„Įkvėpti judėti“: Mykolas Alekna apie 2025-uosius: mėgavosi sezonu, bet sidabro sūrumas liko

„Įkvėpti judėti“: Mykolas Alekna apie 2025-uosius: mėgavosi sezonu, bet sidabro sūrumas liko

Geriausiam Lietuvos sportininkui Mykolui Aleknai 2025-ieji buvo vieni sėkmingiausių karjeroje – dar kartą pagerintas pasaulio rekordas, pasiekta pergalė prestižinėse „Deimantinės lygos“ varžybose ir antrą kartą per karjerą iškovotas planetos vicečempiono titulas. 

Vis dėlto jaunasis disko metimo talentas pripažįsta, kad pasaulio lengvosios atletikos čempionato finale Tokijuje siautęs lietus sidabro medalio sūrumo nenuplovė. Prieš paskutinį bandymą lyderio poziciją praradęs M. Alekna iki šiol dar neperžiūrėjo finalo vaizdo įrašo. Nepaisant apmaudžiai išslydusio aukso, keturiskart geriausias Lietuvos sportininkas labiausiai džiaugiasi atsikratęs olimpiniais metais prispaudusios psichologinės naštos ir mėgavęsis kiekviena diena.

Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis lengvaatletis jau kurį laiką jaukinasi šalies lengvosios atletikos sostine tituluojamą Judžino miestą, kuriame 2022 m. iškovojo pirmąjį pasaulio vicečempiono titulą. Berklio universitetą į Oregono nusprendęs iškeisti sportininkas sako, kad tokių treniruočių sąlygų, kokias turi dabar, nėra matęs. Naujų vėjų įnešė ir trenerių JAV kaita – šiemet M. Alekna žada daugiau dėmesio skirti metimo technikos tobulinimui. Sezono už Atlanto greičiausiai neskubėsiantis pradėti disko metikas neatmeta galimybės ir trečią kartą Ramonoje pabandyti pagerinti planetos rekordą, tačiau didžiausi tikslai – NCAA ir Europos čempiono titulai.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ disko metikas pasakoja ir apie šventinį laikotarpį gimtinėje, planą grįžti gyventi į Lietuvą ir svajonę visiems trims Aleknoms – broliui Martynui ir seseriai Gabrielei – kartu atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse.

„Tai būtų įspūdinga ir manau, kad tai realu“, – šypteli tituluočiausias Kristinos ir Virgilijaus Aleknų vaikas.

Įkvepiantis ir nuoširdus pokalbis su olimpiniu ir pasaulio vicečempionu, kuriam už aukso medalį svarbiau gebėjimas nesureikšminti pergalių ir pralaimėjimų.

– Gražia tradicija jau yra tapę, kad, nors gyvenate Jungtinėse Amerikos Valstijose, didžiausioms metų šventėms grįžtate į gimtinę. Jau apie porą savaičių esate Lietuvoje. Ar tvarkaraštis įtemptas?

– Taip, laikotarpis įtemptas, kadangi po vasaros sezono iškart skrendu į Jungtines Amerikos Valstijas, tai nepavyksta Lietuvoje pabūti. Tai, grįžus žiemą, prisikaupia darbų, įsipareigojimų – reikia su visais susitikti, taip pat į laidas nueiti, draugus aplankyti. Darbų sąrašas būna labai ilgas, per dvi savaites reikia daug nuveikti ir gana įtempta būna.

Amerikoje esu, sakyčiau, toks izoliavęsis, tai, kai grįšiu, apie nieką nereikės galvoti, tik apie sportą, studijas, mitybą ir miegą.

– Daugiausiai jūsų dėmesio, kai grįžtate į Lietuvą, sulaukia šeima, matėme nuostabias šeimos nuotraukas prie Kalėdų eglės. Ką jūsų šeimoje reiškia Kalėdos?

– Labai smagiai praėjo Kalėdos. Šiais metais atvažiavo ir draugas iš Amerikos. Ketverius metus su juo studijavau Berklio universitete, iš tikrųjų esame labai artimi draugai ir jis atvažiavo manęs aplankyti. Kalėdas praleidome su draugu ir mūsų šeima.

Per Kalėdas būname namuose, paskui važiuojame pas senelius į kaimą, susitinkame su giminėmis. Tai labai smagi šventė, pati mėgstamiausia ir labai laukiu kiekvienų Kalėdų, mėgaujuosi jomis.

– Prieš šventes įprastai laukia ir ne vienas apdovanojimų renginys – kiek tai yra pareiga, ar mėgstate pasipuošti ir dalyvauti tokiose šventėse?

– Aišku, smagu nueiti į šventę, susitikti su žmonėmis, pasipuošti irgi smagu, nes kaip sportininkui nedažnai tenka puoštis. Gal man nepatinka tik kalbas sakyti, tai vienintelė sunki dalis, kur reikia kažką sugalvoti pasakyti ir kiekvienais metais kažką naujo, tai kelia stresą. Bet visa kita smagu.

– Geriausiu Lietuvos sportininku kartu su tėčiu tapote po 4 kartus. Tarp vyrų to daugiau niekam Lietuvoje nėra pavykę. Ar pats skaičiuojate šiuos titulus?

– Manau, kad metų sportininkų apdovanojimai yra kaip koks šalutinis poveikis, nes viskas priklauso nuo sezono. Tai vis tiek koncentruojuosi ne į šiuos apdovanojimus, o labiau į tai, kaip toliau mesti diską. Jeigu viskas gerai seksis sezono metu, tai bus ir apdovanojimai. Šiuo metu dėmesys sutelktas į pasirengimą, varžybas ir viskas gana sklandžiai vyksta.

– Šiemet esate išrinktas ne tik geriausiu, bet ir įtakingiausiu šių metų sportininku. Kaip matote savo vaidmenį už stadiono ribų?

– Kai Lietuvoje taip retai būnu, tai to nelabai pastebiu, bet vis tiek jaučiasi, kad žmonėms įdomu. Reikia būti atsargiam, rodyti gerą pavyzdį, vis tiek yra didelė atsakomybė ir negali pridaryti kažkokių nesąmonių, reikia apie viską pagalvoti. Tai tokia naštelė yra, bet, kai nelabai būnu Lietuvoje, nelabai tai jaučiu.

– Kiek, apskritai, žymūs sporto žmonės turėtų išsakyti savo poziciją ar nuomonę tam tikrais visuomenėje vykstančiais procesais? Turbūt geriausiai pastaruoju metu matomas plaukikės Rūtos Meilutytės atvejis, jūsų treneris Mantas Jusis taip pat nevengia aštriai išsakyti savo nuomonę.

– Jeigu sportininkai jaučiasi patogiai reikšdami savo nuomonę ir yra įsigilinę į situaciją, tai tikrai yra labai svarbu ir labai gerbiu sportininkus už drąsą. Manau, kad tai labai daug prisideda ir prie pokyčių, nes sportininkai yra matomi žmonės ir sektini.

– Jau paminėjau jūsų trenerį M. Jusį, su kuriuo dirbate daugelį metų, čia ir toliau niekas nesikeičia, bet pasikeitimų tarp trenerių JAV yra – ilgametį trenerį Mohamadą Saatarą pakeitė Brianas Blutreichas. Kaip sekasi priprasti prie šio pokyčio?

– Sakyčiau, pokytis ir perėjimas labai lengvai įvyko. Brianas labai patyręs treneris ir treniravęs labai gerų sportininkų, prizininkų pasaulio čempionatuose, NCAA (JAV studentų čempionatas – aut. past.) čempionų, tai supranta, kaip treniruoti aukščiausio lygio sportininkus, ir supranta psichologiją. Jis nebandė kažko keisti, pamatė mano stiprybes, silpnybes. Labai atvirai pasikalbėjome ir, manau, viskas labai natūraliai vyksta, gerai sutariame. Dabar, sakyčiau, koncentruojamės į mažas detales. Kadangi Oregono universitetas yra labiau šiaurinėje dalyje, tai ten vėsu ir daugiau laiko skiriame mėtymui į tinklą, ne lauke, tai labiau padeda susikoncentruoti į techniką. Manau, šiais metais tas techninis progresas jausis, gal ir rezultatai turėtų natūraliai pakilti.

– Pats treneris – buvęs disko metikas, dalyvavęs Barselonos olimpinėse žaidynėse. Ar būtent jis pastebėjo, kur dar būtų galima pagludinti techniką?

– Ir jis pastebėjo, ir pats žinojau, kur dar patobulinti. Treneris turėjo įžvalgų, tai priėmiau kaip gerą kritiką ir pamačiau, kur galima tobulėti, gal anksčiau tų mažų klaidų nemačiau. Tarp mūsų vyksta abipusė diskusija, treneris įdeda savo kažkokią dalį, tai man prideda naudos, tai viskas taip labai natūraliai vyksta.

– Ar lengvai priimate kritiką?

– Nuomonių būna įvairių. Kaip sportininkas priimu kritiką iš žmonių, kurie tikrai nusimano – man tokia kritika yra svarbi ir tikrai ją priimu ir gerbiu, be to, tai man yra naudinga. Bet, aišku, priklauso, iš ko ir apie ką tą kritiką gauni.

– Daug kas tikėjosi, kad po bakalauro studijų Kalifornijoje, Berklio universitete, seksite paskui trenerį M. Sataarą į Teksasą, kur jis ir persikėlė, bet pasirinkote Oregoną. Kodėl?

– Nedaug kas žino, bet aš pirmas nusprendžiau keisti universitetą ir tada treneris irgi nusprendė eiti į kitą universitetą. Viskas įvyko priešingai, nei atsispindėjo spaudoje. Pasakiau treneriui, kad išeinu, ir tada išėjo ir jis. Jau buvau nusprendęs eiti į kitą universitetą, tai nulėmė ir žymiai geresnės sąlygos Oregono universitete, be to, turiu dar vienerius metus, kai galiu dalyvauti NCAA, tai taip ir nusprendžiau pakeisti universitetą. Treneris labai puikiai mane suprato, nes Berklio universitetas nelabai jau ir galėjo varžytis dėl sąlygų. Puikiai išsiskyrėme ir susirašome, gal dar dirbsime kartu ateityje. Viskas, sakyčiau, įvyko labai sklandžiai.

– Baigėte psichologijos bakalauro studijas, ką studijuojate dabar?

– Ne pelno siekiančių organizacijų vadybą. Tai ne magistro studijos, o kaip papildoma sertifikato programa (angl. certificate program – aut. past.), kurią galima pasirinkti po bakalauro studijų. Trukmė – metai.

– Ar pasirinkta studijų programa susijusi su tuo, jog esate minėjęs, kad norėtumėte ateitį sieti su verslu? Ar išlieka toks ateities tikslas?

– Sunku dar pasakyti, nuomonės keičiasi. Dabar koncentruojuosi į sportą, bet, manau, tai labai naudinga studijų kryptis, man pačiam gana įdomu, be to, su sportu galima susieti. Bus matyti, kur po sporto mano karjera kryps, nežinau dar.

– Psichologija ir vadyba atrodo visiškai skirtingos studijų programos. Kaip sekėsi studijų pradžia Oregone?

– Gana lengvai, sakyčiau. Universitete yra studentų, su kuriais kartu mokomės, truputį padeda, tai nėra sudėtinga.

– Judžinas vadinamas lengvosios atletikos sostine. Ar tai pajutote?

– Tikrai jaučiasi. Berklis buvo labiau akademinis universitetas, iš sporto pusės, sakykime, nelabai populiarus, o Oregonas, atvirkščiai, akademiškai ne toks stiprus, bet ypač lengvoji atletika labai populiari ir pačiame Judžino mieste. Jaučiasi dėmesys ir atpažįsta kartais studentai gatvėje. Iš tikrųjų smagu, sąlygos šimtą kartų geresnės, nėra kuo skųstis, tokių sąlygų dar niekur nesu matęs. Tik treniruokis ir viskuo bus pasirūpinta.

– Ar treniruojatės tame pačiame stadione, kur ir iškovojote pirmąjį pasaulio vicečempiono titulą 2022-aisiais?

– Taip, ten ir vyksta treniruotės. Daugiau varžybų vyko tame stadione, tai tas stadionas toks savas, net keista, kad tas pasaulio čempionatas vyko ten, nes stadionas ganėtinai nedidelis, nėra tai didžiulis stadionas, kuriame dažniausiai vyksta čempionatai. Tai net truputį ir primiršau, kad Judžine dalyvavau pasaulio čempionate.

– Kaip pavyko įsilieti į naująją komandą „Ducks“, kuri žymi Jungtinėse Amerikos Valstijose?

– Būna ir komandų vakarai, tai draugaujame. Amerikoje vis tiek lengvąją atletiką bandoma padaryti tokiu komandiniu sportu. Tai būna komandų susibūrimai, varžybose skaičiuojami komandų iškovoti taškai. Esu susipažinęs su komandos draugais, sutariame ir atmosfera tikrai gera.

– Kokie svarbiausi startai laukia varžybų sezone Jungtinėse Amerikos Valstijose? Kada pradėsite dalyvauti varžybose?

– Dar tikslios datos neturiu, bet, manau, balandžio viduryje ar pabaigoje bus pirmosios varžybos, gal net Oklahomoje, Ramonoje. Tiksliai nežinau, bet vis tiek šiemet jau norisi pagaliau laimėti NCAA čempionatą, o pagrindinės varžybos vis tiek yra Europos čempionatas rugpjūčio viduryje.

– Tai tikslas vėl yra dalyvauti varžybose Ramonoje, kur dvejus metus iš eilės pasiekėte pasaulio rekordą?

– Nėra tokio tikslo, kaip ir praėjusiais metais nebuvo, tik kelios savaitės iki varžybų nusprendžiau, kad važiuosiu, tai, manau, šiais metais irgi bus taip. Vis tiek šiais metais pokyčių nemažai ir, kadangi treniruojamės daugiau viduje nei lauke, sunku pasakyti, kaip bus, kai pavasarį išeisiu į lauką. Mėtant į tinklą taip ilgai, vis tiek užtrunka prisitaikyti prie stadiono sąlygų. Jeigu viskas gerai seksis, tai važiuosiu į Ramoną ir pabandysiu gal tą rekordą pagerinti, o jeigu matysiu, kad reikia daugiau laiko įsivažiuoti, liksiu dar pasitreniruoti.

– Ar jau galite pasakyti, ar Judžinas bus trumpalaikė, ar ilgalaikė karjeros stotelė?

– Planas dabar yra baigti mokslus ir po šių metų grįžti gyventi į Lietuvą. Kad nuvažiuosiu į stovyklą Oregone ar kažką panašaus, tai tokios galimybės neatmetu. Kai persikėliau į Oregoną, jau tada nusprendžiau, kad po šių metų jau grįšiu į Lietuvą.

– Kalbame ant 2026-ųjų slenksčio, tai laikas, kai atsigręžiama ir praėjusius metus. Kas labiausiai nudžiugino 2025 metais?

– Šiuo sezonu mėgavausi – procesu tarp varžybų, varžybose, buvo mažiau streso, daugiau pasimėgavimo. Taip pat, kai grįžau į Lietuvą vasarą, mėgavausi visomis stovyklomis su broliu, treneriu ir kineziterapeutu. Nesijautė kažkokio didelio spaudimo, naštos, kaip buvo olimpiniais metais. Iš tikrųjų šis sezonas buvo smagus, tikrai mėgavausi kiekviena diena, treniruotėmis, varžybomis ir man patinka, kad pagaliau pereinu į ramesnę psichologinę būklę, pradedu mėgautis vis labiau.

– Tai dabar jau galite pasakyti, kad olimpinis sezonas, nesvarbu, kokie titulai būtų iškovoti prieš tai, įneša daugiau įtampos?

– Taip. Aišku, ir užgrūdina. Atrodo, po tokio sezono niekas nebaisu. Manau, kad ateinančiose olimpinėse žaidynėse jau kiek lengviau bus psichologiškai.

– Paskutiniu sezono akcentu tapo beprotiškas finalas pasaulio čempionate Tokijuje ir antra kartą karjeroje laimėtas sidabro medalis, nors kaip pasaulio rekordininką daugelis būtent jus laikė favoritu. Kaip ir šiandienos perspektyvos žvelgiate į šį medalį?

– Vis tiek yra tokio nepasitenkinimo. Dar tų varžybų nežiūrėjau ir nežiūrėsiu, dar reikia laiko. Skaudžiausia, kad mane „apmetė“ paskutiniu metimu ir nepavyko „atsimušti“ šeštuoju bandymu… Aišku, viskas eina į patirtį ir sidabras nėra blogai, tik vis tiek taip norisi to aukso ir, atrodo, viskas ranka buvo pasiekiama ir išslydo. Suprantu, kad viskas yra gerai, bet sūrumas truputį jaučiasi.

– Neabejotinai turime pasidžiauti ir vyresnio brolio Martyno Tokijuje iškovota 7 vieta bei sėkmingu sezonu. Jūsų manymu, kodėl būtent šiemet taip „iššovė“ Martynas?

– Jis buvo labai gerai pasirengęs ir taip gerai Tokijuje susiklostė kvalifikacija. Manau, gerai buvo pasirengęs psichologiškai, gal jau vis tiek ateina amžius (juokiasi – aut. past.), jau ne pirmas čempionatas, tai atsipalaidavimas jautėsi ir, aišku, finalas jam labai gerai susiklostė. Manau, tai turėtų būti lūžio sezonas. Tikiu, kad po tokio sėkmingo sezono dabar viskas turėtų kilti į viršų.

– Jaunėlė sesuo Gabrielė irgi sparčiai tobulėja disko metimo sektoriuje. Kokios, jūsų manymu, jos perspektyvos?

– Sunku pasakyti, bet ji tikrai labai motyvuota, daug treniruojasi, jai patinka, taip pat labai nori išvažiuoti studijuoti į Ameriką. Dabar ji vienuoliktokė, tai liko šie ir kiti metai. Vasarą laukia pasaulio jaunimo iki 20 metų čempionatas, tai yra toks tikslas. Nenoriu prognozuoti ir spausti, tai bus matyti…

– Pasvajojate, kad visi trys galėtumėte varžytis tose pačiose olimpinėse žaidynėse?

– Taip, tai būtų įspūdinga ir manau, kad tai realu.

– Pokalbio pabaigoje turėčiau paklausti apie 2026 metų lūkesčius ir tikslus, bet labiau noriu klausimą pasukti kita linkme – ko sau palinkėtumėte 2026-iesiems?

– Aišku, norisi tų medalių, bet ne apie tai… Palinkėjimas sau, aišku, banaliai skambės, bet linkiu dar labiau mėgautis visu procesu ir nesureikšminti pralaimėjimų ar pergalių, nes reikia suprasti, kad visko būna ir tie kalneliai neišvengiami. Tai jau darau geriau, bet yra visada kur tobulėti ir to sau palinkėsiu.

Kviečiame klausyti / žiūrėti visą epizodą su Mykolu Alekna:

LRT radiotekoje.

LRT mediatekoje.