„Įkvėpti judėti“: Olivija Baleišytė apie baisiausias varžybas pasaulio čempionate: laikiau vairą ir drebėjau
„Įkvėpti judėti“: Olivija Baleišytė apie baisiausias varžybas pasaulio čempionate: laikiau vairą ir drebėjau
Tarp metų sportininkių Lietuvos sporto apdovanojimuose nominuotai treko dviratininkei Olivijai Baleišytei 2025-ieji nepagailėjo iššūkių. Naujuosius ji pasitiko sunkiai vaikščiodama po kelio operacijos, vasarį patyrė smegenų sukrėtimą, birželį sužinojo, kad užsikrėtė virusu. Ne tik visas pasirengimas svarbiausiam sezono startui pakibo ant plauko, bet ir buvo siūloma dviratį kabinti ant vinies. O. Baleišytė net ir tada nenuleido rankų – pasveiko, iškovojo kelialapį į pasaulio čempionatą, o jame pasiekė vieną aukščiausių karjeros laimėjimų.
Medalių alkio vedama dviratininkė buvo išsikėlusi tikslą tapti planetos čempione skrečo rungtyje, tačiau jai nepavyko, o paguoda tapo eliminavimo lenktynės, kuriose lietuvė finišo liniją kirto penkta. Šias lenktynes O. Baleišytė prisimena kaip baisiausias karjeroje – dvi griūtys, be sąmonės gulinti draugė, ašaros ir baimė vėl stoti į startą. Vis dėlto dukart olimpietė suėmė save į rankas ir drąsiai pabandė dar kartą siekti savo gyvenimo svajonės. Pasak O. Baleišytės, sulig kiekvienais metais treko lenktynės greitėja, dviratininkės darosi vis drąsesnės, o laimėtoją nulemia milisekundės dalys. Vis dėlto geriausios Lietuvos treko dviratininkės tai neatbaido nuo jos gyvenimo tikslo – vieną dieną apsivilkti pasaulio čempionės marškinėlius.
Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ O. Baleišytė pasakoja, kad didžiąją dalį sezono treniruojasi plente. Ji jau ketverius metus atstovauja profesionaliam Dubajaus policijos klubui. Dviratininkė atskleidžia, kad tiek kultūrų skirtumai, tiek nepakeliamas karštis išmokė ją prisitaikyti prie bet kokios situacijos, tačiau vis garsiau pasigirsta vidinis balsas apie norą minti pedalus Europoje. Mintimis ji jau nusikelia ir į 2028 m. – Los Andželo olimpinės žaidynės bus trečiosios karjeroje. Be to, su kita Lietuvos dviratininke – Akvile Giedraityte – jau kitą sezoną O. Baleišytė debiutuos medisono rungtyje ir bandys iškovoti olimpinius kelialapius.
– Kalbame po atostogų ir jau turbūt, susigulėjus mintims, galite įvertinti šiuos tikrai nelengvus 2025-uosius?
– Kai pristatinėjai mane pokalbio pradžioje, pasakei šių metų santrauką – net šiurpas eina, galvoju „wow“, skamba labai įspūdingai. Bet kaip sportininkė eini mėnesis po mėnesio ir negalvoji, juolab neguodi savęs: oi, gal šiais metais nebuvau tokia stipri, nebijok, viskas čia buvo gerai, nes kažkas tau nutiko. Sportininkai visada vertina kritiškai ir nori paspausti dar ir dar. Pačiai reikia save pristabdyti ir pagalvoti, kad iš tikrųjų yra labai šaunu ir dar daugiau prašyti iš to kūno ir negalėjau. Džiaugiuosi.
– Šių metų pasaulio čempionatas – jau vienuoliktasis jūsų karjeroje. Emocijų audros, kurias teko jame patirti ir išbandymai iki čempionato – verti filmo ar bent jau serialo serijos. Tikslas, su kuriuo vykote į pasaulio čempionatą – tapti pasaulio čempione skrečo rungtyje. Nepavyko, bet tikrai drąsi svajonė, juk stipriai treniruotis po visų ligų pradėjote tik rugsėjį, likus mažiau nei dviem mėnesiams iki pasaulio čempionato?
– Sunkiai treniruotis pradėjau ir kryptingai rengtis pasaulio čempionatui tik nuo rugsėjo pradžios. Bet, kas mane pažįsta, žino, kad nebijau svajoti, tikėti savo svajonėmis, nes, manau, tik taip jos gali išsipildyti. Jeigu labai stipriai jomis tiki ir eini ryžtingai ta kryptimi. Gal ne visi palaikė tą mano mintį, taip pasaulio čempionate važiuoti, kaip važiavau, taip rizikuoti ir gal ne visi tikėjo, kad gali pavykti. Pati irgi supratau, kad važiuoju ir noriu bandyti tapti pasaulio čempione, bet yra didesnė tikimybė, kad nepavyks, bet tai nereiškia, kad nereikia bandyti ir rizikuoti.
Vienuoliktas pasaulio čempionatas ir turiu neišpildytą svajonę – esu buvusi Europos čempione, esu pagerinusi pasaulio rekordą, bet pasaulio čempionės marškinėlių dar apsivilkti nepavyko. Turime tokius gražius marškinėlius ir gauni garbę visus metus juos nešioti. Tai labai stipriai siekiu šios svajonės ir į čempionatą važiavau tik su ta viena mintimi. Nepavyko, bet gavau daug palaikymo žinučių ir šiandien dar susitinku pažįstamus, kurie sako, kad buvo labai gražu stebėti ir reikia tęsti, ką darau, bandyti kitąmet ir kažkada turėtų pavykti.
– Skrečo rungtyje, į kurią dėjote visas viltis, taktika buvo ratu aplenkti varžoves, bet likus 4 ratams iki finišo jus aplenkė ir finišavote 24-a. Ar tai yra Olivijos taktika, ar ir kitos pasaulio dviratininkės ją pasirenka?
– Tai yra kelios taktikos. Skrečo lenktynėse laimi tas, kas pirmas kerta finišo liniją. Jeigu tu pasiveji grupę ratu, turi rato pranašumą. Žinau, kad turiu kaip ir gerą finišą, bet ne tokį, kad tapčiau pasaulio čempione, tikrai yra už mane geresnių sprinterių, kurios greičiau važiuoja į finišą. Kadangi turiu svajonę tapti pasaulio čempione, tai reikia galvoti, ką padaryti. Tai buvo mintis arba pavyti grupę ratu, arba, likus 1–2 kilometrams iki finišo atitrūkti ir išlaikyti tą persvarą. Kai buvau jaunė iki 18 metų, pagerinau pasaulio rekordą 2 kilometrų persekiojimo lenktynėse ir iki šiandien tikiu, kad turiu tą gabaliuką, kur 1–1,5 minutės visu pajėgumu galiu aukšta pavara važiuoti.
Tai taip ir bandėme atsiskaičiuoti apie 1,5 kilometro, gavosi šiek tiek daugiau, nes vis tiek varžybose turi žiūrėti pagal eigą, taktiką, kaip kitos varžovės važiuoja, kada išgaudysi tą momentą nuvažiavimui, kadangi važiuoja 24 žmonės. Likus 7 ratams nuvažiavau ir bandžiau išlaikyti tą pranašumą, bet, vadinasi, varžovės laiko mane stipria konkurente, nes iškart visos reagavo ir nelaukė. Buvo toks pamąstymas, kad jos sakys sau, kad Olivija nėra stipri ir pasvajos porą ratų ir, jeigu tik po poros ratų būtų pradėjusios vytis, galbūt būtų buvę per vėlu.
Yra sportininkių, bandančių naudoti šią taktiką dažnai, nes negali finišuoti. Vis dėlto skrečo ar olimpinėje omniumo (daugiakovės) rungtyje kiekvienas sportininkas bijo pralaimėti ir tai yra labai rizikinga taktika, nes turi važiuoti „va bank“, 105–110 procentų savo gabaliuką ir, jeigu tave pavys, būsi paskutinis. Juolab daugiakovėje yra labai skaudu ir sunku rizikuoti bei baisu. Skamba juokingai, ko čia bijoti, reikia bandyti, bet tikiu, kad kiekvienose varžybose būna daug daugiau nei viena dviratininkė, kuri galvoja: šiandien tai padarysiu. Bet reikia drąsos tai padaryti ir nežinai, jeigu vieną dieną užimsi 24 vietą, kitą dieną būsi pirma.
– Visose gyvenimo srityse nebijote rizikuoti ir neatsitraukti atgal?
– Reikia pagalvoti… Nesu ta pati pirma, bet, jeigu kažko labai stipriai noriu, eisiu kiaurai sienas.
– Skrečo rungtyje svajonė nepasiekta, bet juk kitą dieną po subyrėjusio tikslo reikėjo vėl stoti į kovą eliminavimo lenktynėse. Kas vyko viduje?
– Po skrečo, grįžus į savo boksą, kur darome apšilimą, atvėsimą, su treneriais būname, buvo nejauki tyla. Klausiau savo draugo, kas čia yra, kodėl man niekas nieko nesako, kad šaunuolė ar ne, jis atsakė, kad visi bijo kalbinti, kaip pati jaučiuosi, nenori lįsti. Atsakiau, kad viskas gerai. Man gal buvo šiek tiek liūdna, kad nepavyko, bet džiaugiuosi, kad išdrįsau ir pati jutau, kad važiavau greitai. Labai svarbu pačiam justi, kad esi pajėgus, tikrai jutau, kad važiavau greitai, gražiai pataikiau momentą. Kai peržiūrėjau įrašą, buvo pačiai labai gražu stebėti savo važiavimą. Vadinasi, tiesiog buvo ne ta diena, tiesiog ne šiandien. Kai priėmiau tą faktą, laukiau rytdienos, taip ramiai. Su treneriu pakalbėjome, paanalizavome, ką reikėtų daryti kitais metais. Taip ir atėjo kita diena eliminavimo lenktynių.
Eliminavimo lenktynės buvo tikriausiai vienos baisiausių mano karjeroje. Buvo ir ašarų, varžybos buvo stabdytos net du kartus. Eliminavimo lenktynės yra atkrentamosios – kas antrą ratą paskutinis žmogus, kirtęs finišo liniją, iškrenta. Visos dviratininkės taip stipriai stumdosi dėl savo pozicijos, nes nėra tikslo važiuoti pirmai, bet ir niekas nenori likti paskutinis. Tai visos važiuoja grupėje ir labai arti viena šalia kitos, vyksta labai didelis stumdymasis. Šiais metais neturėjau aukšto lygio varžybų treke, tai, kai startavome, jaučiausi taip nejaukiai, kaip ne savo vietoje. Skrečo lenktynėse taip gerai jaučiausi, jaučiausi, kad esu pasirengusi, o eliminavimo diena man taip nepatiko nuo pirmo rato – norėjosi atgal minti ir nuo visų atsitraukti ir iškristi. Su amžiumi gal atsiranda savisauga, anksčiau negalvojau, kas nutiks, galėjau važiuoti kiaurai, dabar nenori „atsigulti“, nes traumų esu turėjusi. Netrukus po pirmo starto, praėjus 4–5 ratams, įvyko pirma griūtis ir varžybas sustabdė.
Per pirmą griūtį griuvo mano plento komandos draugė egiptietė ir pravažiuodama ratu, nes vis tiek užtrunka, kol sustojame su tais treko dviračiais, kadangi jie be stabdžių, matau, kaip draugė guli be sąmonės. Vieną ratą pravažiuoju, antrą pravažiuoju ir ji visiškai nejuda ir dar atmerktomis akimis, matau iš tų akių, kad jos yra apie nieką, žvilgsnis yra tuščias. Man tokia baimė, taip nejauku tada buvo. Krentame kiekvieną dieną, toks yra sportas, labai nesaugus, bet, kai tavo artimas žmogus, komandos draugė, kad ir kokie ryšiai bebūtų, tolimos šalys, bet vis tiek daug laiko praleidžiame kartu. Tada sustojau ir sakiau, kad nebenoriu važiuoti varžybų. Pribėgo mano vaikinas, treneris. Tai vaikinas taip gražiai guodė, gal tas gražus guodimas tuo metu nepadėjo, bet, kaip priėjo treneris, pažiūrėjo į akis ir labai griežtai ir rimtai pasakė, kad čia yra mano varžybos, kad pasirinkau tai, ką darau, ir turiu tik važiuoti, nes, jeigu tik dvejosiu, ką daryti, tai tikrai papulsiu į griūtį.
Taip yra, jeigu matai, kad kažkas griūna, kažkas į tave kabinasi, turi spausti kuo greičiau ir tikėtis, kad prašoksi pravažiuoti. Susiėmusi, atėjau į antrą startą ir irgi, pravažiavus gal 10 ratų ir eliminavus 5 žmones, buvo vėl griūtis. Tai po tų dviejų griūčių, kai atsistojau vėl į startą, ašaras tik nusišluosčiau, kas man yra šiaip juokinga pačiai iš savęs, nes tiek metų važiuoju, esu čia buvusi, žinau, kokiose varžybose dalyvauju, šiaip esu tvirta, ta, kuri nebijo važiuoti, bet, kadangi gal praleidau tą sezoną, tai stovėjau prie starto linijos, laikiau vairą ir drebėjau. Treneris, manau, tai jautė. Nesugebu paaiškinti, kaip pavyko išsikapstyti iki tos 5 vietos, nes, atrodo, niekas taip nedrebėjo kaip aš, taip nesijaudino ir neverkė. Gal kad mano draugė griuvo ir matyti, kai išneša ant neštuvų be sąmonės žmogų, niekam nėra lengva. Negali pasakyti, kad palauktų 5 minutes, kad nueičiau ir pažiūrėčiau, ar ji sveika, sąmoninga bei viskas gerai ir tada ateičiau į startą. Varžybos vyksta ir tavo emocine būsena niekas nesirūpina, jeigu nenori, gali nestartuoti.
– Kiek yra įprasta net dvi griūtys per vienas varžybas?
– Paskutiniais metais atkrintamosiose lenktynėse, sakyčiau, vis daugiau tų griūčių atsiranda, nes visas sportas tobulėja – ne tik, kad žmonės stiprėja, bet jie darosi vis drąsesni, vis galvoja, kaip čia pravažiuoti, prasmukti, gudriau padaryti. Pati, kai pradėjau lenktyniauti su moterimis, tarkime, prieš 10 metų, atsimenu, važiuodavome su pusės metro tarpu, man taip lengva būdavo pralįsti pro tarpą ir būdavau viena iš tų drąsesnių lenktynėse, bet dabar savęs nelaikau viena iš drąsesnių. Gal dvi griūtys, kur reikėtų dviejų greitosios pagalbos automobilių, nėra normalu, bet po vieną tokią griūtį tikrai būna ir nėra, kaip to stabdyti, valdyti, nes nepadarysi, kad žmogus būtų mažiau drąsus.
– Nekalbama, kad rungtis tampa per pavojinga?
– Gal tada visas dviračių sportas per pavojingas, nei, jeigu pažiūrėtume į plentą, tai ten nutinka bent po porą nelaimių per metus, kur varžybose žmogus numiršta. Leidžiantis nuo kalno plente, greičiai gali būti dar didesni, yra skardžiai ar slidžios vietos, tai, jeigu žmogus krenta, neaišku, kur jis nusiris nuo kelio ir nukris. Kadangi greičiai didėja, smegenys greičiau mąsto, visokie papildai ne tik raumenims, bet ir smegenų sistemai, tai tas sportas tampa labai greitas visomis prasmėmis ir reikia be proto greitai mąstyti ir priimti sprendimą per milisekundės dalį.
– Tai varžybose nėra laiko pagauti savo mintis, svarbu tik koncentracija?
– Reikia koncentruotis į šią akimirką ir eliminavimo lenktynėse nesikoncentruoji į visą grupę, koncentruojiesi tik į savo taikinį, tašką ir bandai žiūrėti į šoną, kad nebūtumei paskutinis, kad vis dar matytumei, kad vis dar kažkas yra už tavęs. Dar, ką darau, skaičiuoju, kiek dviratininkių liko. Startuojam 24, tada – 23, 22, 21… Kartais būna pasimeti, nes būna neutralus ratas, tarkime, dviratininkė iškrenta ir ji nepamato savo šalies vėliavėlės, neišgirsta pavardės arba galvoja, kad tikrai neiškrito, nes ką tik buvo pirma. Kadangi veiksmas sukasi kaip skalbimo mašina, ką tik buvai pirmas, už pusės rato jau gali būti paskutinis. Būna tų neutralių ratų ir būna sunku paskaičiuoti, bet, tarkime, kai lieka 10 žmonių, spėji pats skaičiuoti, taip pat treneris ar kažkas iš tribūnų šaukia.
Tos pasaulio čempionato varžybos ėjo taip ilgai, tada išgirdau, kad treneris šaukia, kad 8 dviratininkės liko ir tada pagalvojau: oho, aš jau aštunta pasaulyje! Tada toks jausmas, kad artėji savo tikslo link. Kai likome penkios, galiu pripažinti, kad jau nebuvo fiziškai jėgų užimti aukštesnę vietą. Buvau labai aukštai ir porą kartų buvau arti iškritimo, bet vis pavykdavo per tą centimetrą ratą stumtelti į priekį, kad būčiau ne už brūkšnio linijos.
– Po užimtos penktos vietos eliminavimo lenktynėse rašėte, kad „skauda dar labiau“, nors ir bandėte džiaugtis rezultatu. Kiek didelis yra tas medalių alkis, nes jaunimo amžiaus grupėje esate ne kartą stovėjusi ant apdovanojimų pakylos čempionatuose?
– Nuo vaikų amžiaus buvau tarp geriausiųjų ir, aišku, tik Lietuvos lygiu, bet ir, kai važiuodavau tarptautinėse varžybose, viską laimėdavau. Išvažiavau į Europos jaunių čempionatą pirmus metus, vieną medalį parsivežiau, tada antrus metus, kai buvau jaunė, parsivežiau pasaulio rekordą, du medalius ir čempionės marškinėlius, išvažiavau į jaunimo grupę, vėl bent po vieną medalį. Tada išeini į elito grupę… Tikrai pas mane tas medalių trūkumas, nes esu dalyvavusi dvejose olimpinėse žaidynėse, esu buvusi Europos čempionate ketvirta, pasaulyje – du kartus penkta, šešta gal keturis kartus. Pernai, likus iki finišo ratui, kirtau finišo liniją pirma, vadinasi, aš vedžiau grupę ir, likus pusei rato, mane pradėjo lenkti masė. Visada ten dalyvauju, tik vis kažko šiek tiek pritrūksta. Būna, kad kitos dviratininkės ateina, tarkime, du sezonus palyderiauja, laimi, gal net dvejus metus iš eilės tampa čempionėmis ir tada dingsta. Gal po kažkiek laiko vėl grįžta ir taip keičiasi, o aš ten tiek metų esu ir labai norisi…
– Tas alkis didėja sulig kiekvienais metais?
– Bandau tai valdyti, bet, kaip bebūtų, tas alkis didėja, nes suprantu, kad jau mano laikas. Kai atėjau į elitą, supratau, kad man dar per sunku, dar turiu palaukti. Ėjo metai ir tada, kai pajutau, kad galiu čia būti, kad esu verta čia būti, kai sukausi tarp geriausiųjų šešeto, tada tikrai atsirado tas alkis. Nors, kaip ir sakiau, po skrečo lenktynių, kur buvau paskutinė, kas, atrodo, turėtų būti labai blogai ir labai liūdna, visai neliūdėjau ir džiaugiausi, kad pabandžiau. Turiu atspirties tašką, buvo gerai, pataisysime kai ką ir bus dar geriau. Manau, ir kitais metais bandysiu tą patį ir, jeigu vėl nepavyks, nė kiek neliūdėsiu, nes žinau, kad einu kryptingai ir kažkada turi pavykti.
– Sekame jūsų pasiekimus dviračių treke, bet didelę laiko dalį matome jus ant plento dviračio, atstovaujate Dubajaus komandai. Kodėl esate pasirinkusi tokią pasirengimo svarbiausiems startams taktiką?
– Visi treko ištvermės atstovai didžiąją laiko dalį treniruojasi plente, kadangi treke būtų sudėtinga važiuoti, sukti ratus be sustojimo 3–4 valandas, nėra komforto, reikia plente varžybų krūvio, kalnų. Geriau būtų, jeigu galėčiau varžybose dalyvauti Europos komandoje, kur būtų didesnis varžybų kalendorius, daugiau startų ir vasaros metu, bet kol kas tokios galimybės dar neradau. Kadangi 2021 m. atsirado pasiūlymas išvykti į Dubajų, atstovauti policijos komandai, tai buvo tikrai geras variantas. Ten treniruojamės, stovyklaujame, dalyvaujame varžybose, žiemos metu susirenkame tikrai gerą bazę ir vasaros metu, kai vyksta atrankos varžybos trekui ar pasirengimas spalio mėnesio pasaulio čempionatui, manęs niekas netrukdo, esu Europoje, nes Dubajuje sezonas nevyksta.
– Kokia patirtis Dubajaus komandoje, nes ten skirtinga kultūra, treniruotėse reikia iškęsti karštį?
– Daug kas žiūri per telefonus vadinamuosius „storius“, galvoja, kaip mums ten smagu, šilta, gera, važinėjamės ir vargo nematome. Būdavo sezonų, kai jau nuo rugsėjo reikėdavo būti ten, tai keldavomės treniruotis ir 5 valandą ryto, ir dar anksčiau. Važiuodavome su automobiliu iki trasos, kur galima minti, nes ten nėra kaip Europoje, kai išsivedi dviratį į kiemą, sėdi ir išvažiuoji. Varžybos vykdavo irgi ankstų rytą. Kai prasideda didžiausia tikėjimo šventė, Ramadanas, turime treniruotis tik saulei nusileidus, tai tik nuo 20 val. ar vėliau pradedame treniruotę. Kiek ten minsi, iki 23 valandos?
Apskritai, pasijautė kultūrų skirtumas. Džiaugiuosi supratusi, patyrusi, susipažinusi su ta kultūra daugiau nei paprastas turistas, bet moteriai tikrai nėra lengva ten būti. Mūsų norai nelabai kada buvo išklausomi. Mums pasakydavo, kada važiuosime į treniruotę, kiek maždaug laiko turėsime, kada grįšime. Išmokau per tuos ketverius metus prisitaikyti prie situacijos ir laiko, šilumos, daryti, ką tau pasako, bet jau norėtųsi tą aplinką pakeisti.
– Olivija, jau dalyvavote dvejose olimpinėse žaidynėse, nors į pirmąsias Tokijuje gavote kvietimą jau prasidėjus žaidynėms ir neturėjote laiko tinkamai pasirengti, iki kitų žaidynių Los Andžele lieka mažiau nei treji metai. Nusikeliate jau taip toli, ar dar ne?
– Norėtųsi, kad tos trečiosios galbūt būtų jau ir paskutinės, bet pačios geriausios karjeros lenktynės. Nors tikėjausi, kad galbūt atsiras olimpinėse žaidynėse dar kokia rungtis, bet lieka ir toliau tik omniumas (daugiakovė), bet yra dar viena rungtis, kur važiuoji dviese ir vis, pasivijus savo komandos draugą, už rankų pasikeiti ir lyg perduodi estafetę. Vienas komandos narys tuo metu nelenktyniauja, važiuoja lėtai, kitas – greitai, jis pasiveja ir vėl apsikeičia. Tai prikalbinau vieną lietuvę – Akvilę Giedraitytę – ateiti į treką ir siekti tos olimpinės svajonės. Tai nuo 2026 m. startuosime šioje rungtyje, pradedant nuo Europos čempionato. Matysime, kaip seksis ir bandysime siekti to Los Andželo kartu.
– Paskutinis klausimas – po nesėkmės pasaulio čempionato skrečo rungtyje savo socialinio tinklo įraše parašėte „Dar ne pabaiga“. Ką jums šie žodžiai reiškia ir ką jais norite pasakyti ar sau palinkėti?
– Sau labiausiai norėčiau palinkėti užsidegimo ir nebijojimo svajoti bei garsiai pasakyti savo svajonę, nes man atrodo, kad dauguma svajoja tyliai ir net bijo tai pasakyti, tai visiškai nebijau viešai pasakyti, kad noriu tapti pasaulio čempione ir tikrai tikiu, kad vieną dieną ja tapsiu. Linkiu sau ir kitiems nebijoti siekti svajonės ir dėl to sakau, kad tai dar ne pabaiga, nes eisime ir sieksime svajonės ir tikslo.
Kviečiame klausyti / žiūrėti visą epizodą su Olivija Baleišyte:
LRT radioteka.
LRT mediateka.