„Įkvėpti judėti“: Plaukikas Tomas Navikonis po „kosminio“ sidabro: dar reikia nuleisti galvą ir padirbėti

„Įkvėpti judėti“: Plaukikas Tomas Navikonis po „kosminio“ sidabro: dar reikia nuleisti galvą ir padirbėti

Kosminiu greičiu Europos plaukimo čempionato 200 metrų laisvuoju stiliumi rungties finale plaukęs ir sidabro medalį iškovojęs Tomas Navikonis užaugo Lietuvos plaukimo Mekoje – Panevėžyje. Nors vaikystėje išbandė krepšinį ir tinklinį, širdis krypo į plaukimą, kuriame laukė sava „chebra“. T. Navikonis iki šiol lygiuojasi į vieną geriausių šalies plaukikų Daną Rapšį. Iš jo 23-ejų plaukikas perėmė ir filosofiją, kad reikia sunkiai dirbti ir anksčiau ar vėliau aukšti rezultatai ateis. 

Ant Europos čempionato apdovanojimų pakylos su Rumunijos ir Didžiosios Britanijos plaukimo žvaigždėmis stovėjęs lietuvis po finalo dar kurį laiką klausė savęs: kaip čia atsiradau?! 2 metrų 9 centimetrų ūgiu išsiskiriantis plaukikas finale pasiekė asmeninį rezultatą (1 min. 44,55 sek.) ir priartėjo prie įspūdingo D. Rapšio Lietuvos rekordo (1 min. 44,38 sek.). Plaukimo pasauliui save ryškiau pristatyti panevėžietis planavo jau praėjusių metų pasaulio čempionate, tačiau tąkart koją pakišo liga. Naują sezoną kantriai sukandęs dantis T. Navikonis treniravosi su komandos draugais Ohajo universitete – tobulėjo ne tik plaukimo takelyje, bet ir įgijo informatikos bakalauro diplomą.

Sprendimas po mokyklos išvykti studijuoti į Jungtines Amerikos Valstijas nustebino net ir T. Navikonio artimuosius – iki tol išvykti iš gimtojo miesto jam būdavo nelengva misija. Ir nors pirmieji metai už Atlanto buvo labai sudėtingi, Lietuvos plaukikas žinojo, kad grįžti į gimtinę bet kada galės, o sportininko karjera – labai laikina.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ su panevėžietišku akcentu T. Navikonis pasakoja ir apie tai, kaip atsirado plaukime, kaip jaunystėje ne kartą buvo kilusi pagunda jį mesti ir kas paskatino likti šioje sporto šakoje. Paprastumu spinduliuojantis Lietuvos plaukimo talentas kol kas mintimis per daug į ateitį nesikelia – į priekį jį veda artimiausias tikslas – Los Andželo olimpinės žaidynės ir noras atsigriebti už praėjusias olimpines žaidynes.

– Kokia buvo naujojo Europos vicečempiono savaitė, grįžus į Lietuvą ir Panevėžį? Ar pajutote, kad žmonės jau kitaip į jus žiūri, ar vis dar jiems esate tas pats Tomas?

– Grįžus oro uoste buvo daug žurnalistų, buvo smagu, pasikalbėjome. Grįžus į Panevėžį, esu tas pats Tomas – draugeliai atėjo, paprašė „maikės“, parašo, sakiau: nebejuokaukite su tais parašais, bet kada gausite. Tai labai paprastai pas mus viskas Panevėžyje.

– Kaip pats apsipratote su Europos vicečempiono titulu?

– Galvojau, gal iš tikrųjų kažkas pasikeis, bet… Visi draugai džiaugiasi ir man labai malonu, kai visi džiaugiasi už mane ir už kitus. Žurnalistų dėmesys irgi minimalus – jūs pasikvietėte ir dar keli žurnalistai parašė kelis straipsnius.

– Buvote turbūt daugiausia interviu Lietuvos žurnalistams Paryžiuje davęs mūsų šalies rinktinės plaukikas…

– Kai varžybos tęsiasi ir tęsiasi, tai pradeda truputį atsibosti žurnalistų klausimai. Atrodo, kad viskas tas pats per tą patį. Bet suprantu, kad po kiekvieno starto reikia kažkokią mintį išsakyti, kaip vertinamas rezultatas, koks nusiteikimas buvo. Neturėjau kažkokių nusiskundimų ar problemų atsakyti į klausimus.

– Jau girdėjome iš jūsų kolegų, kad nesate iš tų kalbiausiųjų ir baseine norite įrodyti savo darbą, atkaklumą?

– Taip, nedaugžodžiauju, nebent su artimiausiais draugais pakalbame daugiau, bet dažniausiai nuleidžiu galvą ir dirbu. Pagaliau darbas atsipirko ir pasirodė rezultatas.

— Europos čempionate prieš 200 metrų finalą dukart pagerinote Lietuvos rekordą ir pasiekėte finalą perpus trumpesnėje 100 metrų laisvuoju stiliumi rungtyje. Greičiausias buvote Lietuvos vyrų rinktinės narys estafetėje 4 po 200 metrų, kai finale komanda užėmė 5 vietą. Kiek sezono metu buvo ženklų, kad galima tikėtis kažko ypatingo Paryžiuje?

– Su mano pagrindiniu treneriu amerikiečiu visą sezoną ruošėmės tik Europos čempionatui. Važiuodami į kažkokias varžybas, galvodavome, ar tai padės Europos čempionatui, ar tai bus atskaitos taškas. Visos treniruotės buvo sudėliotos pagal nuotolius, kuriuos plauksiu Europos čempionate. Manau, viskas čia susidėjo ir gavosi labai graži sezono pabaiga.

Darbo buvo įdėta ir jau kelerius metus tikėjomės to rezultato. Aišku, varžybos ėjo ir kūnas pavargo, bet treneriai Paulius Povilionis ir Laurynas Svipas labai gerai mane motyvavo – per apšilimus, mankštas pasakė, kad atrodau „liuks“ ir viskas bus labai gerai bei kad reikia nenuleisti galvos. Pasitikėjau jais.

– Kiek tos papildomos motyvacijos iš šalies jums reikia per varžybas?

– Manau, reikia mokėti motyvuoti tam tikru laiku. Man dažniausiai nereikia, jeigu esu nepavargęs, bet vis tiek, jeigu varžybos vyksta savaitę, tai paskutines dienas treneriai turi ateiti ir mane motyvuoti, ką Paulius ir Laurynas labai gerai padarė.

– Kiek to pykčio ar nuoskaudos buvote prikaupęs nuo praėjusių metų, kai susirgote pasaulio čempionate?

– Tada galvojau, kad estafečių 4 po 200 metrų varžybose galėsime parodyti, kaip Lietuva yra pasirengusi, bet gavosi, kaip gavosi. Kiekvieną dieną nėra sveika galvoti apie žemiausią tašką sezone, tai po praėjusių metų pasaulio čempionato stengiausi išlikti pozityvus, komandos nariai Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurių yra daug, vis bandė į priekį pastumti ir norėjo su manimi pasivaržyti. Visą sezoną apie tuos 200 metrų galvą nuleidęs galvojau, kad kažką pagaliau reikės parodyti Europos čempionate ir gavosi kažkas gražaus.

– Kaip jautėtės prieš tą sidabrą atnešusį finalą, ar ramiai miegojote?

– Pasidarau meditacijų, kad negalvočiau apie artėjantį startą. Šiame čempionate man buvo žiauriausia po 200 metrų finalo. Buvo tiek emocijų, nesupratau, kas vyksta, sunkiai sekėsi užmigti…

Buvo ir sveikinimų, ir žinučių, ir skambučių. Suprantu, kad galėjau pasigerinti laiką, bet, kad tokį laiką padarysiu, kažkaip nesitikėjau. Vis dėlto, paklausus mano trenerių, jie nenustebę dėl tokio rezultato.

– Berods, po 100 metrų laisvuoju stiliumi rungties finalo žurnalistams sakėte, kad nesidairėte į Rumunijos plaukimo megažvaigždę Davidą Popovičių, nes jis, cituoju, „kitas lygis“. 200 metrų finale tik jam ir nusileidote, gal po šio laimėjimo pradėsite dairytis ir į jo pusę?

– Pasižiūrėjus į geriausią jo rezultatą, aišku, jis to nepadarė Europos čempionate, tai yra kosmosas. Aš bandau į save žiūrėti. Kaip ir per finalą – žiūrėjau, kas šalia manęs buvo – austras buvo šalia ir bandžiau jį aplenkti ir nelabai galvojau apie D. Popovičių ar Didžiosios Britanijos plaukiką.

– Ar visada gyvenime vadovaujatės taisykle, kad siekiate būti geriausia savo paties versija?

– Aišku, norisi būti geriausia savo versija, bet kartais tavo geriausia versija gali būti nepakankama medaliui ar finalui, bet tiesiog gyvenu kiekvieną dieną, kad padaryčiau geriausia, ką galiu, treniruotėje ar varžybose, kad nereikėtų pergalvoti po kelių dienų, savaičių ar mėnesių, kad kažko neišėjo padaryti.

– Jūsų finišą 200 metrų laisvuoju stiliumi rungtyje Lietuvos žiniasklaida vadino „antgamtišku“ – po pirmųjų 50 metrų buvote aštuntas, po 100 ir 150 metrų – šeštas ir vėliau finišavote neįtikėtinu tempu. Ar suprantate, kaip tai pavyko, gal esate treniruotėse kažką panašaus repetavę?

– Visą savo karjerą pirmus 100 metrų plaukiu 6–8-as, o paskutinį 100 metrų dažniausiai atiduodu viską. Nenoriu pralaimėti šalia esančiam sportininkui ir viskas. Taip jau gavosi, ir šiame plaukime labai gerai pasisekė.

– Kas vyko jūsų viduje, kai švieslentėje išvydote, kad finišavote antras?

– Pradžioje, kai paliečiau sienelę, nelabai matėsi ir pagalvojau, kad esu 5-as ir kad čia labai gerai. Po to žiūriu, kad antras! Nesupratau, bet pamačiau, kad treneris Paulius švenčia. Emocijų buvo daug, žiauriai faina.

Stovėjau ant apdovanojimų pakylos su D. Popovičiumi ir Jamesu Guy ir galvojau, kaip aš čia atsiradau?! Ką padariau?! Atrodo, kad nieko įspūdingo – tiesiog savo plaukimą plaukiau kaip visada ir paskutiniuose 50 metrų atidaviau viską. Bet pasikalbėjome su komanda, pasidžiaugėme su treneriais ir po to suvokimas jau truputį atsirado.

– Medalio skonį jau buvote patyręs ir prieš šį čempionatą – prieš dvejus metus pirmą kartą šalies istorijoje iškovojote estafetės 4 po 200 metrų plaukimo laisvuoju stiliumi Europos čempionų titulą. Kiek tas laimėjimas pridėjo pasitikėjimo, motyvacijos?

– Aišku, tas medalis prieš dvejus metus Belgrade irgi buvo „super“, „wow“, bet norėjosi kažką individualiai padaryti. Tada 200 ir 100 metrų pusfinaliuose likau 9–11-as, kažkas tokio, ir dėl to šiais metais sakiau, kad noriu dviejų asmeninių finalų. Supratau, kad su estafete padarysime, viskas gerai, bet plaukimas – asmeninis sportas.

– Ne vienus metus stebėjote, kaip Lietuvos plaukimo žvaigždės – Rūta Meilutytė, D. Rapšys, Kotryna Teterevkova – veža medalius iš pasaulio ir Europos čempionatų, kiek pasvajodavote, kad ir pats kažkada atsistosite ant prizininkų pakylos?

– Su Danu turbūt jau virš šešerių metų treniruojuosi, kai būnu Lietuvoje. Kai jis varydavo 2018, 2019 metais, tai kosmosas būdavo ir pasvajodavau, kad ir aš taip norėčiau. Pasitreniravome porą metų ir kažkas gimė pagaliau. Labai džiugu.

– Kiek žiūrėdavote į D. Rapšį, kaip autoritetą, ir lygindavotės su juo?

– Tai iki šiol dar žiūriu ir realiai kiekvieną dieną lyginuosi su juo. Bet čia yra labai blogas dalykas ir Danas man kiekvieną dieną sako, kad daryčiau savo treniruotę. Vis tiek norisi aplenkti, nes jis yra daugkartinis pasaulio ir Europos čempionas, vicečempionas trumpajame ir ilgajame baseinuose, turi daug medalių ir norisi kiekvieną dieną jam kažką įrodyti. Aišku, būtų geriau taip nedaryti, bet, ką padarysi, taip gaunasi.

– Kiek vidinė konkurencija Lietuvos rinktinėje padeda sportininkams pasiekti ir aukštų asmeninių rezultatų?

– Ta vidinė konkurencija visada bus. Prieš Europos čempionatą buvome stovykloje Ispanijoje, tai kiekvieną dieną per sunkias treniruotes varydavome, bet visi suprantame, kad tas varymas kiekvienam padės pasiekti geresnių rezultatų. Čia tik pasvajoti reikėtų, kad kas tokią konkurenciją turėtų, labai mažai šalių turi tokias sąlygas, kad 4–5 bernai kiekvieną dieną vienas prieš kitą varo ir kiekvienas tampa geresnis.

– Kiek pats esate konkurencingas sportininkas?

– Treniruotėse būna, kad reikia iki atitinkamo pulso plaukti ir visada komandoje bus bent vienas, kuris virš pulso plaukia, kad tik kažką padarytų. Reikia suprasti, jog treneris pasakė, kad tokiu pulsu ar tokioje zonoje plaukti ir turi laikytis šių pastatytų sienų.

– Nusikelkime į pačią pradžią, kai pradėjote sportuoti Lietuvos plaukimo Mekoje – Panevėžyje.

– Kaip ir visada – tėvai norėjo, kad vaikas išmoktų plaukti. Pasakė, kad einame į plaukimą, o aš pirmoje klasėje neturėjau savo žodžio ar nuomonės ir nuėjau. Plaukiau, pagalvojau, kad visai čia gerai. Pasitreniravau penkerius metus, tada perėjau pas D. Rapšio ir A. Šidlausko trenerę Židrūnę Budrienę – aukščiausio lygio trenerė, kosmosas treniruotėse būdavo – visada „sparingas“ (treniruočių partneriai – aut. past.), nes vaikų milijonas. Stipriausi „išplaukė“ ir po truputį kilo tais laipteliais.

– Atsimenate momentą, kai supratote, kad jau įklimpote su plaukimu?

– Kai 4–5 klasėje reikėjo pereiti pas Židrūnę į treniruočių programą, tai nenorėjau, nes supratau, kad ten normaliai įklimpsiu, bet reikėjo. Dabar esame čia ir labai džiaugiuosi, kad pasirinkau tokį kelią.

– Kas labiausiai „užkabino“ plaukime?

– Pabandžiau ir krepšinį, ir tinklinį, bet vis grįždavau prie to plaukimo. Sekėsi, visas kūnas dirba, daug chebros. Šiaip labai smagus kolektyvas plaukime dažniausiai būna – tokie paprasti, nepasikėlę žmonės.

– Esate 2 metrų 7 centimetrų ūgio, ar nebuvo vilionių iš kitų sporto šakų pasilikti būtent jose?

– Šiaip 2 metrai 9 centimetrai (juokiasi). Aukštas vaikas, tai pabandžiau krepšinį, nes visi žaidė, viena populiariausių sporto šakų Lietuvoje. Nelabai man ten sekėsi, porą savaičių ar mėnesį palankiau ir pasakiau, kad varau, nes man neįdomu. Tinklinį irgi su draugeliais prie upės palošdavome, pabandžiau ir tinklinį, bet irgi nelabai. Plaukime sekėsi ir chebra normaliausia ten, tai ir grįžau į plaukimą.

Man ir dabar kiekvieną dieną žmonės sako, kodėl į krepšinį neinu. Jame man nesisekė, nepataikiau, nelabai norėjau ten kažką bandyti „išgimdyti“. Plaukime labai gerai sekasi, patiko ir taip pasilikau. Mačiau, kad su pastangomis mano rezultatai kyla ir pagalvojau, kad geriausia čia dėti savo pastangas ir laiką.

– Dažnai sportininkams lūžio tašku tampa baigta vidurinė mokykla, suaugusiųjų amžiaus grupė ir neretas atvejis, kad sportininkai neišlaukia to savojo momento ir pasitraukia iš sporto – ar buvo sunkesnių etapų jūsų karjeroje?

– Buvo daug tokių stotelių. Nuo 15 iki 18 metų draugai nuolat kviesdavo į kiemą, o aš turėdavau atsakyti, kad negaliu, nes treniruotė. Pamokas reikia ruošti, negaliu, nes einu į treniruotę, be to, pavargęs esu, o reikia ir pailsėti. Pažymiai nebuvo įspūdingi, gal reikėjo mokyklą prioritetizuoti daugiau, bet jau taip pasirinkau ir nesigailiu.

– Jūsų gyvenime buvo ir daugiau reikšmingų apsisprendimų. Po mokyklos išvykote studijuoti į Jungtines Amerikos Valstijas, kaip priėmėte šį sprendimą?

– Buvau susitikęs su trenerėmis Ž. Budriene ir Ina Paipaliene ir jos buvo nustebusios dėl tokio mano sprendimo, nes visada nenorėdavau į stovyklas ir niekur kitur važiuoti, norėdavau tik Panevėžyje pasilikti. Kažkaip viskas pasikeitė ir išvažiavau į Ameriką. Supratau, kad kartais reikia išvažiuoti iš to gimtojo miesto ir pačiam kažką pasiekti.

Lietuvoje viskas paprasta – eini studijuoti į sporto universitetą. Tuomet treneriu nelabai norėjau ir iki šiol nenoriu būti. Pradėjau rašyti universitetams Amerikoje, treneris pats susisiekė su manimi, pakalbėjome, jaučiau, kad santykis yra geras ir nusprendžiau važiuoti ir pažiūrėti, kas ten gero. Visada pas mane tokia mintis, kad visada gali grįžti į Lietuvą. Kad ir kaip blogai būtų, visada gali grįžti – į Panevėžį ar į rinktinę, visada priims.

– Dar iš šiandien netrūksta skeptikų, kurie sako, kad sportininkai, išvykę studijuoti į JAV, sugadinami, kad ten esanti sistema visiškai skiriasi nuo europinės. Kiek pats prieš išvykstant susidūrėte su tokiu požiūriu?

– Manau, kad taip kalba žmonės, kurie bijo. Treneriams pasakiau, kur planuoju studijuoti, jie pasidomėjo ir sutiko su mano sprendimu. Aišku, universitetų yra šimtai ar net tūkstančiai, bet ne visos programos tinka, priklausomai, ar nori daugiau sportuoti, ar mokytis. Reikia susirasti, kas labiausiai tinka ir patinka. Pavyzdžiui, mano trenerio programa labai sunki, bet rezultatai viską parodo. Nesigailiu, ką pasirinkau.

– Kaip atrodė pirmieji studijų metai Ohajo universitete?

– Prisimenu, kad atvažiavau ir gyvenau su ketvirtakursiais. Nieko nesupratau – mane įmetė, buvo ir duobė, bet „išplaukiau“. Dirbome, susiradau labai gerų komandos draugų, su kuriais ir šiandien bendraujame kiekvieną dieną, tai smagu. Bet ten buvo juodas darbas, „oi, oi, oi“, nelabai net noriu prisiminti…

– Kiek laiko prireikė, kol adaptavotės?

– Antro kurso paskutiniais mėnesiais viskas pasikeitė. Jau galėjau ir charakterį parodyti, ir per treniruotes nebūdavau paskutinis, ir galėdavau lyderiauti, nes jau mane gerbė, rezultatai buvo.

– Profesionalaus sportininko karjera ir studijos – kaip sekėsi derinti šias dvi sritis?

– Ten nėra labai daug išimčių sportininkams. Aišku, galima susiderinti datas baigiamiesiems darbams, kontroliniams testams, bet taip tai yra paprastas universitetas, treniruojiesi ir atstovauji universitetui.

– Ne kartą minėjote, kad universiteto plaukimo komandoje konkurencija yra labai didelė?

– Yra 2–3 olimpiečiai iš Kanados, komandoje yra ir kitų tikrai rimtų veidų. Gal jie ir nežinomi, bet per treniruotes parodo savo charakterį ir konkurencija visada yra. Vyrų estafetė 4 po 200 metrų, ta pati, kur Lietuvoje su rinktine plaukiu, yra stipriausia komanda universitete. Labai smagu, nes visą sezoną treniruojuosi šiai estafetei, grįžtu į Lietuvą ir toks tęstinumas gaunasi.

– Bakalauro diplomą jau turite, bet vėl grįžtate į JAV, kaip toliau dėliojasi ateities planai?

– Įgijau informatikos bakalaurą. Studijos labai sunkios buvo, bet, kaip ir plaukime, galvą nuleidi, pasimokai ir viskas įmanoma. Planas amerikietiškoje sistemoje pasilikti iki 2028 metų. Prieš mėnesį treneris paskambino ir pasakė, kad dar galiu vienus metus likti koledže, kad duos stipendiją, kad galiu studijuoti dar kokį bakalaurą ar magistrą. Norėjau magistrą, bet laiko nebebuvo, tai įstojau į kibernetinės saugos bakalauro studijas ir bandysiu jas baigti.

– Visada pabrėžiate sunkų darbą, su kuriuo galima pasiekti aukštų rezultatų. Tai atėjo su patirtimi ar visada toks buvote?

– Panevėžyje visi treneriai yra taip išmokę. Taip pat pažiūrėkite į Daną – jo moto yra, kad reikia dirbti ir kažkada vis tiek pasirodys rezultatas. Perėmiau irgi tokį mentalitetą – turi dirbti ir čia niekas neduos už dyką, ypač šitame sporte.

– Europos čempionate kaip pagrindinį artėjantį tikslą nurodėte visos Lietuvos plaukikų komandos sėkmingą pasirodymą ir finalą Los Andželo olimpinėse žaidynėse. Kaip su treneriais dėliojate akcentus iki olimpinių žaidynių?

– Vis tiek prioritetas yra estafetė 4 po 200 metrų. Reikia visiems parodyti, kad Paryžiuje užimta 15-a vieta neparodo mūsų lygio. Komandos rezultatas yra labai konkurencingas, turbūt dabar šešetuke geriausiųjų ir tikrai žinome, kad galime kaip niekur nieko dar „nusimesti“ 1–2 sekundes. Nenoriu čia kažko sakyti, bet jau dabar esame konkurencingi ir norime tai įrodyti olimpinėse žaidynėse.

Apie savo asmeninius pasirodymus dar negalvoju – vis tiek dar tik vieną kartą plaukiau tokias „wow“ varžybas. Manau, dar reikia galvą nuleisti, padirbėti porą metų ir pasižiūrėti, kaip čia gausis su asmeniniais rezultatais.

Kviečiame žiūrėti / klausyti epizodą:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje (su vaizdu).