, bet neturėjau galimybės rinktis kito laiko. Rudenį dalyvavau Lietuvos čempionate – regatoje „Rudens vėjas 2020“ – ir nebuvo kitos galimybės. Lapkričio 2 d. išskridau ir galiu pasakyti, kad man pasisekė, nes turėjau tik 5 valandas lietaus, kai visi sakė, kad tokiu laikotarpiu lyja 2 savaites. Mėgavausi oru, kelione, bet, jeigu būtų buvęs ir prastesnis oras, būčiau taip pat mėgavusis.

Dažniausiai sportininkai po olimpinių žaidynių renkasi „viskas įskaičiuota“ viešbučius, guli prie baseino ir valgo, ką nori bei mėgaujasi viskuo, kuo negali sezono metu. Kodėl pasirinkai visiškai kitokį atostogų būdą?

Norėjosi daugiau pabūti gamtoje, pabūti vienai, daug ką apmąstyti. Mano karjera tęsiasi virš 20 metų, iškovoti 3 olimpiniai kelialapiai ir nebuvo laiko apmąstyti, kiek praėjau, pažiūrėti, kokie buvo tie visi karjeros metai ir pasvarstyti apie ateitį. Norėjosi, būnant vienai gamtoje, įsiklausyti į save, todėl toks pasirinkimas ir buvo.

Kiek tekdavo kilometrų nueiti per dieną ir kaip atsakingai planavai kelionę?

Neturiu daug laiko, nes visą laiką keliauju. Prieš ir per olimpines žaidynes Prancūzijoje buvau visą mėnesį, nes varžybos buriuotojams prasidėjo dar prieš žaidynių atidarymą. Tai fiziškai neturiu laiko pasirengti tokioms kelionėms. Greitai nuvažiavau į vieną parduotuvę ir nusipirkau visus būtiniausius daiktus – kuprinę, miegmaišį, tik batų ieškojau šiek tiek ilgiau, norėjosi kokybiškesnių, nes planuoju ne vieną žygį dar eiti. Iki šiol nebuvau ėjusi į tokius ilgus žygius, esu vaikščiojusi po kalnus, bet tokių ilgų, kur kiekvieną dieną reikia atsikelti ir eiti, neturėjau.

Susiruošiau ir iškeliavau. Tai tas planavimas buvo toks, kad žiūrinėjau įvairias grupes socialiniuose tinkluose ir domėjausi, ko reikia, bet tik kelyje pamačiau, ko man reikia, ko ne. Visgi mano planavimas buvo pakankamai geras, nes vis tiek esu pripratusi keliauti su pakankamai mažu kiekiu daiktų, tai pasiteisino šis įgūdis.

Pačią kelionę planuoji pats. Svarbiausias dalykas tokioje kelionėje yra klausyti kūno, klausyti, kiek jis nori eiti tą dieną. Žinoma, vis tiek turi pagrindinį tikslą nueiti į Santjago de Kompostelos katedrą, tai negali ir labai ilgai stovėti, ir labai daug eiti. Buvo visokių dienų, komfortiška buvo eiti 20–25 kilometrus, bet nueidavau ir virš 30 kilometrų, buvo kelios dienos, kai ėjau 10–14 kilometrų, bet visada būdavo virš 20. Paskutines 5 dienas iki Santjago vidurkis buvo 40 kilometrų per dieną, buvo ir 48. Buvo visokių tų dienų, bet supratau viena, kad turi būti tam tikra strategija, nes pradžioje per greitai ėjau, Achilą pradėjo skaudėti, supratau, kad reikia įsivažiuoti, klausyti kūno…

Tokiuose iššūkiuose turbūt suveikia ir sportininkų charakteris, kai kiekvieną dieną norisi iš savęs daugiau išspausti? Buvo tas lūžis, kai supratai, kad ši kelionė ne dėl sportinių rezultatų, o skirta sau ir kitiems dalykams savyje atrasti?

Visą savaitę bėgte bėgau, galima sakyti, nesimėgavau labai kelione, nes esu žmogus, kad, kai yra tikslas, reikia jį pasiekti, tai eidavau iš taško A į tašką B. Tada susitikau kelis ispanus, supratau, kad nesimėgauju tuo keliu. Net neleidau sau mėgautis, čia buvo didžioji esmė. Tada pradėjau sąmoningai sustoti, kur noriu ir kiek noriu, bendrauti su žmonėmis. Kai pradedi mėgautis keliu, atrandi gražių vietų, visos bažnyčios durys buvo atidarytos vien dėl to, kad ateidavau laiku. Ši kelionė buvo stiprus įsiklausymas į kūną, ko negirdėjau daug metų.

Viktorija, turbūt ne ši kelionė lėmė ir daugiau pokyčių tavo gyvenime – tą mažą laiko dalį, kurią praleisdavai tarp treniruočių stovyklų Lietuvoje, leisdavai Kaune, bet dabar gyveni Klaipėdoje. Kodėl priėmei tokį sprendimą?

Man patinka vėjas, patinka, kai yra drėgniau, šalčiau… Daug kas skundžiasi šiuo Lietuvos oru, bet man patinka žiema, netgi darganas oras, taip pat norėjosi būti arčiau jūros. Buriavimas priverčia labai daug laiko praleisti ne Lietuvoje ir tos kelionės labai išvargina, tai tiesiog norėjosi būti šiek tiek arčiau gamtos ir jūros. Šiuo metu mėginuosi, žiūriu, ar man patinka ir, jeigu jausiuosi kaip dabar, manau, liksiu.

Visi sportininkai labai daug laiko praleidžia užsienyje, bet tavo varžybų ir treniruočių stovyklų tvarkaraštis atrodo beprotiškas, nes sąlygos buriuotojams treniruotis ir pasirengti aukščiausio lygio varžyboms Lietuvoje tikrai neypatingos. Kiek laiko per metus praleidi užsienyje?

Vidutiniškai maždaug 9 mėnesiai yra užsienyje, 3 mėnesiai – Lietuvoje. Aišku, gali ir skirtis, bet minimaliai tai bus pusę laiko praleidžiu užsienyje, pusę – Lietuvoje. Jeigu intensyvesnis sezonas, tai tikrai 8–9 mėnesiai yra užsienyje ir tie 3 mėnesiai Lietuvoje nebūtinai būna vasarą.

Pastaraisiais metais labai jautėme COVID-19 pasekmes ir varžybų grafikas buvo labai intensyvus. Šį sezoną yra pirma žiema, kai neturime gruodžio–sausio mėnesį pasaulio ar Europos čempionato.

Kas sunkiausia būnant visada ant lagaminų?

Per karjerą esu laimėjusi ne tik šių metų Europos vicečempionės titulą, bet ir du sidabro medalius jaunių ir jaunimo čempionatuose. Kadangi intensyviai į stovyklas pradėjau važiuoti, kai buvau 10 klasėje, gal esu tiesiog pripratusi prie kelionių. Labiausiai varginantis dalykas yra gyvenimas ant lagamino, nes grįžtu namo ir iškart turiu persikrauti daiktus. Buriavime labai daug vietos užima įranga – apie 20 kilogramų lagamine užima buriavimo įranga, nes įsidedame ir burę, ir sistemas, dar visi rūbai, liemenės, tavo daiktams daug vietos nelieka. Vis dėlto reikia vis tiek sužiūrėti, kad viską turėtum, nes nėra taip paprasta įsigyti buriavimo įrangą kažkur užsienyje, kai varžybos vyksta atokiau nuo pagrindinių miestų. Tai toks rūpestis ir tas daiktų krovimas labai vargina.

Tavo pasišventimas ir sunkus darbas bei didelis tikėjimas praėjusiais metais virto į Europos vicečempionės titulą. Vasario pabaigoje pasipuošei sidabro medaliu, išvakarėse iškovojusi ir olimpinį kelialapį į Paryžių. Kiek buvo reikalingas šis medalis po dvejų ne itin ryškių karjeros metų?

Pats olimpinis ciklas prasidėjo bronzos medaliu pasaulio čempionate. Nors tas medalis man labiau užsifiksavęs kaip pralaimėjimas, ne laimėjimas. Tik dabar suvokiu, kad tas medalis yra didžiulis laimėjimas. Tiesiog ten galėjau lengvai pasiimti auksą, bet mane belgė „pagavo“ ant taisyklių ir gavau 2 baudos taškus, o taip būčiau laimėjusi auksą milžiniška taškų persvara. Po to buvo dveji metai chaoso. Sporto sistema stipriai keitėsi, federacijoje irgi nauja valdžia… Buvo pakankamai sunku įsivažiuoti, nes daug kas yra ant mano pečių – kelionių planavimas ir visa kita.

Kai laimėjau sidabrą Europos čempionate, prisimenu, žurnalistai skambina, o aš sakau, kad šiuo metu tiesiog priekabą stumiu, dar į dušą net nespėjau nueiti, kad norėčiau nusiprausti prieš pat čempionato uždarymą… Taip pat ir po pasaulio čempionato kažkas klausė, ar pailsėjau, atsakiau, kad spėjau tik laivą priduoti, nueiti į dušą, uždarymą ir iškart į oro uostą. Nelabai kas mato buriavimo užkulisių. Taip pat buvo ir olimpinėse žaidynėse.

Europos čempionato medalis man reiškia labai daug. Į čempionatą išvažiavau tam tikromis aplinkybėmis – prieš pat varžybas mirė mano močiutė, buvau tik persirgusi COVID-19, buvo įvykęs pasaulio čempionatas, kur neiškovojau olimpinio kelialapio, o Europos čempionatas buvo labai greitai, tai net neturėjau laiko fiziškai atsigauti. Vis dėlto buvau labai stipriai pasirengusi psichologiškai ir susikaupusi viduje. Nenorėjau olimpinio kelialapio iškovojimo palikti „Paskutinio šanso“ regatai. Tai Europos čempionate labiau kovojau dėl olimpinio kelialapio, o ne dėl medalio. Tiesiog viskas taip susiklostė. Varžybų lygis buvo labai aukštas ir, norint iškovoti kelialapį, reikėjo iškovoti ir medalį.

Europos čempionatas vyko Atėnuose ir pačios varžybos buvo labai sudėtingos, nes mums reikėjo net 6 plaukimų, kad įvyktų olimpinė atranka ir 4 plaukimų, kad įvyktų Europos čempionatas. Tai jau turėjome įvykusį Europos čempionatą, bet nebuvo aišku, ar įvyks olimpinė atranka. Pamenu, kai paskelbė, kad vykdo 6 plaukimą, grįžome su saulėlydžiu, nes tą dieną vyko net 3 plaukimai. Kai paskelbė, žinojau, kad laimėjau olimpinį kelialapį. Tada dar laukė medalių lenktynės. Tokios situacijos priverčia labai stipriai klausyti savo kūno, ko jam reikia, nes reikėdavo plaukimų laukti, tai, kad nešvaistyčiau savo energijos, 10 minučių tiesiog medituodavau arba gulėdavau užsimerkusi ir man tai labai stipriai padėjo – supratau, kurie būdai padeda save mobilizuoti ir įeiti į kovingumo būseną, taip pat būti neperdegusiai.

Paminėjai perdegimo momentą, žodį „perdegimas“ ne kartą esu girdėjusi iš tavo lūpų, kada pirmąjį perdegimą patyrei ir kaip jį išmokai valdyti?

Pirmasis perdegimas buvo 2016 m., kai buvau pasiėmusi priverstinę 5 mėnesių pertrauką. Buvau labiau gal pavargusi galvoje, ne fiziškai. Pasąmonėje pajutau, kad reikės ne vieno mėnesio išeiti iš šios būsenos. Būdavo apatija, bet tai buvo gera proga pasigilinti, kokia tai būsena. Dabar irgi jaučiuosi šiek tiek perdegusi… Atsiranda toks nenoras eiti į treniruotes, nenoras buriuoti, nenoras matyti laivo… Tada labai svarbu rasti džiaugsmą mažuose dalykuose, nes tiesiog pamirštame tuos dalykus. Tokios situacijos labai gera proga pasigilinti į save, atrasti save iš kitų kampų, užsiimti kitomis veiklomis.

Būčiau Lietuvoje, viskas būtų kitaip, bet tas mūsų sportas toks yra, kad mums reikia vandens, o Lietuvoje žiemą nelabai paburiuosime. Esame priversti nuolat būti toli nuo namų… Bendraujant su šeimos nariais, draugais per atstumą nėra tas pats, kas susitikti, kažkur nueiti, prasiblaškyti. Esi visada toje pačioje aplinkoje, nes buriavimas per dieną užima labai daug laiko.

Atskleisk, kiek laiko per dieną buriuoji?

Per varžybas galime 8 valandas praleisti ant vandens, neskaičiuojant pasirengimo, apšilimo, laivo paruošimo prieš ir po varžybų. Be to, patiriame labai didelį streso lygį, nes galime turėti labai daug startų. Mūsų starto procedūra yra 5 minutės ir tų startų gali būti daug, gali būti „falšstartų“ (aut. past. – ֪klaidingų startų), dažnai nutraukia plaukimus. Tarkime, po pusės plaukimo jis yra nutraukiamas dėl, pavyzdžiui, labai stipraus vėjo pasisukimo. Tada reikia vėl iš naujo startuoti ir niekada iki pat finišo nežinai, ar plaukimas įvyks, ar neįvyks.

Grįžkime į tavo karjeros pradžią. Esi iškovojusi jaunių ir jaunimo Europos vicečempionės titulus, praėjusiais metais tą patį titulą iškovojai suaugusiųjų varžybose. Kiek buvo svarbu rodyti nuolatinį tobulėjimą ir augimą?

Man tai buvo labai svarbu, nes, jeigu ne rezultatai, apskritai turbūt neburiuočiau. Vienintelis mane vežantis dalykas yra konkurencija – pradžioje tikrai į priekį varė noras nugalėti konkurentus, nugalėti save, pamatyti, ką galiu iš savęs išspausti. Kiekvienais metais vyksta tobulėjimas. Buriavimas tuo ir yra žavintis sportas, nes kiekvieną dieną atrandi save, nes niekada nebūna tos pačios dienos, to paties plaukimo, bangos, vėjas netgi kiekvieną sekundę skiriasi. Turime labai daug patirties prikaupti, kad rodytume rezultatus.

Savo šlovės akimirkos suaugusiųjų amžiaus grupėje teko laukti ilgai – ne vienus metus buvai kitos Lietuvos buriuotojos G. Scheidt šešėlyje. Neretai sportininkams tam tikras karjeros etapas būna toks, kai tenka stebėti kito savo šalies sportininko dominavimą. Koks šis etapas buvo tau?

Tuo metu studijavau kineziterapijos bakalaurą. Tai buvo laikotarpis, kai studijavau ir daug buriavau. Pirmasis mano olimpinis kelialapis buvo pelnytai iškovotas. Gintarė grįžo į buriavimą po motinystės atostogų ir tik keli mėnesiai iki pirmosios olimpinės atrankos. Tuo metu rodžiau už ją geresnį rezultatą. Vėliau tarp mūsų abiejų vyko atranka ir Gintarė tą kelialapį laimėjo, nors šaliai aš jį buvau iškovojusi. Buriavime olimpinėse žaidynėse šaliai gali atstovauti tik 1 sportininkas. Kol neįvyko olimpinės žaidynės, nesuvokiau, kad aš iškovojau kelialapį.

Man buvo labai blogai, ir 2016 m. reikėjo pertraukos. Nežiūrėjau olimpinių žaidynių, net savo sporto šakos varžybų. Man buvo taip blogai… Labai keista, nes iki olimpinių žaidynių viskas buvo gerai – dalyvavau pasaulio čempionate ir užėmiau aukštą vietą, 15-a buvau. Kai atėjo žaidynės, kažkas susisuko galvoje, reikėjo kažkokios kardinalios pertraukos, išsiilsėjimo, susivokimo…

Kviečiame žiūrėti / klausyti visą epizodą su Viktorija Andrulyte:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.