„Įkvėpti judėti“: Plaukimo deimantas Tajus Juška: svarbiausia bandyti nesustoti tobulėti

„Įkvėpti judėti“: Plaukimo deimantas Tajus Juška: svarbiausia bandyti nesustoti tobulėti

Tajus Juška – dar vienas Lietuvos plaukimo deimantas, rodantis, kad ir maža šalis gali užauginti pasaulinio lygio sporto žvaigždes. Šešiolikmetis talentas nebijo prisiimti atsakomybės, o labiausiai vertina varžybas, iš kurių gali pasimokyti. Noras tobulėti – šio branda trykštančio jaunuolio variklis. T. Juška įsitikinęs, kad kiekvienas gali plaukti kaip jis, reikia tik sunkiai ir nuosekliai dirbti bei suprasti, dėl ko tai darai.

Šį sezoną neabejotinai galima vadinti sėkmingiausiu T. Juškos karjeroje. Europos jaunimo čempionate jis laimėjo pusę Lietuvos plaukimo rinktinės medalių – 4. Taip pat T. Juška tapo ir jauniausiu mūsų šalies rinktinės nariu šių metų pasaulio suaugusiųjų čempionate, o sezoną plaukikas baigė skambia nata – iškovojo 2 medalius planetos jaunimo čempionate.

Pasaulio jaunimo čempionas tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ atskleidžia, kad kiekvienose varžybose jo siekis yra patirtis, iš kurios galėtų pasimokyti, siekdamas dar aukštesnių karjeros tikslų. Vis dėlto T. Juška neapkrauna pečių grandioziniais užmojais, nes, jo manymu, svarbu nusibrėžti laikotarpį, per kurį nori įgyvendinti svajonę, o tarpinėse stotelėse reikėtų siekti mažesnių tikslų. Jaunojo plaukiko nuomone, po nesėkmingų varžybų reikia nenusiminti ir toliau kantriai dirbti.

– Šis sezonas buvo labai intensyvus. Kaip sekėsi kūnui ir, žinoma, mintims atlaikyti?

– Svarbiausias dalykas – suprasti, dėl ko tai darai. Kartais reikia išjungti visas mintis ir kaip robotukui viską daryti. Žinau, dėl ko darau, dėl ko dirbu, stengiuosi, tai tikrai ne problema šita vasara, einame didesnio tikslo link.

– Debiutas pasaulio suaugusiųjų čempionate Singapūre – kaip žvelgi į šią patirtį?

– Sakyčiau, debiutas visai neblogas. Tai pirmas pasaulio čempionatas ir džiaugiuosi viskuo. Padariau, ką tuo metu galėjau, geriausia. Ne visada gali plaukti stipriai ir greitai, bet svarbiausia padaryti geriausia, ką gali tuo metu.

Pasaulio čempionate norėjau žymiai geriau plaukti, bet nutinka trikdžių ar prasto pasiruošimo, bet, tikiuosi, karjera dar bus ilga, pasaulio čempionatų bus ne vienas. Pamačiau, kaip pasaulis plaukia, treniruojasi, daro apšilimus prieš varžybas, kaip vyksta varžybos. Tai neįkainojama patirtis.

– Su geriausiais šalies plaukikais pasaulio suaugusiųjų čempionate startavai dviejose estafečių rungtyse, kur ir kodėl pačiam labiau patinka varžytis – individualiai ar su komanda?

– Labiau patinka individualios rungtys, nes ateini ir kovoji vienas. Su komanda, aišku, smagiau, bet tas tikras išbandymas yra, kai esi vienas ir kai žinai, kad tavo rezultato negali kompensuoti joks komandos narys ir visa atsakomybė už pasiektą vietą, rezultatą krenta tau. Tai individualios rungtys labiau patinka, bet kartais estafečių tikrai reikia. Manau, su komanda gali pasiekti geresnių rezultatų, kadangi tos nuotaikos būna geros, atrodo, kad ne vienas eini, kovoji už kažką ir su kažkuo. Tikrai smagu, bet individualios rungtys žymiai smagiau.

– Ar Tajus Juška jaučia jaudulį prieš varžybas?

– Aišku, taip, tik jis turi būti toks, kad galėtumei suvaldyti, kad neperimtų visiškai tavęs taip, kad negalėtumei startuoti 100 procentų pajėgumu. Su jauduliu visada tvarkausi, prieš svarbius startus tikrai jį jaučiu, bet, sakyčiau, kad tai yra net gerai, nes tai yra dalykas, kuris priveda prie gero rezultato. Jeigu nerūpėtų, tai ir nejaustumei to jaudulio.

– O vadinamąjį perdegimą jau esi patyręs, kai jaudulys sugraužia sportininką iš vidaus?

– Su tuo kovojau, kai buvau šiek tiek mažesnis. Visada bijodavau 200 metrų laisvuoju stiliumi rungties. Nežinau, kodėl. Prie tos problemos labai daug nedirbau, bet dabar jau nebejaučiu tokio jaudulio ir žiūriu į 200 metrų laisvuoju stiliumi kaip į smagią rungtį, kad galiu išbandyti save, atiduoti visas jėgas. Dar liko ši rungtis pati sunkiausia, bet to išskirtinio jaudulio nebejaučiu. Vaikystėje net užsimerkęs prieš startą būdavau, dabar to tikrai nėra.

– Jaunam žmogui neretai būna sudėtinga prisiimti atsakomybę, bet pats to nesibaidai?

– Taip. Dažniausiai kai kurie sportininkai mėgsta kalbėti apie kitus faktorius, kodėl nepasiekė norimo rezultato. Pavyzdžiui, jeigu sakyčiau, kad pasaulio suaugusiųjų čempionate nesuplaukiau, nes apsinuodijau. Aišku, gal kažkiek tai ir pridėjo, bet, kaip sakau, pats neapsisaugojau nuo to apsinuodijimo. Be tavęs tavo rezultato niekas nepadarys.

– Kodėl patinka tokie startai, kurie ne visada pavyksta?

– Kadangi iš jų galiu daug ko pasimokyti. Niekada nesužinosi, kaip reaguoji, kai kažkas nepasiseka, jeigu visada sekasi. Sezono pradžioje buvo tokia problema, kad po nepasisekusio pirmo varžybų starto prarasdavau varžybų nuotaiką. Jeigu visada būtų sekęsi, nebūčiau sužinojęs, kad tai turiu. Nuvažiavęs į suaugusiųjų čempionatą, jau žinojau šitą klaidą, žinojau, kaip reaguoti, ir jau supratau, kad pirmas startas nebūtinai lemia likusias varžybas. Šiaip nereikėtų nusiminti dėl nepasisekusių startų, iš to galima pasimokyti ir kitose varžybose jau išspręsti problemas ar klaidas ir padaryti, ką gali geriausia.

– Ne kartą esi minėjęs, kad tobulėjimo procesas yra be galo svarbus. Kodėl ypač jaunam sportininkui svarbu vis žengti į priekį?

– Manau, daug faktorių nulėmė tokią mano mąstyseną: mama, tėtis, giminė. Užaugau ne sportininkų šeimoje, bet aplinkui buvo teigiama, kad reikia optimistiškai žiūrėti į viską, nepasiduoti ir t. t. Tai atėjo iš tėvų, bet ir treneris tai kala lyg vinį, taip pat artimieji, visi draugai. Tai tikrai iš aplinkos surinkta mąstysena, bet ir pats suprantu, kad reikia taip mąstyti. Aišku, yra visokių kitokių mąstysenų, kaip žmonės pasiekia rezultatus, nebūtinai mano mąstysena yra ta vienintelė ir teisinga, bet man veikia ir ja naudojuosi.

– Kadangi nesi iš sportinės šeimos, ar nesusiduri su tuo, kad sudėtinga artimiausiems žmonėms suprasti tokius dalykus kaip griežtas režimas, ryškus tikslo siekimas ir pan.?

– Aišku, buvo visko. Po dviejų treniruočių mama liepia namų darbus daryti, aš nenoriu, pavargęs ir atrodo, kad nesupranta. Vis dėlto tame gali taip pat įžiūrėti gerų dalykų – kad ir pavargęs esi, reikia padaryti tuos namų darbus. Nesijaučiu šeimoje nesuprastas, aišku, tėvai nebuvo labai susipažinę su sportininko gyvenimu, bet jie irgi mokosi. Kiekvienas šeimoje mokomės disciplinos, tobulėjimo ir t. t.

– Tobulėjimas ankstyvame amžiuje, ypač plaukimo srityje, yra labai matomas ir neretai spartus ir tada staiga ateina toks etapas, kai rezultatai sustoja ir sportininkui būna sunku susitaikyti su tuo. Ar esi pasvarstęs, kad toks etapas gali ir į tavo gyvenimą pasibelsti ir teks jį iškęsti?

– Aišku, esu pasvarstęs. Visada sakau, kad jaunas sportininkas, kuris yra geras, nebūtinai plauks suaugusiųjų lygyje. Plaukimo srityje ypač sunku iš jaunimo peršokti į suaugusiuosius. Tai pagrindinis dalykas, dėl ko ir Lietuvos jaunimas nepereina, nes tai labai didelis žingsnis. Esu pasvarstęs, kad galbūt pristosiu ir kad ne visada važiuosiu ta kreive į priekį, bet žinau, ką ir kodėl darau. Sustosiu ar nenustosiu tobulėti, žinau, kad turiu dirbti ir kažkada tas darbas atsipirks.

– Kiek atvejų esi matęs, kai transformacija iš jaunimo į suaugusiųjų sportą nepavyksta?

– Esu matęs gana nemažai. Bėda, kad žingsnis iš jaunimo į suaugusiųjų lygį yra didelis ir jį peršokti pavyksta ne visiems. Jeigu iškart neįeini į suaugusiųjų lygį, nepavyksta, tai dažniausiai gauni mažiau sąlygų, varžybų ir t. t. Dabar atsirado ir Europos jaunimo iki 23 metų čempionatai, kad dar paskatintų sportininkus plaukti, siekti aukštumų, jeigu iškart neperšoki į suaugusiųjų lygį. Tikrai esu matęs tų atvejų, bet ne visada nulemia faktorius, kad tai per sunkus žingsnis, daug ką lemia sportininko mąstysena, darbas, reikia nesustoti bandyti tobulėti ir kažkada tai atsipirks.

– O tavo šuolis į suaugusiųjų sportą jau įvykęs ar dar vyksta?

– Vis dar vyksta. Kiekvienas individualiai laiko, kada jau yra profesionalus sportininkas suaugusiųjų lygyje. Mano manymu, kai pasaulio čempionate net ir prastai sustartavęs vis tiek gerai pasirodyčiau, jausčiausi komfortiškai, tai laikyčiau peršokimu į suaugusiųjų lygį. Tada patektumei į pusfinalius, finalus ir nereikėtų labai sukti galvos. Aišku, konkurencija didelė, tai pasukti galvą reikės 100 procentų, bet kad nereiktų ryte, atėjus į startą, atiduoti viską, kad patektumei į pusfinalį. Tai būtų profesionalus lygis, tada gal net galėtumei tapti vienu iš geriausių.

– Kas nulėmė tokį ryškų tavo progresą šiemet?

– Sakyčiau, treniravimasis. Kiekvieną dieną einant į treniruotes ir darant tą patį darbą, tai atsiperka. Daugelis sportininkų tikisi rezultato ir laikosi to rezultato pagal motyvaciją, o aš sakyčiau, kad labiau reikėtų laikytis disciplinos. Nesvarbu, nori ar nenori plaukti, tenka ir turi eiti bei stengtis 100 procentų, taip pat kaip stengiesi, kai esi kupinas motyvacijos ir net neturi kur dėti jėgų. Manau, labiausiai lėmė tokį rezultatą nuoseklus darbas, neatsižvelgiant į tai, kokia nuotaika, aplinkybės.

– Treneris sako, kad išsiskiri fiziniais duomenimis, charakteriu ir darbo etika. Kokias savo stipriąsias puses pats matai?

– Darbas ir disciplina. Ačiū treneriams, kad sako, jog mano charakteris stiprus, bet, manau, kiekvienas savo charakteryje turime ir blogų savybių. Kaip jau ir minėjau, po pirmo blogo starto prarasdavau nuotaiką ir vos neužsiciklindavau, kad čempionatas jau palaidotas ir nieko nebus. Tai tų juodų savybių tikrai kiekvienas turime, svarbiausia, kaip į jas atsižvelgi ir dirbi su jomis.

– Po Europos jaunimo čempionato sakei, kad įdomu buvo pamatyti, kaip tavo protas gali sužaisti bet kokiose situacijose. Ką turėjai omenyje?

– Tame čempionate buvo labai mažas tarpas tarp vieno ir kito starto (Tajus Juška čempionate laimėjo du aukso medalius per pusvalandį – aut. past.). Jeigu nebūčiau nusiteikęs kovoti, apgalvojęs visų veiksmų į priekį, gal nebūčiau sugebėjęs tų medalių paimti. Turėjau planą, žinojau, kaip nusiteiksiu startui, kuris bus mažiau nei po pusvalandžio, tai galvos žaidimai, kai reikia apgauti smegenis, kad esi visiškai naujai pasiruošęs, nepavargęs ir t. t.

– Kaip ta apgaulė atrodo realybėje?

– Pagrindas – pokalbiai su savimi. Prieš startą būni savo mintyse. Kas labiausiai pasiteisino, tai įsivaizdavimas – nuo atsistojimo ant bokštelio iki pat finišo sienos palietimo. Kai įsivaizduoji visą procesą, tavo protas jau supranta, nes tą situaciją atkartoji labai daug kartų ir reikia tik dar vieną kartą tai atkartoti. Smegenims nebebūna streso apkrovos ir variantų, kad sportininkai taip daro, tikrai yra.

Daugiau šį metodą naudoju per varžybas, nes tos mintys irgi vargina. Negali visada galvoti vien apie plaukimą. Tą dieną, kai 2 aukso medalius laimėjau, nuo pat ryto daugiau apie nieką negalvojau, tik apie tuos 2 startus. Po to tikrai pavargsti psichologiškai, bet fiziškai savo kūną paruoši. Kiekvieną treniruočių dieną šio metodo nenaudoju, bet, jeigu žinau, ką plauksiu kitose treniruotėse, tai tikrai galvoju, kaip atliksiu tą užduotį, apgalvoju kiekvieną 100 ar 50 metrų, kaip išdėstysiu jėgas, kokia technika bus, kokius rezultatus maždaug darysiu. Dažniausiai nežinome, ką plauksime kitoje treniruotėje, nes reikia bandyti prisitaikyti prie visokių situacijų. Ateini vakare, pamatai tokią ar tokią užduotį ir turi greitai sugalvoti, kaip čia plauksi, kaip pasiskirstyti jėgas.

– Kas padeda tarp treniruočių ar varžybų pabėgti nuo nuolatinio minčių virimo ir atsipalaiduoti?

– Laisvas laikas padeda pabėgti nuo vizualizacijų, kitų problemų. Mėgstu su draugais tinklinį pažaisti, patinka išeiti kažkur, pasivaikščioti, gamtoje pabūti. Vizualizacijos būna tik per pagrindines savaitės treniruotes, tarp treniruočių spėji pailsėti.

– Dar vienas dalykas, nuo kurio tenka bėgti, kai jaunų sportininkų rezultatai yra labai aukšti ir jie gerina kitų sportininkų rekordus ir tada jaunieji talentai yra lyginami su kitais jau tituluotais sportininkais. Pats tai patyrei šiemet, kai Lietuvos čempionate aplenkei patį Daną Rapšį. Kaip lyginimas su kitais sportininkais veikia tave?

– Aišku, rezultatų lyginimas veža. Nėra tai, kad visiškai nesilyginu su kitais, bet stengiuosi į galvą neimti, nes žinau, kad kiekvienas žmogus individualus. Vienam rezultatas ateina greičiau, kitam – lėčiau. Tai skatinu ir kitus bendraamžius nesilyginti į mano rezultatus, nes nežinia, ar plauksiu ateityje, gal netrukus sudegsiu, o gal plauksiu dar 20 metų. Kas čia žino? Kiekvienas gali plaukti kaip aš, nėra kažkokių paslapčių, kaip tai padariau. Tiesiog yra disciplina ir nuolatinis darbas ir nėra siekio visada ieškoti motyvacijos, nes dažniausiai žinai, kad tai turi daryti, ir darai.

– O turi didžiųjų svajonių apie karjerą ateity?

– Kas ir yra su tuo tikslų užsikrovimu, kad turi žinoti, per kiek laiko nori tai įvykdyti. Turiu ir mažų tikslų, bet, aišku, turiu ir tokių tikslų, kurie ne 2–3 metams į priekį. Pavyzdžiui, 100 metrų laisvuoju stiliumi pasaulio rekordas, taip pat olimpinės žaidynės. Esu užsibrėžęs tokius tikslus, bet dabar nemąstau, kaip galiu tai kuo greičiau padaryti.