„Įkvėpti judėti“: Paralimpinį finišą Paryžiuje pasiekęs maratonininkų duetas: vienas yra sveikas protas, kita – emocijų mašina

„Įkvėpti judėti“: Paralimpinį finišą Paryžiuje pasiekęs maratonininkų duetas: vienas yra sveikas protas, kita – emocijų mašina

Maratonininkės Aušros Garunkšnytės kelias iki įgyvendintos paralimpinės svajonės buvo ilgas ir duobėtas. Debiutą Tokijo paralimpinėse žaidynėse iš pradžių aptemdė pandemija, o vėliau sugniuždė sudėtinga trauma. Gydantis ją, regėjimo negalią turinti mergina pyko ant viso pasaulio ir atsiribojo nuo aplinkinių. Vėliau A. Garunkšnytė tvirtai nusprendė imtis pokyčių – pradėjo treniruotis pas naują trenerį, o maratono distancijoje ją pradėjo lydėti vedlys Linas Mikalainis. Bėgimas su vedliu reikalauja itin didelio pasitikėjimo ir svarbiausia čia, pasak maratonininkės, psichologinė pagalba sunkiausiais varžybų momentais, kai kyla noras paleisti sportininkus jungiančią juostelę. Patirtis su vos 5 procentų vienos akies regėjimą turinčia A. Garunkšnyte  vedliui L. Mikalainiui neįkainojama – jis ne tik turėjo garbės būti pirmosios Lietuvos maratonininkės moters, atstovavusios šaliai paralimpinėse žaidynėse, bendražygiu, bet taip pat tapo ir geresniu žmogumi.

A. Garunkšnytė ir L. Mikalainis pradėjo treniruotis prieš trejus metus. Didžiąją karjeros dalį regėjimo negalią turinti Lietuvos maratonininkė įrodinėjo, kad gali būti savarankiška ir bėgti viena, todėl priimti vedlio pagalbą prireikė laiko. Kaip bėgikui mėgėjui karjerą pradėjusiam L Mikalainiui pirmoje judviejų treniruotėje taip pat kilo nemažai dvejonių, ar sugebės būti tinkamu vedliu. Per kelerius metus duetas kartu patyrė daug iššūkių, tarp jų ir pasitraukimą iš varžybų trasos. Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ bėgikai atskleidžia, kokį svarbų vaidmenį atlieka vedlys sunkiausiais maratono momentais ir su kokiais sunkumais teko susidurti, artėjant Paryžiaus paralimpinėms žaidynėms, kai A. Garunkšnytė galvojo ir apie karjeros pabaigą.

Aušra, po Paryžiaus paralimpinių žaidynių susitikome vos prieš dvi savaites Vilniaus Rotušėje, kai buvo pristatyta paroda „Paryžius 2024“. Švytėjai ir buvai kupina optimizmo, tai Paryžiuje patirta pasaka vis dar tęsiasi?

Aušra: Ne, emocijos jau yra visiškai nurimusios. Jaučiu, kad labai mėgaujuosi tuo, ką darau, kad vėl bėgioju, kad jau yra planų. Džiaugiuosi.

Linai, pradėjai bėgioti kaip mėgėjas, kurį vis labiau užkabino bėgimas ir maratonas. Turbūt niekas ir, žinoma, pats negalėjai įsivaizduoti, kad vieną dieną tapsi paralimpietės vedliu ir kartu su ja pasieksi paralimpinį finišą?

Linas: Tikrai niekada negalvojau, niekada nesvajojau. Sakau, kaip aklai vištai grūdas. Labai džiaugiuosi, kad man taip atsitiko ir pavyko padaryti.

Kaip Linas tapo vedliu?

Aušra: Labai ačiū treneriui Jonui Žakaičiui, kad jis pasiūlė Linui kartu bėgti.

Linas: Prisimenu net akimirką. Aišku, pasiūlymas nebuvo toks, ar noriu važiuoti į paralimpines žaidynes, pasiūlymas buvo, ar noriu su Aušra bėgti maratone. Net nedvejodamas sutikau. Tą vietą, kur gavau tą pasiūlymą, puikiai žinome – tai Vingio parko tiesioji prie „Lakštingalos“. Ta akimirka įstrigo.

Su Aušra turbūt net nebuvome pažįstami. Egidijus Adomkaitis prieš mane bėgo maratoną su Aušra ir žinojau, kad toks sportininkas kaip Aušra egzistuoja ir labai ja žavėjausi. Ėmė taip ir atsitiko ir pasikartosiu, kad labai džiaugiuosi dėl to.

Kaip atrodė pirmieji jūsų bėgimai kartu, juk Aušra kaire akimi visiškai nemato, dešine regi 5 proc.?

Linas: Kalbant apie mūsų pirmą treniruotę, tikrai buvo daug vidinių minčių, daug klausimų sukosi galvoje, nežinojau, kaip viskas bus. Vis dėlto pirmoji treniruotė pralaužė ledus ir paskui viskas buvo pakankamai paprasta, lengva ir problemų nekilo. Labai greitai, sakyčiau, adaptavomės ir ryšys tarp mūsų užsimezgė toks paprastas. Labai lengvai plaukė tas mūsų bendravimas ir labai gerai jaučiuosi, būdamas su Aušra. Viskas gavosi paprastai ir lengvai.

Skirtingai komunikuojame viešoje aplinkoje ir varžybose. Per treniruotes supratau, kiek ji mato, kas jai svarbu, kokius dalykus turiu pasakyti. Taip ir gavosi, kad, dirbant kartu, susidirbome ir visai gražiai „važiuojasi“.

Aušra, turėjai ne vieną vedlį. Kokie yra kertiniai momentai, kad galėtumei visiškai pasitikėti vedliu?

Aušra: Pirmasis mano vedlys – Egidijus Adomkaitis. Man buvo likęs „wow“ įspūdis – jis žiauriai ramus, tikslus, gerai meluojantis… Kai bėgome Kopenhagoje, jutau, kad blogai bėgu, kad krito tempas, bet Egidijus sakė, kad viskas gerai. Atrodo, tai girdi ir tuo tiki, nors savijauta visai kitokia. Kai treneris pasiūlė bėgti su Linu, mūsų pirmas maratonas buvo visai kitoks, nei su Egidijumi bėgant. Tada suvokiau, kad turiu išmokti pasakyti Linui, ko iš jo noriu, nes man labai reikėjo ramybės, kurią skleidė Egidijus, o, atrodo, kad su Linu mėgstame konkuruoti.

Linai, vieną dieną tapai vienos iš didžiausių paralimpinių vilčių vedliu ir teko derinti savo asmeninius tikslus sporte su Aušros. Kaip vyko šis procesas ir kokie buvo etapai?

Linas: Kai iš gyvenimo pasiiminėji daug dalykų ir juos gauni, ateina laikas, kai pats turi duoti. Tas davimas nėra toks, kad galvoji, jog turi duoti, aukotis ir panašiai. Tai yra davimas, kai atiduodi savo patirtį, gebėjimus ir visus kitus dalykus ir tas momentas, kai atidavinėji, yra daug malonesnis. Tai negaliu pasakyti, kad duodu, tai yra atvirkštinis momentas – darau tai, kad gaučiau pasitenkinimą procesu ir dėl to kažkiek su šiuo projektu tapau geresniu žmogumi. Visi norime būti kuo gražesni ir geresni žmonės.

Gal nedėliočiau, kas čia iš mūsų su tikslais yra pirmas, kas antras, nes tikrai pavyksta suderinti mano maratoną su Aušros maratonu. Visada būdavo, kad sezono metu pirmas bėgu savo maratoną, o paskui jau bėgame Aušros. Per Paryžiaus paralimpines žaidynes buvo atvirkščiai ir viskas buvo gerai.

Aušra, vedlys atsirado vėlesniame tavo karjeros etape, nes didžiąją karjeros dalį bėgiojai viena, norėdama įrodyti, kad esi savarankiška. Kaip pratinaisi prie minties, kad reikės treniruotėse ir varžybose pasitikėti kitu žmogumi?

Aušra: Ir dabar noriu būti savarankiška (juokiasi – aut.past.). Kai gavau traumą prieš Tokiją, kalbėjomės su treneriu, kad būtų faina, kad kažkas padėtų sugrįžti. Tada jis pasiūlė prasibėgti su Egidijumi (Adomkaičiu – aut. past.). Taip patiko, kad pasakiau treneriui, jog norėčiau ir toliau bėgti su gidu, nes radau daug pliusų. Kai varžybose bėgi viena, ieškai vandens stotelių ir yra kitų dalykų, kurie mane trikdo. Manau, kad tai buvo geriausias priimtas sprendimas, kad reikia išmokti dirbti komandoje ir pasinaudoti tuo, kuo galiu, nes turiu teisę varžybose bėgti viena arba su gidu. Tai buvo puikus sprendimas bėgti komandoje ir išmokau dirbti komandoje. Reikėjo pagalbos, kad padėtų suprasti, kad nėra blogai dirbti komandoje. Treneris ir psichologas sakė, kad viskas čia yra gerai, kad turiu išmokti priimti pagalbą ir daryti tai, kas man patinka.

Linai, jautei tą Aušros pasipriešinimą, kad darbas komandoje jai yra vis dar iššūkis?

Linas: Tikrai to nepajutau, atrodo, kad net nebuvo tokios problemos. Sklandžiai Aušra priima pagalbą, viskas labai fainai gaunasi. Mano pagrindinis akcentas, kad taip, jai padedu, naviguoju trasoje ir žinome tą momentą, kad, kai lieka 30–40 proc. distancijos, kai pradeda darytis sunku ir psichologiniai demonai lenda į galvą, tada norisi, kad kažkas būtų šalia ir „papušintų“ iki finišo (angl.: push, liet. pastumtų – aut. past.). Aušros rezultatams pasiekti tas momentas labai svarbus.

Kas yra svarbiau, ar Lino pagalba naviguojant varžybų trasoje ar psichologinis palaikymas?

Aušra: Man labai svarbu žinoti, kad šalia yra žmogus, kuris man padės, kai reikės ir taip nepraleisiu svarbių stotelių, trasoje nereikės galvoti apie posūkius, bet numeris vienas yra psichologija. Abu su Linu žinome, kad esu jautresnė ir prie manęs varžybose reikia teisingai prieiti, kad nenutiktų kokių „kaprizų“, dėl kurių bus bėdų ir nebus pasiektas finišas.

Buvo nepasiektų finišų?

Linas: Buvo ir sunkių. Sportas nebūtų įdomus, jeigu jis neturėtų juodos ar kitos tamsios spalvos. Buvo Frankfurtas ir Ryga…

Aušra: Bet Frankfurte pasiekėme finišą. Sunkiai, bet prabėgome. Ten vyko žiauri kova. Linas turėjo labai kovoti ir grasino mane palikti trasoje, dar iki šiol jaučiu nuoskaudą (šypsosi – aut. past.).

Linas: Viską sakiau, kad tik pasiektume finišą. Nebuvo būdo, kurio neišbandžiau.

Aušra: Pradėjo, rodos, nuo grasinimų. Visiems sakau, kad tada Linas jau parodė, kad su juo nebus „bajerių“. Nebuvo „bajerių“, finišas buvo pasiektas.

Linas: Sunkiausias prisiminimas iš Rygos. Tai buvo sunkus maratonas ir karšta diena. Gal Aušra gali daugiau ką pasakyti, tiesiog ne ta diena buvo…

Nepasiektas finišas – abiejų nesėkmė. Kas priima sprendimą, kad traukiatės iš trasos?

Linas: Rygoje tai įvyko labai greitai. Prabėgome 15 kilometrą, Aušra gavo „geliuką“ (energinis gelis – aut. past.), žinau, kad, kai ji maitinasi, tas tempas kažkurį laiką būna pakritęs ir užtrunka keletą minučių grįžti į įprastą tempą. Jaučiau, kad nebegrįžtame į tą tempą ir kažkaip viskas įvyko staiga. Nubėgome kažkur iki 22 kilometro. Tempas krito pakankamai staiga ir nesupratome nei vienas, nei kitas, kas čia vyksta, kodėl sunku, buvo toks chaotiškas maratonas. Sunku buvo suprasti, kas įvyko ir kodėl.

Aušra: Turiu negerą įprotį – kai man yra labai negerai, paleidžiu „running tether“ juostelę (bėgiką ir vedlį jungianti juosta – aut. past.). Tada Linas pajaučia, kad nebeturi, ko vesti…

Aušra, sėkmingiausiais karjeros metais – 2019-aisiais – iškovojai kelialapį į Tokijo paralimpines žaidynes, kurios vėliau buvo nukeltos į 2021 m., o vėliau patyrei stresinį dubens kaulų lūžį. Visgi susidaro įspūdis, kad po šios karjeros duobės grįžai stipresnė…

Aušra: Vis dar nepasitikiu savimi, bet šalia manęs yra puiki komanda, puikūs specialistai, kurie padeda jaustis žymiai geriau, nei jaučiausi iki Tokijo. Labai daug priklauso, kokie žmonės yra šalia tavęs, kaip jie motyvuoja, kiek palaiko ir kokiose situacijose. Visa tai ir padėjo. Dėl traumos praradau pirmąsias paralimpines žaidynes, bet, manau, šis laikotarpis davė daug gerų dalykų – atsirado treneris Jonas Žakaitis, Linas, atsirado nuostabi komanda, su kuria ir buvo priimtas sprendimas, kad bandysime patekti į Paryžių. Sunkiai sekėsi, bet mums pavyko.

Viename iš savo interviu po grįžimo sakei, kad „leidau sau išliūdėti, o tada nusprendžiau braukti brūkšnį ir viską pradėti iš naujo“. Kaip tavo išliūdėjimas atrodė ir kas padėjo braukti tą brūkšnį?

Kai sužinojau apie dubens stresinį lūžį, lioviausi bendrauti su aplinkiniais. Tada atsirado treneris J. Žakaitis, su kuriuo pradėjome po truputį sportuoti, bet ir su juo ryšį kūriau labai lėtai, nes atsirado nepasitikėjimas žmonėmis. Galvodavau, kad vėl nutiks kas nors negera…

Gaila, kad iki šiol nėra aišku 100 procentų, kodėl patyriau tokią traumą. Kai liūdna, kai ant viso pasaulio pyksti… Taip, pykau ant viso pasaulio. Vis dėlto mane labai skatino noras grįžti. Net treneriui sakiau, kad noriu keršyti už nesėkmę, bet vėliau, kai praradau tą norą, kad noriu keršyti, atsirado noras, kad grįžti noriu dėl savęs, o ne dėl to, kad turiu kitiems kažką įrodyti.

Kviečiame žiūrėti / klausyti visą epizodą su Aušra Garunkšnyte ir Linu Mikalainiu:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.