„Įkvėpti judėti“: permainų vėjai plaukikės Kotrynos Teterevkovos gyvenime: studentės duona ir naujas treneris

„Įkvėpti judėti“: permainų vėjai plaukikės Kotrynos Teterevkovos gyvenime: studentės duona ir naujas treneris

Plaukikė Kotryna Teterevkova praėjusį sezoną gyveno ir treniravosi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Atsidavimas ir sunkus darbas davė vaisių – 22-ejų metų sportininkė Paryžiaus olimpinėse žaidynėse kartu su Danu Rapšiu pasirodė sėkmingiausiai iš visų Lietuvos plaukikų – 200 metrų plaukimo krūtine finale iškovojo 5 vietą. Naująjį olimpinį ciklą K. Teterevkova pradėjo permainomis – persikėlė į Kauną. Ji ne tik grįžo į studijas, bet ir pakeitė trenerį bei kartu treniruojasi su Rūta Meilutyte ir kitais geriausiais Lietuvos plaukikais.

Lietuvos plaukikė vertina praėjusiais metais už Atlanto įgytą patirtį ir galimybę treniruotis su plaukimo krūtine karaliene Lilly King. Vis dėlto grįžti treniruotis į Jungtines Amerikos Valstijas K. Teterevkova nenorėtų. Šiuo metu ji uoliai kremta studentės duoną Vytauto Didžiojo universitete ir mėgaujasi ramesne aplinka pas naująjį trenerį Tadą Duškiną. Sportininkė per daugelį metų išmoko susidoroti ir su net aukščiausio lygio sportininkus kankinančiu stresu. To plaukikę išmokė savo klaidos – prieš Tokijo olimpines žaidynes besivaikydama olimpinio normatyvo, ji pakenkė savo psichologinei būsenai, todėl Paryžiaus olimpinėms žaidynėms stengėsi rengtis su kiek kitokiu nusiteikimu, o įtampą sumažino ir, likus metams iki didžiausio 4 metų sporto renginio, įvykdyti olimpiniai normatyvai.

Talentingoji sportininkė tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ sako neįsivaizduojanti gyvenimo be plaukimo ir nelygina savęs su garsiausiomis pasaulio plaukikėmis: einu savo kelią ir jis yra toks, koks turi būti. Dvejų olimpinių žaidynių dalyvei svarbiausia, kad kiekvienais metais auga ir tobulėja kaip asmenybė, o akys vis dar dega meile didžiausiai gyvenimo aistrai – plaukimui.

Kotryna, esi vilnietė, tačiau šiandien atskubėjai pas mus iš Kauno. Kodėl?

Šiuo metu gyvenu nebe Vilniuje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose, o Kaune. Pagrindinė priežastis, kodėl persikėliau į Kauną, yra mokslai, kadangi liko paskutinis kursas, kurį turiu pabaigti. Kažkaip labai užsimotyvavau kraustytis į Kauną vien dėl mokslų ir kartu priderinau plaukimą.

Kada priėmei sprendimą persikelti į Kauną?

Pradžioje sprendimas dėl JAV buvo netikėtas, tai jau įvyko toks posūkis gyvenime. Vėliau, jau artėjant olimpinėms žaidynėms, pradėjau galvoti, ką veikti kitame sezone, nes supratau, kad tikrai nenoriu ilgiau nei metus likti JAV. Tai iškart atėjo mintis kraustytis į Kauną, nes nelabai kito varianto ir mačiau.

Nesvarstei mokytis nuotoliu ar važinėti iš Vilniaus?

Būtų sunku, nes nuotoliu tiek neišmoksi, kiek gyvai išmoktumei ir važinėti iš Vilniaus kelis kartus per savaitę, manau, yra nesąmonė. Reikia dalyvauti studijose nuo pradžios iki pabaigos, kad galima būtų įsijausti į tą studentišką gyvenimą. Noriu jaustis studente – vaikštau į visas paskaitas, kol nesu kažkur išvykusi. Tikrai labai patinka, aišku, jau paskutiniai studijų metai ir tik dabar įsijaučiu, bet geriau dabar, nei niekada.

Kaip nusprendei, kad treniruosiesi pas Tadą Duškiną?

Visų pirma, patiko jo asmenybė – ramus, jaunas ir perspektyvus treneris. Norėjau pabandyti kartu dirbti be jokių įsipareigojimų, bet dabar jau dirbame mėnesį kartu, tai viskas faina, smagu. Kartu treniruojasi ir Rūta (Meilutytė – aut. past.), man labai patinka treniruotis ne vien su vaikinais, o ir su mergina. Be to, Rūta yra ir „brasistė“ (plaukimo krūtine stilius – aut. past.), tai viskas sutapo taip, kad tikrai noriu išmėginti treniruotis šioje aplinkoje.

Kartu treniruojasi ir Danas (Rapšys – aut. past.), ir Andrius (Šidlauskas – aut. past.), šalia mūsų dar jaunimėlis. Danas ir Andrius ir toliau treniruojasi pagal Inos Paipelienės treniruočių programą. Be abejo, kai kartu treniruojamės, psichologiškai yra ir lengviau, ir smagiau. Jaučiamės lyg treniruočių stovykloje visus metus. Labai faina ir pabendrauti, ir pasijuokti prieš treniruotę, tai visai kitaip nei, kai ateini vienas, nuliūdęs, pavargęs, be nuotaikos.

Ilgus metus treniravaisi pas trenerį Michailą Romanovskį, o dabar antrus metus iš eilės keiti trenerius. Nors tai dažnai nutinka sportininkų gyvenimuose, kaip pati kiekvieną kartą priimi šį pokytį? Juk reikia adaptuotis ne tik prie skirtingų treniravimo sistemų, bet ir skirtingų asmenybių?

Labai norėjau išvažiuoti į JAV, nes norėjau kažkokių naujovių. Gal nebuvo gera mintis išvykti metai iki olimpinių žaidynių. Vis dėlto taip susiklostė, kad gavau pasiūlymą ir iškart puoliau, nes tikrai gera aplinka ir ta varžovė (L. King – aut. past.), kuri ten buvo, yra labai aukšto lygio. Nuvažiavusi ten, supratau, kad tai visai kita aplinka, kiti treneriai. Tikrai visi motyvuoti, užsispyrę ir nesigailiu, kad ten nuvažiavau. Aišku, po to labai norėjau grįžti į Lietuvą. Tadas Duškinas yra žymiai ramesnis nei treneris JAV. Tai tokie dideli kalneliai karjeroje. JAV visada reikėjo būti „on top“ (aukščiausios sportinės formos – aut. past.) ir visada sunkiai treniruotis, o Lietuvoje jau kažkiek galėjau ir atsipūsti.

Labai sunku įvertinti tuos 3 trenerius, nes kiekvienas turi kažkokias geras ir blogas savybes. Tai visur buvo gera patirtis, nes man reikėjo prisitaikyti prie trenerių.

Kodėl sakai, kad buvo blogas sprendimas į JAV išvykti metai iki Paryžiaus olimpinių žaidynių?

Pokyčiai prieš olimpines žaidynes gali duoti dar blogesnį rezultatą ir geriau likti ties ta pačia metodika, ta pačia aplinka, kad po to nepadarytumei kažko blogo prieš pat olimpines žaidynes.

Nesu patenkinta rezultatu olimpinėse žaidynėse, nes tai nėra asmeninis rezultatas, o buvau tiek darbo įdėjusi. Nenorėčiau dėl pasiekto rezultato visko numesti ir dėl galimai lėto baseino. Labai esu patenkinta iškovota 5 vieta, nes, jeigu netgi būčiau pasiekusi asmeninį rezultatą, vieta būtų likusi ta pati. Galvoju, kad įvyko, kaip turėjo įvykti ir, aišku, tas treniruotumas pas mane liks ir galėsiu „išauti“ vasarą.

Jeigu galėtumei atsukti laiką atgal, kartotumei kelionę į JAV?

Iš naujo gal nelabai norėčiau išgyventi, nes tai tikrai buvo labai sunkus darbas – kiekvieną dieną keltis 5 val. ryto. Vis dėlto esu labai dėkinga už šią patirtį ir linkėčiau jaunesnei kartai ten vykti, nes sportas ten labai gerai suderintas su mokslu ir visa aplinka faina, treneriai motyvuoti, bet pati nenorėčiau vėl to išgyventi.

Jeigu kalbėtume apie pozityvią pusę, ką davė tie metai už Atlanto?

Gal patobulėjau kaip asmenybė, tikrai ir tas savarankiškumas labai daug suteikė. Taip pat labai daug išmokau ir išgirdau patarimų, be to, kovingumo išmokau iš Lilly King. Treneris taip pat mokė niekada nepasiduoti, visada dirbti, gyrė, kad esu talentinga, tai tikrai suteikė pasitikėjimo, išmokau nenuvertinti savęs. Dienos rutinos laikymasis irgi buvo iššūkis, nes keltis 5 val. ryto, tikrai nebuvo lengva. Manau, patobulėjau kaip asmenybė ir taip pat sustiprėjau fiziškai, nes krūviai buvo žymiai didesni, nei esu pripratusi dirbti.

Pastaraisiais metais visi pabrėždavo, kad treniravaisi su viena tituluočiausių plaukikių L. King, dar ir anksčiau treniruočių stovyklose treniruodavaisi su mūsų olimpine čempione R. Meilutyte. Kiek tau pačiai reikia tokios konkurencijos treniruotėse ir ką tai duoda?

Man būtina turėti bent kažkokį žmogų šalia kaip treniruočių partnerį, nes pasidalinu treniruotės sunkumu perpus su tuo žmogumi ir yra motyvacija sunkiau dirbti, ateiti į treniruotę. Kai yra pasivaržyti su kuo, tai labai didelis pliusas. Esu labai dėkinga, kad JAV pakliuvau į tokią konkurencingą aplinką, kuri neleido nuleisti rankų. Net lengviau dirbti, kai stengiesi vytis ir aplenkti.

Ką reiškia „pasidalinti sunkumą“?

Man čia daugiau toks psichologinis dalykas. Kai plauki vienas, galvoji, kodėl čia man, esu labai pavargęs, gal geriau neplaukti… Kai esu kartu su kažkokiu žmogumi, stimulas yra stengtis jį aplenkti ir gal psichologiškai iš vidaus jauti, kad abu nešame tokį patį krūvį ir tada automatiškai didesnė motyvacija dirbti.

Pati būdama maža mergaitė, kai jau buvai pradėjusi lankyti plaukimo treniruotes, turėjai savo herojus plaukime?

Kai buvau jaunesnė, turėjau svajonę, kuri dar neišsipildė, bet jos ir nesakysiu, atskleisiu, kai išsipildys. Gal tokių didelių idealų neturėjau, nes dar nelabai taip domėjausi plaukimu, bet, atsimenu, kai stebėjau olimpines žaidynes tiek Londono, tiek Rio, žiūrėjau į plaukikus ir galvojau, koks gi tas gyvenimas už televizoriaus ekrano. Galvojau, kad ir aš taip norėčiau ir taip jau gavosi, kad pakliuvau ir aš už ekrano ribų.

Tavo didžiausias autoritetas galbūt buvo tėtis, kuris pats buvęs plaukikas ir tave nuvedė į plaukimą?

Tėtis irgi plaukė, plaukė nugura. Jis net nuvedė mane pas tą patį trenerį, pas kurį pats plaukė. Manau, tokie atvejai reti. Tėtis turėjo labai artimą ryšį su treneriu, kur galėjo kontroliuoti tą visą mano plaukimo gyvenimą. Tikrai esu jam dėkinga, kad tokiu keliu nuvedė, nes, manau, pati tikrai nebūčiau nuėjusi. Atsimenu, vežiodavo ir į rytines treniruotes, pačiai su troleibusu ar autobusu būtų buvę sunku, nes buvau dar labai jauna. Tikrai jis labai rūpinosi.

Kiek šeima gali padėti jaunam sportininkui jo karjeroje, ypatingai ankstyvame amžiuje?

Šeima mane visada palaikė. Galima sakyti, kad juos net priverčiau važiuoti į Paryžiaus olimpines žaidynes. Jie šiek tiek ir bijojo, bet vėliau džiaugėsi ir dėkojo, kad visgi taip pritraukiau. Tėvams yra kitokios emocijos, kai gyvai žiūri į dukrą per varžybas, nei stebėti per televizoriaus ekraną. Tiek mama, tiek tėtis 100 proc. atsidavė plaukimui ir esu labai dėkinga, nes, jeigu ne jie, gal ne tiek ir būčiau pasiekusi.

Žinau, kad kai kurie sportininkai turi baimę, kai stebi varžybas gyvai artimieji, nes gali juos nuvilti ar nepatenkinti lūkesčių. Vis dėlto, manau, mane tėvai išmokė per tiek metų, kad jie visada mane palaiko, nesvarbu, kas atsitinka. Olimpinėse žaidynėse per varžybas išeidavau ir į juos žiūrėdavau, nes žinojau, kur jie sėdi, pamojuodavau ir tiesiog žinodavau, kad jie mane bet kokiu atveju palaiko ir tiesiog eidavau daryti savo darbą dėl tėvų ir visų kitų.

Pačios karjera atrodo klostėsi taip, kaip kiekvienas sportininkas norėtų – pradžioje medaliai Europos jaunimo čempionatuose ir jaunimo olimpinėse žaidynėse, 2022 m. jau ir pirmasis suaugusiųjų medalis, 22-ejų metų ir dvejos olimpinės žaidynės. Kaip tau tas ėjimas iki pat 5 vietos Paryžiaus olimpinėse žaidynėse pačiai atrodo?

Labai džiaugiuosi, kad einu tą kelią „step by step“ (žingsnis po žingsnio – aut. past.) ir nėra kažkokių kalnelių. Aišku, būna sėkmingų ir nesėkmingų sezonų. Aišku, sunku lyginti savo kelią su kitų sportininkų, nes pas vieną yra vienas kelias, pas kitą – kitas. Gal kai kurie svajoja turėti tokį kelią, bet, mano manymu, tai yra mano kelias, einu savo kelią ir jis yra toks, koks turi būti. Atviromis rankomis tai priimu ir gyvenu toliau bei stengiuosi daryti tai, kas man patinka ir stengiuosi siekti toliau tikslų bei nežiūrėti, kas buvo ir kas bus, o gyventi „čia ir dabar“.

Kuris pasiekimas tau pačiai davė didžiausią įkvėpimą ar įsiminė labiausiai?

Yra keli, kuriuos išskirčiau – tai 2022 m. Europos suaugusiųjų plaukimo čempionato bronza, nes tai pirmasis suaugusiųjų medalis, o pačios sėkmingiausios varžybos – 2023 m. universiada, nes visose trijose distancijoje pasiekiau asmeninius rezultatus ir taip pat įvykdžiau 2 išsvajotus olimpinius normatyvus.

Į Tokijo olimpines žaidynes įšokai paskutiniu momentu sulaukusi vardinio pakvietimo ir buvai jauniausia Lietuvos olimpinės komandos narė, kuriai pavyko 100 metrų krūtine distancijoje prasibrauti į pusfinalį. Kiek tau pačiai svarbus olimpinės svajonės įgyvendinimas?

Bandymas vytis Tokijo olimpinį normatyvą nebuvo sveikas mano psichologinei būsenai, nes visada galvodavau ne apie plaukimą, o normatyvo įvykdymą ir vis nepasisekdavo. Tikrai ir „stogas nuvažiuodavo“, bet labai apsidžiaugiau, kai gavau vardinį kvietimą. Vėliau, rengiantis Paryžiaus olimpinių žaidynių normatyvų įvykdymui, stengiausi turėti kitą psichologinį pasirengimą. Ačiū Dievui, kad padariau normatyvus, likus iki olimpinių žaidynių metams ir visai kitaip susiklostė pasirengimas olimpinėms žaidynėms.

Be abejo, mūsų visų tikslas – olimpinės žaidynės. Tikrai prieš Paryžių norėjosi įvykdyti normatyvą kuo anksčiau ir ramiai gyventi iki olimpinių žaidynių. Jeigu nebūčiau įvykdžiusi normatyvo prieš metus, tai sezono metu būtų reikėję atitaikyti geriausią sportinę formą, kad įvykdyčiau normatyvą. Geriau tą paskutinį sezoną „užkrauti“ ir piką palikti olimpinėms žaidynėms.

Po Tokijo ir pirmojo suaugusiųjų medalio Europos čempionate, 4 vietos šiemet pasaulio čempionate Dohoje tavo ir aplinkinių lūkesčiai tapo kur kas didesni?

Kažkaip nebekreipiu dėmesio, ko iš manęs nori aplinka, žiūriu, ko noriu pati ir ko siekiu. Negali turėti kažkokių lūkesčių, nes nežinai, kaip tavo varžovai suplauks, nežinai, kaip esi pasirengęs. Tiesiog eini ir darai savo darbą ir paskui žiūri, kaip gaunasi.

Tokiam nusiteikimui turbūt padėjo tai, kad jau seniai dirbi su psichologu?

Šioje vietoje papasakosiu priešistorę. 2018 m. į psichologą kreipiausi su problema, bet paskui tą problemą išsprendžiau ir dirbau su psichologu prevenciškai. Kai klausia, kaip susidoroti su stresu, sakau, kad stresas bus per kiekvienas varžybas, to net nereikia slopinti, tiesiog reikia mokėti pritaikyti kai kuriuos pratimus. Aišku, esu perskaičiusi ir nemažai psichologinių knygų. Manau, esu psichologiškai stipri dėl sukauptos patirties – tiek laimėjimų, tiek pralaimėjimų, kurie mane užgrūdino. Reikia ieškoti savo kelio, vieno patarimo, kaip nestresuoti, tikrai nėra. Man padeda meditacijos, nusiraminimas, darbas su psichologu leidžia mintis pakreipti tam tikra linkme, kad žinotumei, kaip pasielgti, kad nepanikuotumei. Nereikia bijoti psichologų – jeigu jauti, kad kažkas ne taip, tikrai reikia kreiptis. Aišku, manau, kad sportininkas turi mokytis ir iš savo klaidų.

Kai esi labai didelėje duobėje, tai labai sunku ištraukti sportininką. Jeigu jauti, kad kažkas ne taip, reikia iškart kreiptis į psichologą, kad vėliau nenukentėtumei dar labiau ir taip prarastumei laiką, kurį galėtumei skirti sportui ir rezultato siekimui.

Po Paryžiaus žaidynių su D. Rapšiu įsitvirtinote kaip Lietuvos plaukimo rinktinės lyderiai. Esi pasirengusi priimti šį vaidmenį?

Visada stengiuosi būti įkvėpimu ir stengiuosi neužsikrauti tos atsakomybės iš aplinkinių, turėti savo tikslą ir svajonę. Nelabai išskiriu mus su Danu, kad esame lyderiai. Manau, kad tiek Rūta, tiek Andrius esame labai aukšto lygio, tai tikrai ir jų nenuvertinu. Šiems plaukikams nepasisekė per šias olimpines žaidynes, bet tikiu, kad ir jie kažkada parodys labai gerą rezultatą. Visi esame vienodo lygio.

Kotryna, tavo balse nuolat girdima, kad myli tai, ką darai. Kaip tau pavyko išlaikyti tai, kad plaukimas yra ta didžioji gyvenimo aistra?

Gal tai priklauso nuo mano vidinio noro, vidinės ugnelės, ko pati noriu, ko siekiu, ką esu užsibrėžusi. Aišku, būna labai daug dienų, kai tiesiog pavargsti, tingi, nenori. Tiesiog neišsivaizduoju gyvenimo be plaukimo. Plaukimas tikrai duoda ir labai daug pažinčių, emocijų, adrenalino, kelionių. Esu tiek per plaukimą išmokusi, patobulėjusi ir subrendusi kaip asmenybė.

Kviečiame žiūrėti / klausyti visą epizodą su Kotryna Teterevkova:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.