„Įkvėpti judėti“: Pasaulio pakrančių irklavimo čempionai: į mus rimtai nežiūri, kaip anksčiau į 3×3 krepšinį

„Įkvėpti judėti“: Pasaulio pakrančių irklavimo čempionai: į mus rimtai nežiūri, kaip anksčiau į 3×3 krepšinį

Dukart pasaulio pakrančių irklavimo čempionai Martyna Kazlauskaitė ir Dominykas Jančionis ir toliau demonstruoja, kad yra tvirtai pasiryžę išsilaikyti tarp planetos lyderių iki pat 2028-ųjų, kai Los Andželo olimpinėse žaidynėse debiutuos pakrančių irklavimas. 

Pakrančių irklavimas – dinamiškesnė tradicinio irklavimo versija, vykstanti atvirame vandenyje bei jungianti irklavimą ir bėgimą paplūdimiu – išgelbėjo D. Jančionio sportinę karjerą, o 8 metais jaunesnei kolegei M. Kazlauskaitei atvėrė naujas galimybes po nesėkmingos Paryžiaus olimpinių žaidynių atrankos.

Prieš dvejus metus Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių dalyvis, 2016 m. Europos porinių keturviečių vicečempionas D. Jančionis tvirtai apsisprendė baigti sportinę karjerą, tačiau komandos draugo įkalbėtas pasuko į dar nepažintą pakrančių irklavimą. Porininke valtyje sutiko būti Paryžiaus olimpinių žaidynių barjero neįveikusi M. Kazlauskaitė. Pradžioje teko galynėtis su jūra ir perprasti bėgimo smėliu ypatumus – mėlynės ant kūno ir skaudančios pėdos dar ir šiandien yra neišvengiamos. Vis dėlto ši irklavimo rūšis Lietuvos duetui nuo pat pradžių buvo neįtikėtinai sėkminga. Jau pirmame sezone lietuviai iškovojo pasaulio ir Europos čempionų titulus.

Nepaisant įspūdingų laimėjimų, M. Kazlauskaitė ir D. Jančionis iki šiol susiduria su kritikais, nevertinančiais pakrančių irklavimo taip rimtai kaip tradicinio. Pasaulio čempionai tai lygina su 3×3 krepšiniu – nors jis jau buvo įtrauktas į olimpinių žaidynių programą, prireikė net dviejų olimpinių ciklų, kad visuomenė pasiekimus pripažintų taip pat kaip tradicinio krepšinio. Nepaisant to, D. Jančionis tvirtai apsisprendė pergalių siekti tik pakrančių irklavime, M. Kazlauskaitė kol kas save dalys abiem irklavimo rūšims – šiemet sieks įveikti atranką ir patekti į Lietuvos irklavimo rinktinę, kurios laukia Europos ir pasaulio čempionatai.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ M. Kazlauskaitė ir D. Jančionis pasakoja apie sėkmingą sezono pradžią Italijoje, kur laimėjo du prestižinių varžybų etapus, konkurenciją su komandos draugais Žygimantu Gališanskiu ir Raminta Morkūnaite, kitąmet prasidėsiančią olimpinę atranką ir kitus pakrančių irklavimo užkulisius.

– Šiemet taip pat esate tarp lyderių pakrančių irklavimo mišrioje dviviečių rungtyje – šį pavasarį laimėjote prestižinių tarptautinių varžybų Italijoje du etapus. Kaip patys vertinate sezono pradžią?

Martyna: Gerai vertiname. Tai buvo tarpinės varžybos, didelio pasiruošimo nebuvo.

– Kokios jūsų, Dominykai, įžvalgos apie pirmuosius sezono startus?

Dominykas: Man asmeniškai viskas patiko. Kiek kalbėjau su treneriu, irgi viskas patiko. Esame gerame kelyje, dar laukia visa vasara iki pagrindinių varžybų ir tikrai šie ankstyvi startai teigiami.

– Ar pakrančių irklavime galima rašyti balą pagal pasiektą rezultatą, nes sąlygos kiekvienose varžybose būna labai skirtingos?

Dominykas: Sąlygos priklauso nuo kiekvieno paplūdimio – vienuose būna daugiau bėgimo, kituose – mažiau. Jeigu būna daugiau bėgimo, tai būna greitesni rezultatai, bet kiekvienose varžybose skiriasi valčių gamintojai. Tai nuo valčių irgi labai daug kas priklauso – vienos yra greitesnės, kitos – lėtesnės, tai į rezultatus nelabai žiūrime, nes nėra labai didelės prasmės.

Martyna: Kartais pažiūrime, nes vis tiek kažkoks sekundžių intervalas yra. Aišku, viskas tikrai priklauso nuo to, kiek yra bėgimo.

– Pakrančių irklavimas – pakankamai nauja irklavimo rūšis ir kiekvieną sezoną vis sulaukiate kažkokių pokyčių, kiek tai išmuša iš vėžių rengiantis varžyboms?

Martyna: Žinoma, išmuša ir tikrai nėra patogu. Niekada nežinai, kaip bus – daug naujovių ir taisyklės keičiasi. Kartais ir patys organizatoriai keičia taisykles. Atrodo, kad visada turime būti pasirengę prisiderinti prie kintančių sąlygų.

Dominykas: Būna, kad taisykles pasako dieną prieš varžybas. Jeigu būna naujų taisyklių, tai per trenerių susitikimą pasako. Tarkime, italai labai nemėgsta angliškai kalbėti, tai jie itališkai pasakoja ir tik pasako, kad vėliau visą informaciją angliškai atsiųs.

Martyna: Pasaulio čempionate Italijoje dėl oro sąlygų pakeitė taisykles ir leido valtį laikyti daugiau žmonių – vietoje 2 laikytojų buvo 3. Tai net pasaulio čempionate gali pakeisti taisykles.

– Atbėgant į valtį, ją laiko viena moteris ir vienas vyras, kiek jie turi būti patyrę ir ar gali pasirodymo sėkmė priklausyti nuo laikytojų?

Martyna: To galima lengvai išmokti, bet yra specifinių detalių – kiekviena komanda turi specifinę irklo padavimo, valties laikymo techniką…

Dominykas: Praktikos reikia.

– Ar visada tuos pačius laikytojus vežatės kartu?

Dominykas: Sportuojame tik dvejus metus. 2024 m. į pasaulio čempionatą nesivežėme laikytojos moters, bet buvo taisyklė, kad valtį gali laikyti 3 žmonės, tai mums padėjo Saulius Ritter (Lietuvos irklavimo federacijos generalinis sekretorius – aut. past.) ir latvė, o praėjusiais metais vežėmės savo laikytojus.

– Abu šiemet varžotės ir vienvietėmis. Ar yra planas kovoti dėl olimpinių kelialapių ir atskiromis valtimis?

Dominykas: Lietuvoje bus atranka į šalies rinktinę. Dabar mūsų rinktinė yra labai nedidelė – 4 žmonės (Raminta Morkūnaitė ir Žygimantas Gališanskis – aut. past.), daugiau kažkas nenori pereiti į pakrančių irklavimą. Mūsų planas yra dalyvauti ir vienvietėmis, ir dvivietėmis ir tada spręsime viduje, kur ir kam būtų geriau.

– Kuri valtis yra arčiau širdies?

Dominykas: Man tik dvivietė. Patinka laukti valtyje, kol atbėga Martyna ir išbėgti į finišą.

Martyna: Labai skiriasi vienvietė ir dvivietė ir tai man ypač jaučiasi, nes man reikėdavo tik įbėgti į valtį dvivietėje, o parbėgti nereikėdavo. Vienvietėje atsirado kitų elementų, kuriuos reikia mokytis. Buvo labai sudėtinga pradžia ir pirmos varžybos nesisekė. Tik dabar galiu sakyti, kad jau įgaunu patirties. Dar nesijaučiu užtikrinta vienvietėje, tai sunku kažką pasakyti… Kokia atranka Lietuvoje bus, dar neaišku. Bet, žinoma, kol kas tikrai gerai jaučiuosi dvivietėje.

– Grįžkime į pačią pradžią. Tradiciniame irklavime buvote pasiekę tikrai nuostabius rezultatus – aukščiausio lygio jaunimo ar suaugusiųjų medalius, tačiau 2024 m. išdrįsote pasukti į tada dar nepažįstamą, bet šviežiai į 2028 m. olimpinių žaidynių programą įtrauktą irklavimo atmainą. Kaip ir kodėl tam ryžotės?

Dominykas: Nuo 2022 m. mano klasikinio irklavimo rezultatai krito žemyn, į save jau nieko nebedėjau. Nežinau, kas buvo blogai, kas nesisekė, bet tiesiog jau buvo taip, kad viskas blogai, nebėra rezultatų. 2024 m. rudenį sugalvojau, kad jau tikrai nebeirkluosiu klasikiniame irklavime. Bet tada Žygimantas Gališanskis pakvietė pabandyti pakrančių irklavimą. Jis ruošėsi vienvietėje, o mane pakvietė startuoti dvivietėje, bet man reikėjo susirasti, su kuo startuoti. Pasiūliau Martynai. Siūliau ir Ramintai Morkūnaitei, bet ji turėjo su kuo startuoti ir atsisakė, tada startavau su Martyna.

– Martyna, jūs su Kamile Kralikaite dar visai neseniai – 2023 m. – iškovojote jaunimo iki 23 m. pasaulio pavienių dviviečių čempionės titulą, perspektyvos akademiniame irklavime buvo labai didelės ir tada netikėtai pasirinkote pakrančių irklavimą. Kas buvo tas kertinis momentas ar priežastis, kodėl taip nusprendėte?

Martyna: Tai 2024 m. olimpinės žaidynės. Man nebebuvo vietos klasikiniame irklavime – kombinacijos valčių jau buvo sudėliotos, tai su treneriu nusprendėme pasukti kitu keliu ir pabandyti kažką kito, nes sezonas būtų pasibaigęs labai anksti. Neturėjau, ką prarasti ir sutikau.

– Ar galvojote, kad užsiliksite ilgam pakrančių irklavime?

Dominykas: Taip į priekį negalvojau, bet, kai buvo pirmoji atranka Kaune, labai prastai su Martyna startavome ir galvojau, kad nieko gero nebus, bet nuvažiavome į Europos čempionatą ir tapome čempionais.

Martyna: Taip greitai nusprendėme pabandyti, tai nieko nesitikėjome, tiesiog dalyvavome. Tada dar pakrančių irklavimas nebuvo olimpinė sporto šaka. Vis dėlto, kai tapome Europos ir pasaulio čempionais, tai 2025 m. jau norėjosi kažką rimčiau pademonstruoti.

2024 m. dar buvo toks neaiškumas, ar jau olimpinė sporto šaka, ar dar ne. Tarsi jau žinojome, kad pakrančių irklavimas bus 2028 m. olimpinėse žaidynėse, bet iki pabaigos nebuvo aišku, ar tai jau oficialu.

– Pakrančių irklavimas, nors ir yra klasikinio irklavimo atmaina, labai skiriasi nuo jo – varžybos įprastai vyksta jūroje, kur sportininkams reikia nubėgti iki valties ir su ja jūroje įveikti reikalingą atstumą, o po to, išlipus, pasiekti finišą. Papasakokite plačiau apie tuos esminius skirtumus ir kas jums buvo sudėtingiausia prisitaikant prie pakrančių irklavimo?

Martyna: Labai didelė traumų rizika. Labai daug traumų patyrėme, pavyzdžiui, mėlynės. Kai banguoja, juda valtis ir turi įlipti, tai labai didelė rizika, ar, kad irklas pataikys, ar valtis, ar kažkur atsitrenksi, ar nepataikysi. Kai banguota, tai labai sudėtinga.

Dominykas: Pirma mano treniruotė dvivietėje buvo ne su Martyna, o su Raminta Morkūnaite. Atvažiavome į Klaipėdą, bet tada, nežinau, ar tikrai buvo labai didelės bangos, bet, kadangi tai buvo pirmas kartas, atrodė tikrai didelės. Dvivietėje truputį sunkiau išvirsti, bet vis tiek apvirtome, Raminta ranką susibraižė ir, rodos, per galvą gavo. Tai pirmas įspūdis buvo nekoks. Man asmeniškai buvo linksma, Ramintai – nelabai linksma. Kuo didesnės bangos, kuo daugiau jų, man visada labai linksma irkluoti.

Martyna: Kai bėgi į valtį ir banga pakyla, tai į krantą duoda tokia jėga ir tave nustumia, negali įlipti į valtį. Tai tikrai sudėtinga. Buvo ne kartą, kad tiesiog nukrenti, nes nepastovi ant kojų.

– Ar būna, kad dėl sudėtingų oro sąlygų varžybos būna atšaukiamos?

Dominykas: Būna, bet nedažnai. Svarbiausia sveikata. Kai 2024 m. Italijoje buvo varžybos, tai suaugusiems dar leido startuoti su išlipimu iš valties, bet jauniams padarė finišą vandenyje. Tuo ir gerai pakrančių irklavimas, kad ten visada gali kažką pakeisti pagal oro sąlygas ir vis tiek varžybos įvyksta.

Jūroje bangos labai skiriasi nuo ežero. Be to, pakrančių irklavimo valtys kitokios nei klasikiniame irklavime. Ežere būna, kad truputį užkyla bangos ir jau nervina tas visas daužymas. Kai jūroje irkluoji, tai to ir tikiesi – būni susiteikęs, kad bus banga ar srovė ir bet kokiu atveju tave daužys, tai nėra, ko nervintis.

– Pavojingiausia yra įšokimas ir iššokimas iš valties?

Martyna: Tik šiais metais pradėjau mokytis išlipimą, tai gal Dominykas labiau čia pakomentuotų. Įlipimas pavojingas, kai banga galinga, bet šiaip tai viena lengviausių dalių.

Dominykas: Martyna šiais metais pabandė vienvietę ir dabar sako, kad lengviausia dalis įlipimas, bet, kai praėjusiais metais nebuvo bandžiusi vienviete, ji sakydavo, kad įlipimas sunkiausia dalis, o išlipti iš valties ir bėgti į finišą (tai dvivietėje daro Dominykas – aut. past.) yra lengviausia dalis (juokiasi abu – aut. past.). Šiais metais pabandė vienviete ir tada pasakė, kad suprato, kad tai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš šono.

– Vandenyje reikia atlikti ir posūkį, to irgi nėra klasikiniame irklavime. Kaip sekasi jį atlikti?

Dominykas: Čia sudėtingesnė situacija. Kiek pasižiūrime vaizdo medžiagą, žiūrime, kaip kiti apsisukinėja, tai galima sakyti, kad prasčiausiai apsisukinėjame. Neįsivaizduoju, kodėl. Dar neatradome technikos ar kažko, kad gerai apsisuktume.

Martyna: Kartais pasiseka, kartais – ne.

– Pakrančių irklavime prisidėjęs bėgimas jums buvo ne naujiena – irkluotojai daug bėgioja treniruotėse. Vis dėlto bėgimas smėliu ir dar sprintas turi savų niuansų. Kaip tam ruošėtės?

Dominykas: Klasikiniame irklavime tų pačių sprintų nebėgiodavome, smėlyje irgi niekada nebėgiodavome. Bet, jeigu treniruodavomės, tarkime, Graikijoje, būdavo bėgimas į kalną – 10–12 kilometrų tolygus bėgimas, jokių sprintų. Martyna gali daugiau papasakoti apie sprintą, nes, pasirodo, ji natūrali bėgikė.

Martyna: Šiuo metu bėgimas man yra nemaloniausia dalis, nes ir traumų rizika didelė, o dabar, kai irkluoju ir klasikiniame irklavime ir reikia greitai persiorientuoti į paplūdimį, mano pėdoms tai sunkiai sekasi. Jos yra silpnos ir iškart pradeda skaudėti ir negaliu bėgti ant smėlio. Reikia stiprinti pėdas. Dabar negaliu bėgti, kiek norėčiau bėgti ir tikrai palėtėjau, nei anksčiau bėgdavau. Tai gal jau nebebūsiu sprintere…

Dominykas: Nesame bėgimo smėliu ekspertai, kad galėtume daug kalbėti. Mums tai yra naujovė. Bandome prisikviesti ir trenerių, kad padėtų. Bandėme ir lengvosios atletikos trenerius kviesti, bet jie kalba, kad mums reikia daugiau bėgioti ant smėlio, tai yra specifiška ir, kadangi jau esame vyresni, tai nelabai gali, ką pakeisti. Jeigu darome treniruotes ant smėlio, tai tik Klaipėdoje – prie jūros nuvažiuojame arba tinklinio aikštelėje.

– Jūsų pirmasis sezonas pakrančių irklavime buvo fantastiškai nerealus – tapote pasaulio čempionais! Kas, manote, buvo tas jūsų raktas į pergalę?

Dominykas: Čia toks sudėtingas klausimas, kad gal Martyna atsakys (juokiasi – aut. past.). Tikrai neįsivaizduoju, kokia mūsų sėkmės formulė. Dauguma kalba, kad labai didelis faktorius yra sėkmė. Normalu, kad, irkluojant jūroje, tai gali lemti daug.

Martyna: Tiesiog tiko, patiko ir viskas.

Dominykas: Gal tikrai vienas kitam tinkame, gal Martyna labai greitai bėga į valtį, gerai atsisėda, o jau irkluoti abu mokame, visai neblogai irkluojame ir taip gaunasi. Kažkur kažką padarome greičiau nei kiti, kartais klaidų padarome mažiau nei kiti, o laimi tas, kas mažiau klaidų padaro.

– Dominykai, klasikiniame irklavime su porine keturviete esate išvykęs į olimpines žaidynes, iškovojęs 2016 m. Europos čempionato sidabrą, kitose valtyse visada buvote taip pat stiprus. Kiek nostalgijos dar likę klasikiniam irklavimui?

Dominykas: Visiškai nesigailiu – pats norėjau išeiti, ir, kai irkluodavau klasikiniame irklavime, visada stebėdavau varžybas ir labai įdomu būdavo, bet, kai perėjau į pakrančių irklavimą, tai daug įdomiau atrodo pakrančių irklavimas.

Martyna: Čia viskas daug greičiau vyksta, tai dinamiška sporto šaka, tai labai traukia akį ir žiūrovų labai daug susirenka.

– Kokie šio sezono tikslai, nes prasitarėte, kad Martyna šiemet dalyvaus ir klasikinio irklavimo varžybose?

Martyna: Taip, važiavau į stovyklas su klasikinio irklavimo rinktine. Ar atsirinksiu į Europos ir pasaulio čempionatus, pamatysime.

Dominykas: Aš lauksiu paplūdimyje, deginsiuosi (juokiasi – aut. past.).

– Turbūt sudėtinga dalinti save dviem irklavimams, kur labiau linksta širdis?

Martyna: Pakrančių irklavimą pabandžiau netikėtai ir nebuvo nuspręsta, kad nebeirkluosiu klasikinio. Kai pasisekė, atrodo, kad nenori palikti paplūdimio irklavimo, bet norisi ir į klasikinį sugrįžti, nes vis tiek labai skiriasi tiek irklavimai ir buvau pasiilgusi klasikinio irklavimo. Atrodo, dar ne viską ten padariau. Nežinau, bus matyti…

– Kaip, Dominykai, dėl šios situacijos jaučiatės?

Dominykas: Praėjusiais metais spaudžiau Martyną, kad geriau susikoncentruoti į pakrančių irklavimą, kadangi mums 2024 m. labai gerai sekėsi. Pasakiau, kad pakartojame tą, ką padarėme pirmais metais ir tada ji galės turėti daugiau laisvės – leisiu ir tikrai nepyksiu, kad važiuos ir ten, ir ten.

– Kai praėjusiais metais sezoną vainikavote apgindami pasaulio čempionų titulą, Dominykai, sakėte, kad dauguma skaičiuoja tik šį titulą, nes pirmąjį kartą pakrančių irklavimas dar nebuvo olimpinė sporto šaka. Ar tikrai pasijuto, kad tik tada pradėti vertinti jūsų laimėjimai?

Dominykas: Jeigu atvirai, tai manau, kad ir dabar niekas rimtai į mus nežiūri. Tai dar nauja rungtis, panašiai, kaip buvo krepšinyje 3×3. Dvejos olimpinės žaidynės praėjo, tik tada Lietuvoje kažkas pradėjo rimčiau žiūrėti į šį krepšinį. Iki tol atrodė, kad nėra žmonių, kuriuos priversi žiūrėti 3×3 krepšinį, visi tik 5×5 ir tai įdomiausia. Tai žmonės, kurie yra pripratę prie irklavimo, jiems tik klasikinis irklavimas, daugiau nieko. Nors tikrai siūlau ateiti pasižiūrėti vienas ar kitas varžybas, nes pakrančių irklavimas irgi įdomus.

Kviečiame žiūrėti / klausyti epizodą:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje (su vaizdu).