„Įkvėpti judėti“: Po 10 metų tylos – Europos čempionatas ir krepšininkių viltis vasarą papildomai nedirbti

„Įkvėpti judėti“: Po 10 metų tylos – Europos čempionatas ir krepšininkių viltis vasarą papildomai nedirbti

Krepšinio bendruomenė ir visa Lietuva to laukė dešimtmetį – šalies moterų krepšinio rinktinė po 10 metų pertraukos grįžo į Europos čempionatą. Lietuvės per 6-erias rungtynes Bolonijoje ir Pirėjuje pasiekė 2 pergales ir iškovojo 8 vietą, tačiau svarbiausia, kad į elitinį krepšinio turnyrą grįžusi rinktinė įžiebė viltį, kad šalies moterų krepšinis gali grįžti ten, kur ir yra jo vieta.

Po ilgos pertraukos Lietuvos vardą į Europos moterų krepšinio čempionatą grąžinusi šalies rinktinė prieš turnyro pradžią buvo ne kartą nurašyta. Dėl kritikos krepšininkės nepyksta – per 10 metų tylos jos ir pačios prisijaukino nevykėlių vaidmenį ir priprato, kad vasaros laisvos, nes didžiausius krepšinio turnyrus tekdavo stebėti per ekranus. Rinktinės žaidėjos jausdavo, kad nuo elito komandų skiria vos žingsnis, bet vis kažko pritrūkdavo… Iki šiemet, kai pagaliau Lietuvos rinktinė pravėrė Europos čempionato duris.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ rinktinės kapitonė Laura Juškaitė ir ilgametė komandos narė Giedrė Labuckienė atviros ir sako, kad rinktinė išliko vieninga, nepaisant metų pradžioje įvykusios dramatiškos trenerio kaitos, išankstinės kritikos ar 4 pralaimėjimais pažymėtos čempionato pabaigos. Neišlepintos dėmesiu krepšininkės tiki, kad įgyta patirtis – tvirtas pagrindas išlaikyti susidomėjimą moterų krepšiniu ir įkvėpti jaunąją kartą. Viltys prieš 2027 m. keturiose šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, vyksiantį Europos moterų krepšinio čempionatą jau dabar itin didelės, bet merginos tiki, kad komanda neperdegs, išlaikys branduolį ir rezultatais pateisins visuomenės lūkesčius.

– Kai pakviečiau į šią tinklalaidę, jums grįžtant iš Europos čempionato, nuotaikos nebuvo pačios geriausios, nes po 2 pergalių čempionate buvo 4 pralaimėjimai, o paskutinėse rungtynėse praradote ir šansą žaisti pasaulio čempionato atrankoje. Kiek iš laiko perspektyvos jau spėjote įvertinti ir suprasti, kaip svarbu Lietuvos moterų krepšiniui, visų pirma, grįžti į Europos čempionatą?

Laura: Tikrai įvertinau. Tuo metu gal labiau kalbėjo nuovargis, bet, grįžus į Lietuvą ir pabuvus tarp žmonių, kurie stebėjo visą čempionatą, sulaukus pozityvių nuomonių ir šiaip gavus geros emocijos, tikrai įvertinčiau čempionatą ne taip ir blogai, kaip atrodė po čempionato.

Giedrė: Iškart po čempionato daugiau fokusavomės į rezultatą. Dabar, pažvelgus atgal, procesas ir visa kita verta gerų prisiminimų ir tikrai nebuvo taip blogai.

– Turbūt labiausiai tą pirminę emocinę būseną pakeitė po 2 pergalių buvę 4 pralaimėjimai?

Giedrė: Tie pralaimėjimai neprideda energijos, būtume dar vienas ar kitas rungtynes laimėję, gal ir kitose rungtynėse būtų buvę kitaip, nuovargis irgi sulig kiekvienomis rungtynėmis didėjo.

– Čempionato pradžia buvo nuostabi – grupės rungtynėse nugalėjote Slovėniją ir Serbiją. Kaip prieš čempionatą vertinote savo šansus, juk ir jaudulio, ir nerimo grįžti į Europos čempionatą po tiek metų tikrai turėjo būti?

Giedrė: Net savo šeimai sakiau, kaip atrodydavome treniruotėse, manėme, jog bus gerai. Gal truputį išblaškė rungtynės, kur pralaimėjome dideliais skirtumais, tada nesuprasdavome, koks tas mūsų lygis, gal esame nesusižaidusios. Bet asmeniškai žinojau, kad esame pajėgios ir minimaliai turime išeiti iš grupės. Labai tikėjau.

Laura: Taip pat tikėjau. Kai susirinkome gegužės 12 d., buvo daug žurnalistų, jie kalbino ir klausė apie tikslus – tiek treneriai, tiek žaidėjos vieningai ir nepasitarę skleidėme tą pačią žinutę, kad norime iš Italijos keliauti į Graikiją į aštuonetą, o ten jau žiūrėsime, kas bus. Viduje tikrai tikėjome, jeigu nebūtume tikėjusios, tikrai nebūtume vykusios 7–8 savaitėms į rinktinę, geriau ilsėtumėmės namuose. Aplinkiniai gal nekėlė jokių lūkesčių.

Giedrė: Prieš čempionatą tas reitingavimas, manau, davė peno rašyti žurnalistams, kelintoje vietoje esame, bet 5×5 krepšinyje reitinguoti komandas… Čia ne asmeninė sporto šaka, kiekvienais metais tie reitingai skirtingi ir natūralu, kad, patekus į čempionatą po 10 metų, reitingo visiškai neturėjome. Tai tas nurašymas toks buvo.

Laura: Kambaryje klausėme krepšinio podkasto, neįvardinsiu pavadinimo, kur buvo sakoma, kad turime tokią ir tokią vietą, tai gausime ir nuo tų, ir nuo tų komandų ir neišeisime iš grupės. Pasakėme sau: varome, laimėsime ir pažiūrėsime, ką tada sakys.

– Kiek ta kritika paveikė komandos mikroklimatą?

Laura: Esame pripratusios, kad moterų krepšinį visada nurašo, galbūt daugumai neįdomu, bet yra ir pozityvių žmonių, tai ir imame tą pozityvą, o iš kritikos tiesiog pasijuokiame.

Giedrė: Kritikai irgi neturėjau priešiškumo. Man patiko Justės Jocytės mintis, kad net faina būti tokiai nurašytai, nes nurašytos esame ne veltui, rezultatų nerodėme, tai nebuvo pikta, buvo visai faina būti tuo underdog (autsaideris – aut. past.).

– Rinktinėje buvo dviejų kartų krepšininkės. Kaip jaunosios žaidėjos atlaikė kritiką ir padidėjusį visuomenės susidomėjimą?

Giedrė: Jos nežino, kaip gali būti kitaip. Faina ir dėmesys, ir į Europos čempionatą patekimas. Supranta turbūt žaidėjos tą reikšmę, bet jos nebuvo toje tyloje 10 metų, tai, manau, kad nelabai turi su kuo palyginti. Nauja karta yra nauja karta.

Laura: Aš taip pat čempionate nebuvau buvusi. Kai 2015 m. rinktinė dar žaidė Europos čempionate, pirmą kartą buvau pakviesta į stovyklą, bet po 2–3 savaičių su manimi gražiai atsisveikino. Po to 10 metų buvau kiekvienoje rinktinėje, mačiau, kiek darbo įdedame ir kiek kiekviena žaidėja paaugo tiek kaip asmenybė, tiek kaip krepšininkė. Jaunesnėms žaidėjoms, kurios nežaidė šiame čempionate, galbūt kažkiek kirto per asmenines ambicijas, bet jos po 4–5 metų tikrai įvertins, prie kokios komandos buvo, prie kokių rezultatų prisidėjo, ir pasiims patirtį.

– Giedre, prieš 12 metų žaidei Europos čempionate, gali palyginti šias dvi rinktines?

Giedrė: Tada nedaug žaidžiau ir visos veteranės, kurios dabar yra mūsų staff‘e (aptarnaujančiame personale – aut. past.) žaidė. Šiais metais tų laikų save mačiau jaunose žaidėjose ir taip pat supratau, kaip jos dar nesupranta, kaip tada aš nesupratau, ir čia viskas natūralu. Į kitą čempionatą žaidėjos važiuos jau turėdamos tą patirtį, lygins čempionatus, ne taip nedrąsu bus. Dabar jau aš žiūrėjau tomis kitomis senės akimis ir nieko čia nepakeisi.

– Ar per tuos 12 metų viltis žaisti čempionate nebuvo sumažėjusi iki minimumo?

Giedrė: Pripranti, kad tavo vasara laisva ir kad Lietuvos rinktinė yra, atsiprašau, lūzerė (nevykėlė – aut. past.), nes nepatenki į čempionatus, nesi tarp elito komandų. Pripratau prie jausmo, kad mūsų rinktinės ten nėra, bet, kai atvažiuoji ir žaidi su komandomis, kurios patenka į čempionatus, bet jauti, kad esame stipresnės, tada jau kyla toks klausimas, kodėl mūsų ten nėra? Kai būni per vieną baudos metimą, per vienerias rungtynes nuo čempionato, aišku, tas sportinis charakteris užverda.

– Kas labiausiai padėjo išeiti iš nevykėlių vaidmens?

Laura: Kartais ir sėkmės reikia, ypač atrankų sistemoje – patekti į palankias grupes, žaidėjoms atvykti sveikoms ir pasirengusioms. Kai per dvejus metus žaidi 6-erias rungtynes, tai turi daug kas sukristi į tą sėkmę, nes daug komandų dalyvauja, patenka į čempionatą tik grupių nugalėtojos ir kelios geriausios antrąsias vietas užėmusios komandos, tai reikia ir kažkiek sėkmės. Kiekvieną kartą atvykdavome į stovyklas vis labiau nujausdamos, kad nesame taip toli nuo elito komandų, kurios patenka į čempionatą, tai turbūt per atkaklumą ir bandymą patekti vėl ir vėl su kiekviena nesėkme priartėdavome prie sėkmės ir patekome.

Giliai širdyse žinojome, kad 2027 m. čempionatas vyks Lietuvoje, tai galvodavome, kad, jeigu nepateksime 2025 m., tai 2027 m. tikrai ten būsime, bet viskas išėjo geriau ir patekome savo jėgomis į ankstesnį čempionatą. Manau, paklojome gerus pamatus 2027 m. tiek dėl žmonių susidomėjimo, tiek dėl būsenos, kad esame vertos ten būti.

– Komandai teko būti stipriai kaip kumštis dar gerokai prieš čempionatą, kai dėl galimai netinkamo elgesio ir darbo metodų iš vyriausiojo trenerio posto pasitraukė Rimantas Grigas, o jį pakeitė Vilius Stanišauskas. Kas tada dėjosi komandos viduje? Kiek tai sustiprino arba kaip tik neigiamai paveikė komandą?

Laura: Po atrankos lango, kuris vyko vasario mėnesį, greitai išsiskirstėme į klubus ir visos permainos vyko nesant kartu. Kažkiek su viena ar kita žaidėja susirašydavome, kaip ir kas vyksta, bet, kai susirinkome gegužės mėnesį, tai buvo jau užverstas lapas, buvo nuspręsta apie tai nekalbėti, ir turime naują trenerį, švarų lapą, ir kažkaip neakcentavome to.

Giedrė: Buvome visada vieningos, ar tai būtų šita tema, ar po visko, kas įvyko. Nebuvo kažkokių pasiskirstymų. Kai įvyko skandalas, nebuvome kartu, nes išsiskirstėme po klubus, turėjome tai išgyventi tyliai. Gerai, kad praėjo laiko, išsivalėme, susirinkome jau vėliau, nes tikrai nebuvo lengva, ir dabar, kalbant apie tai balsas dreba.

– Kas sutelkė komandą šioje situacijoje?

Giedrė: Vis tiek atėjo naujas, geras treneris, galime rezultatais ir darbu parodyti, kas esame. Tas naujas ir švarus lapas sutelkė.

Laura: Nebuvo akcentuojama, kad įvyko permainos. Po to atrankos lango, kai įvyko trenerio atleidimas, sulaukėme daug visokių komentarų, straipsnių ir pan., kad žaidėjos susimokė ir visada nepatenkintos, tai norėjosi įrodyti, kad nepatenkintos ne be priežasties ir padarėme taip, kad visoms būtų patogiau ir geriau žaisti, kad jaustumėmės saugioje aplinkoje, kas po čempionato tikrai pasimatė, kad buvo vieningi tiek treneriai, tiek žaidėjos, tiek visi kartu kaip kolektyvas.

Giedrė: Turėjome išmokti pamoką, kad teisingi dalykai ne visada malonūs. Toks gyvenimas.

– Nepaisant to, prieš čempionatą visuomenės dėmesys jūsų rinktinei itin išaugo, palaikyti jūsų atvažiavo ir tokie žmonės kaip Jonas Kazlauskas, broliai Mindaugas ir Saulius Kuzminskai, šeimų nariai ir artimieji. Kaip tai kėlė komandos dvasią, nes nesate išlepintos tokiu dėmesiu?

Giedrė: Tikrai jautėsi didesnis dėmesys, tai malonu ir priprantama. Širdis drebėjo, ašaros kaupėsi, kai po rungtynių plojome sirgaliams. Nerealios emocijos ir, manau, tai labai mums padėjo ir esame dėkingos. Žurnalistų taip pat nemažai buvo, dėmesio iš jų, tai tikrai viskas labai sveikintina moterų krepšiniui.

– Laura, tau teko naujos rinktinės kapitonės vaidmuo. Kaip pati priėmei šias naujas ir atsakingas pareigas?

Laura: Kiekvieną žaidėją vertinau kaip suaugusią ir brandžią asmenybę, kurios žino, kaip asmeniškai priimti sėkmes ir nesėkmes, ir per daug dėmesio tam neskyriau. Visada stengiuosi aikštelėje, kai nesiseka, perimti iniciatyvą, bet, manau, dar daug reikia išmokti norint būti tikru lyderiu, kad galėčiau labiau padėti komandai ir rasti priėjimo taškų, bet tai buvo gera patirtis ir tikrai paaugau. Prisimenu save prieš 4–5 metus, buvau nedrąsi ir kukli, dabar matau pokytį ir tikiu, kad turiu dar kur paaugti, stengiuosi tai ir daryti.

Giedrė: Kaip kapitonė perspektyvos turi. Dažnai pati pretenduoju būti kapitone, bet labai baidausi, labai nepatinka, nes žinau, kiek atsakomybės ir kiek papildomos energijos turi tam paskirti. Yra tokia nerašyta taisyklė, kad kapitonas nėra išrenkamas, jis tiesiog yra, jauti, kad komandoje yra toks žmogus, ir Juška (Lauros Juškaitės pravardė – aut. past.) tokia tikrai yra. Nereikėjo rinkti, balsuoti, tiesiog turi būti emocinis lyderis ir, nors ji sako, kad neturi patirties, kaip elgtis rūbinėje, tai labai gerai, kad nuo aikštelės pradėjo. Jeigu tai darai aikštelėje, tai visi į tave žiūrės kaip į pavyzdį ir klausys rūbinėje.

– Kiek tokios patyrusios žaidėjos kaip jūs reikalingos rintinei, kai reikia imtis iniciatyvos svarbiausiais rungtynių momentais?

Laura: Man su kiekvienomis rungtynėmis buvo vis paprasčiau. Nors ir žaidėme nemažai draugiškų rungtynių, čempionate komanda kažkaip kitaip funkcionuoja ir per pirmas, antras, trečias grupės rungtynes dar kažkiek apsitrinti reikėjo, bet jau Graikijoje jaučiausi užtikrinta ir žinodavau, kur imtis iniciatyvos, kur reikia kažkiek pailsėti ar naudotis pranašumais. Tai su kiekvienomis rungtynėmis buvo paprasčiau ir gal mažiau jėgų liko, bet ateina teisingesni sprendimai.

Giedrė: Jaučiuosi irgi brandi. Šitame čempionate nebijojau jokio vilko – stengiausi gynyboje prisidėti, užvesti komandą, žiūrėti į lyderes ir nesakyčiau, kad jaunos žaidėjos pabijojo. J. Jocytė turi puikų mentalinį pasirengimą būti lydere ir mums reikėjo kamuolį duoti ir jai, ir Juškai… Viskas labai aiškiai matosi, kai jau turi patirties, metų ir nieko nebijai.

– Kaip pavyko išlaikyti gerą komandos emocinį foną per čempionatą?

Laura: Išlaikyti vidinę energiją ne visai pavyko, nes, kai įsimeta nuovargis, pralaimėjimai, tai padaryti sudėtinga. Prieš rungtynes vis pasileisdavome ir muzikytę, bandydavome kiekvieną pažadinti, pakelti, kad tos energijos atsirastų. Giedrė sakydavo, kad, jeigu ir neturime energijos, tai apsimeskime, kad turime.

Giedrė: Vis sunkiau buvo pasikurti. Sakydavau žaidėjoms: fake it untill you make it (imituok pasitikėjimą, kol tai taps tiesa – aut. past.), nes apsikrečiame energija, ar ji gera, ar bloga. Jeigu viena sėdi nukabinusi nosį, tai ir kita taip sėdės, bet, jeigu visos pasikūrusios, tai, žiūrėk, tau irgi juda pečiukai. Norėčiau pasidžiaugti, kad nesubyrėjome, neišsidraskėme, tikrai išlikome komanda, nežinau, kas vyko galvose, gal visko buvo, bet tikrai nebuvo kažkokių konfliktų. Tik tas pasikūrimas vėliau buvo sunkesnis, tai vyresnės žaidėjos ir kapitonė stengėmės daugiau energijos duoti.

– Jau esate minėjusios, kad jautėte, jog požiūris į moterų krepšinį pasikeitė. Ko dar reikėtų, kad jaustumėtės, jog esate labai stipri krepšinio dalis?

Laura: Žmonės myli ir seka pergales ne tik krepšinyje. Tas pats buvo su plaukimu, disko metimu ar kitu sportu, kai yra rezultatai, kai yra pergalės, tai skleidžia gerą emociją ir žmonės pradeda domėtis. Manau, nesame išimtis. Gali daug sportuoti, gerai žaisti, bet, jeigu nebus pergalių, tai nebus didelio susidomėjimo.

Giedrė: Esu jau grįžusi žaisti į Lietuvą, tai tikrai didelis dėmesys ir moterų krepšinio lygoje – rėmėjų, televizijos, bet turiu jausmą, kad tai in advance (anksčiau laiko – aut. past.). Dabar turime tai pateisinti rezultatais ir pergalėmis. Ažiotažas kažkiek sukeltas ir dabar tik nuo mūsų priklauso, ar tai išlaikysime. Nemanau, kad daugiau kažko mums reikia, tiesiog turime tai pateisinti ir džiaugtis tuo dėmesiu.

– Šią bangą Europos čempionate reikia tęsti, nes jau dabar visa sporto bendruomenė laukia 2027-ųjų, kai 4 šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, vyks Europos moterų krepšinio čempionatas. Kaip dėl to jaučiasi rinktinės narės?

Laura: Svarbiausia yra neperdegti. Per dvejus metus galima sukurti sistemą, įtraukti jaunesnių žaidėjų, naujų veidų ir apsiprasti dar labiau, tai tie metai svarbūs, kad dar kažką pridėtume. Pasižiūrėsime, ko trūko čempionate, ką galėjome geriau daryti, bet, manau, po kiekvieno lango tampame stipresnė komanda, tai reikia tuos dvejus metus tikslingai išnaudoti ir, atėjus čempionatui, neperdegti, nes dėmesio turbūt bus daug, lūkesčiai po praėjusio čempionato irgi nebus maži, svarbu teisingai susidėlioti mintis.

– 8 vieta tarp geriausių Europos rinktinių – puikus pasiekimas, už šį laimėjimą gausite ir valstybės stipendijas. Kiek šis postūmis svarbus moterų krepšiniui?

Laura: Manau, tie geri pavyzdžiai, ypač jaunoms krepšininkėms, kurios dar labai priklausomos nuo tėvų ir jie turi didelę įtaką, ar leisti mergaitei žaisti krepšinį, ar neleisti, svarbūs. Šis mūsų pavyzdys rodo, kad gali gauti stipendiją, nebūti tarp lūzerių, matyti, kad tas moterų krepšinis nėra kažkoks blogas sportas, kad yra mamų krepšininkių. Mūsų kuriamas produktas, moterų krepšinio žinomumas tiek jaunoms krepšininkėms, tiek jų tėvams, manau, labai atveria akis.

Giedrė: Vien tokie faktai, kad jaunai krepšininkei reikia ieškotis darbo vasarą ir rinktis, ar dirbti, ar 8 mėnesius žaisti krepšinį ir, pasibaigus klubų sezonui, galvoti, ką daryti, neskanūs. Skaudu, kai pamatau gerą ir perspektyvią krepšininkę dirbančią pardavėja vasarą. Tikiuosi, kad susidomėjimas moterų krepšiniu padės ir bus į naudą.