„Įkvėpti judėti“: Multitalentas Judita Traubaitė – orientacininkė, iškovojusi olimpinį kelialapį biatlone

„Įkvėpti judėti“: Multitalentas Judita Traubaitė – orientacininkė, iškovojusi olimpinį kelialapį biatlone

Su orientavimosi sportu užaugusi Judita Traubaitė vos prieš trejus metus atėjo į pirmąją biatlono treniruotę, o jau šiemet 25-erių sportininkė kartu su Lietuvos moterų biatlono estafečių rinktine iškovojo kelialapius į Milano ir Kortinos žiemos olimpines žaidynes. J. Traubaitė yra fenomenalus talentas – be orientavimosi sporto ir biatlono, ji savo jėgas dar išbandė ir šalies moterų futbolo A lygoje.

J. Traubaitė gyvenime save norėjo išbandyti ne tik sporte, todėl didelę dalį laiko atidavė ir muzikai. Talentingoji mergina lankė muzikos mokyklą, grojo fortepijonu, taip pat laiko atrasdavo ir kitiems pomėgiams. Vėliau ji Vilniaus universitete baigė biologijos studijas. Prieš ateidama į biatloną J. Traubaitė į sportą žvelgė tik kaip į mėgstamą ir džiaugsmą teikiantį užsiėmimą, o olimpinė svajonė sukirbėdavo tik per televizoriaus ekraną stebint aukščiausio lygio varžybas.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ būsima olimpietė pasakoja apie lemtingą dieną su šalies biatlono rinktine Ignalinoje, kai pamažu pradėjo keistis gabios atletės požiūris – užgimė troškimas atsidurti greta pasaulio biatlono žvaigždžių.

– Pirmą kartą šalies istorijoje kitąmet Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse galėsime palaikyti net dvi Lietuvos biatlono estafečių komandas – vyrų ir moterų. Vyrų rinktinė jau varžėsi praėjusiose žaidynėse, o moterų komandai – tai istorinis pasiekimas. Kiek pati tikėjai šios svajonės įgyvendinimu, nes dar neseniai atrodė, kad turėti stiprią Lietuvos moterų biatlono rinktinę prireiks nemažai laiko, juk šiemet komanda buvo suburta po daugiau nei 7 metų pertraukos?

– Tik atėjus į biatloną, minčių apie tai nebuvo. Sunku buvo įsivaizduoti, kad po trejų metų viskas taip galėtų pakrypti. Vis dėlto, jeigu kalbėtume apie pastaruosius metus, praėjusią vasarą ir visą šį žiemos sezoną, tai, sakyčiau, tas tikėjimas tiek trenerio, tiek ir kitų komandos draugių jau tikrai buvo didelis. Sezono pabaigoje jau nebuvo tokia labai didelė staigmena, kad iškovojome kelialapius, bet, žinoma, vis tiek smagus tas galutinis rezultatas.

– Jau prieš paskutinį pasaulio biatlono taurės etapą visi tyliai kalbėjo, kad abiem rinktinėms pavyks išsilaikyti tarp 20 geriausių Nacijų taurės įskaitos komandų ir iškovoti olimpinius kelialapius. Kas vyko komandos viduje, kalbėjote tarpusavyje, kad olimpinė svajonė ranka pasiekiama?

– Taip, aišku, kažkiek aptardavome ir tuos tarpinius rezultatus, kas daugiau, kas mažiau sekė. Gal mūsų tas pagrindinis lūžis tvirtesnio įsitikinimo link buvo, kai jau turėjome ketvirtą komandos narę, įvykdžiusią pasaulio taurės normatyvą ir žinojome, kad galėsime startuoti estafečių rungtyje ir gausime nebe nulį taškų, kaip iki šiol, o vis tiek tam tikrus taškus ir automatiškai bus lengviau konkuruoti su greta esančiomis komandomis, pavyzdžiui, Kazachstano rinktine.

– Ką tau pačiai reiškia olimpinės svajonės įgyvendinimas, juk didžiąją dalį sportinės karjeros buvai neolimpinės sporto šakos – orientavimosi sporto – atstovė ir net realiai negalėjai svajoti, kad vieną dieną varžysiesi olimpinėse žaidynėse?

– Net nežinau… Ir dabar dar keistas tas jausmas. Prieš kelerius metus, atėjus į biatloną, būtų atrodę „wow“, bet tuo metu tai atrodė turbūt ir sunkiai įgyvendinama, ir per daug apie tai nemąsčiau. Iki biatlono užsiiminėjau sportu tik mėgėjiškai, vien iš idėjos, dėl to, kad patiko. Pats sportas, kuriuo užsiiminėjau, neolimpinis, bet, galbūt, žiūrint svarbesnes varžybas ar olimpines žaidynes, kažkiek ir būdavo ta mintis, kad galėčiau ir aš.

Galvodavau, vienas ar kitas sportas yra įdomus ir gal, jeigu išbandyčiau, būtų įmanoma patekti į olimpines žaidynes, bet tai būdavo labiau smagų žiūrėjimą lydinti mintis. Nuo mažens tokio tikslo ar konkrečios svajonės tikrai neturėjau.

– Stebėdavai tiek vasaros, tiek žiemos olimpines žaidynes?

– Taip, stebėjau tiek vasaros, tiek žiemos olimpines žaidynes, kai kurias sporto šakas gal labiau, kitas – mažiau.

– Nuo mažens tęsei šeimos tradicijas ir užaugai su orientavimosi sportu, tapai pasaulio jaunimo (iki 23 m.) orientavimosi sporto slidėmis čempione, jau tada buvai ir šalies biatlono rinktinės narė. Kaip ir kodėl tavo gyvenime atsirado biatlonas?

– Orientavimosi sportu užsiiminėjau nuo mažens, tai, galima sakyti, natūraliai iš šeimos perimtas dalykas. Man šitas sportas labai patinka, o biatlonas gal pirmus kartus užkabino, žiūrint olimpines žaidynes. Pastaruosius bent 6 metus sekiau kiekvieną pasaulio biatlono taurės etapą. Mėgstu ir lygumų slidinėjimą.

Orientavimosi sporte ir slidėmis užsiiminėjau, tai ta kombinacija slidinėjimo ir šaudymo, tas netikėtumo šioks toks faktorius, palyginti su paprastu slidinėjimu, gal ir užkabino. Biatloną visada norėjau išmėginti, bet, nežinau, kaip kitiems atrodo, bet man visuomet iš šalies tai atrodė gana uždaras sportas, nes vis tiek sportas su ginklu ir kažkaip nebuvau girdėjusi to prieinamesnio kelio į šią sporto šaką, kaip papulti ir išmėginti.

– Viena yra stebėti sporto šaką ir galvoti, kad tai yra įdomu, kita – jau suaugusiai merginai ją išmėginti. Iš šalies atrodo labai drąsus žingsnis…

– Iš tikrųjų prieš 3 metus pavasarį buvo labai sunku apsispręsti… Pirmą kartą važiavau į Ignaliną su mintimi, kad tiesiog noriu pamėginti pašaudyti, bet man iškart pasakė, kad bus ir B rinktinės treneris bei viską parodys ir papasakos. Dėl to jau važiavau su šiokiu tokiu išgąsčiu. Mano pirminė intencija buvo tik pamatyti, kaip šis sportas iš arčiau atrodo. Kai nuvažiavau, man viską labai detaliai papasakojo apie komandos vidaus darbą ir tos pora pasibandymo dienų tikrai paliko labai gerą įspūdį, nes buvo ir dėmesys, ir nuoseklus paaiškinimas, kaip viskas vyksta.

Paskui, kai iki pirmosios stovyklos pradžios turėjau mėnesį apsispręsti, iš tikrųjų buvo labai sunku – mėčiausi, nes ir dėl studijų šiek tiek klaustukų buvo, kaip suderinti, taip pat jaučiau kaip ir atsakomybę, susijusią su orientavimosi sportu. Paskutinis sezonas slidėmis buvo geriausias iki tol buvusių, tai jaučiau atsakomybę ir prieš save, ir prieš visą orientavimosi sporto bendruomenę. Atrodė, jeigu nueisiu ir pamėginsiu biatloną, galbūt nuvilsiu. Šitas spaudimas buvo sunkiausias.

– Kas buvo lemiamas faktorius, kad nusprendei priimti iššūkį išbandyti biatloną?

– Tikriausiai ta pati pirma diena, kai pabuvau Ignalinoje – tas pabandymas pašaudyti, dėmesingas parodymas, kaip viską reikia daryti. Aišku, užkabino šaudymas ir supratau, kad gal iš tikrųjų galėčiau kažką pasiekti, nes ateinu vis tiek ne nuo sofos, su tam tikrais slidinėjimo pagrindais.

Supratau, kad, jeigu ne dabar, tai vėliau jau turbūt nepabandysiu ir kad stebėti kitais metais biatlono varžybas per televizoriaus ekraną būtų labai dviprasmiškas jausmas, nes dar labiau nei bet kada stebėčiau ir galvočiau, kad visgi galbūt galėjau ir aš čia kažkur būti. Būtų toks šiek tiek ir su apmaudu žiūrėjimas, tai nutariau, kad reikia pamėginti bent vasaros stovykloms prisijungti ir sutarėme, kad apsispręsiu iki sezono pradžios.

– Slides jau buvai prisijaukinusi orientavimosi sporte, tačiau šaudymas biatlone neretai net ir labiausiai patyrusiems sportininkams kelia iššūkių. Vis dėlto jau per pirmąjį sezoną nustebinai visus taikliu šaudymu. Kokia buvo ta pažintis su šaudymu?

– Ir po šiai dienai turbūt didžiausias trikdis yra klaidos baimė ir man treneris tą patį vis pabrėžia, kad per daug noriu, kad visada viskas gerai išeitų ir tada sukeliu nereikalingą įtampą. Pradžioje, kai atėjau į biatloną, taip viskas gerai buvo paaiškinta ir dariau žingsnelis po žingsnelio, tiksliai tai, ką pasakė ir atrodė, kad nėra ten kažko labai stebuklingo. Aišku, gal vieniems savaime tai geriau pavyksta, kitiems – sunkiau, bet, atrodo, tiesiog sekiau visus duotus patarimus. Prieš tai tik kelis kartus rankose buvau laikiusi penkiakovės ginklą.

– Kaip biatlono rinktinė priėmė tave?

– Šito taip pat šiek tiek bijojau, nes, atrodė, kad ateini į bendruomenę, kuri nuolat kartu jau daug metų, bet buvau labai draugiškai priimta ir nebuvo didesnio diskomforto ir tikrai labai lengvai viskas pavyko. Atsimenu, iš pradžių buvo toks keistas jausmas, kai prieš pirmos stovyklos treniruotę atėjau į namą, gyvenau kitoje vietoje nei komanda, ir pamačiau žmones, kuriuos stebėdavau kaip didelė sirgalė per televizoriaus ekraną – tai ir Tomas Kaukėnas, ir Vytautas Strolia. Kartu sėdėjome ant tos pačios sofos, visi maloniai pasisveikino, prisistatė. Tai man gal pačiai buvo toks netikėtumo faktorius.

– Net ir perėjusi į biatloną dalyvauji ir laimi ir orientavimosi sporto čempionatuose tiek bėgte, tiek su slidėmis, ar čia užkoduota tavo genuose, kad negali užsiimti viena veikla, ar orientavimosi sportas ir bus ta pirmoji meilė, kuri išliks tavo gyvenime?

– Abu dalykai. Pastaruosius kelerius metus sunku, kad daug daugiau dėmesio skiriu vienam dalykui, todėl, kai turiu galimybę, tarkime, pertraukas tarp stovyklų, tai pailsėti psichologiškai ir nuo monotoniško darbo orientavimosi sportas yra geriausia alternatyva. Taip, pernai irgi startavau orientavimosi sporto varžybose, kiek šiemet išeis, nežinau. Žinoma, apie dalyvavimą svarbiose orientavimosi sporto varžybose ir tarptautiniuose čempionatuose šiuo metu tikrai negalvoju.

Orientavimosi sporte labai svarbus daugelio metų įdirbis ir nėra taip, kad tie įgūdžiai dingtų, nebėgiojant pusę metų ar metus, nėra taip, kad tai įgytumei per pusę metų. Mano fizinis pasirengimas, kaip nežiūrėsi, šiuo metu yra geresnis nei bet kada, prieš ateinant į biatloną. Tai ta kombinacija savaime duoda visai gerus rezultatus dviejose sporto šakose.

– Tarp mylimiausių sporto šakų turbūt galime priskirti ir futbolą? Kaip jis atsirado tavo gyvenime, juk atstovavai MFA „Žalgirio“ moterų komandai, Lietuvos A lygoje sužaidei apie pusšimtį rungtynių?

– Net tiksliai neatsimenu, kada pradėjau lankyti futbolą, gal prieš kokia 13 metų ir tai su tam tikromis pertraukomis truko nemažai, kažkur 7–9 metus žaidžiau. Būdama gal 6 metų, kai atostogavau Trakuose pas senelius, su dviračiais vis nuvažiuodavome į stadioną kamuolį paspardyti, aitvarą palaidyti ir ten treniruodavosi panašaus amžiaus berniukų komanda, kuri labai gerai žaisdavo ir Lietuvos lygiu. Seneliai pažinojo trenerį ir pavyko, kad kelias treniruotes prisijungčiau ir išmėginčiau.

Man labai patiko. Nuo mokslo metų pradžios mielai ir Vilniuje būčiau lankiusi futbolą, bet mergaičių komandų tuo metu dar nebuvo, prie berniukų komandų, nežinau, kodėl neprisijungiau, nors būdavo kartais mišriai besitreniruojančių komandų, bet šiaip tuo metu dar žaidžiančių mergaičių išvis beveik nebuvo, tai atpuolė ši mintis, kiti būreliai užėmė vietą. Dar vėliau kelerius metus pramoginius šokius lankiau, į futbolą atėjau, kai sužinojome apie mergaičių komandą. Tai buvo 5 ar 6 klasėje ir tęsėsi ta kelionė tai vienoje komandoje, vėliau – kitoje.

– Tai kaip atrodydavo / atrodo Juditos Traubaitės diena, vaikystėje dar gi buvo ir muzikos mokykla, nuolat kelios sporto šakos, biologijos studijos Vilniaus universitete?

– Kaip mėgstama sakyti, kuo daugiau darai, tuo daugiau ir sutalpini. Tokios kaip ir didesnės paslapties nėra. Būna tų labiau turiningų dienų ir atrodo, kiek spėjau, o kitą dieną kaip ir nieko per daug nedarau ir diena praeina ir, rodos, nieko daugiau ir nebūčiau spėjusi. Mokyklos metais būdavo, kad nueini į pamokas, antras prioritetas būdavo muzikos mokykla, nes vis tiek tai būrelis su griežtu tvarkaraščiu, pažymiais ir visa kita.

Žvelgiant į kitus būrelius, futbolas tada eidavo, orientavimosi sportu labiau užsiiminėjau savaitgaliais, važiuodavau į varžybas ir tai tapdavo geriausia treniruote. Nepamenu, kad jausčiau didesnį nuovargį – pavargsti nuo mokslų, tai sporto būrelis yra kita veikla ir čia pravėdini smegenis bei grįžti tada namo ir gali ruošti namų darbus.

– Koks buvo studijų laikotarpis, nes dažnai sportininkams tai tampa tam tikru lūžiu gyvenime, kai reikia pasirinkti, kuriuo keliu – profesijos ar sporto – eiti?

– Iš pradžių studijas suderinti su tuo, sakykime, neprofesionaliu sportu sunku nebuvo. Vis tiek studijos Vilniuje, tai, palyginti su mokyklos laikais, niekas stipriai nesikeitė. Pradžioje net kitą dalyką metus studijavau, vėliau pakeičiau į biologiją. Kai jau nutariau prisijungti prie biatlono, buvo likę kiek daugiau nei metai studijų, tai, svarstant dėl šito sprendimo, buvo šiek tiek dvejonių, nes biologijos studijos vis tiek reikalaujančios daug gyvo paskaitų lankymo, nemažai laboratorinių darbų.

Labai gelbėjo, kad buvo likę kiek daugiau nei metai ir paskutinis semestras buvo skirtas tik bakalauro darbui rengti. Kitas dalykas, dabar norėčiau padėkoti labai pagelbėjusioms kelioms bendrakursėms, kurios gerai nupasakodavo apie situaciją, kas vyksta paskaitose, persiųsdavo medžiagą. Su jomis pajuokaudavome ir apie olimpines žaidynes, kai perėjau į biatloną.

– Ne kartą per mūsų pokalbį paminėjai, kad orientavimosi sportu užsiiminėjai neprofesionaliai. Kur buvo didžiausi pokyčiai perėjus į biatloną?

– Čia gal labiau susiję ne su sporto šakų – biatlono ir orientavimosi sporto – skirtumais, o mano požiūriu į sportą. Orientavimosi sportui niekada neskyriau tiek dėmesio, kiek dabar skiriu biatlonui. Biatlonui reikia ir tenka skirti daug laiko, nes tai jau yra profesionalus sportas ir neturiu kaip ir kito pasirinkimo, bet ir mano pačios noras yra pasiekti kuo geresnių rezultatų, be kryptingo darbo tai nepavyktų.

Iš kitos pusės, orientavimosi sporte taip pat yra žmonių, kurie dirba kryptingai, kaip aš tai darau dabar biatlone. Man ta permaina buvo, kad pradėjau žymiai nuosekliau dirbti, aišku, ir labai daug treniruočių stovyklų atsirado, tai tikrai didelis pokytis. Varžybų jaudulys abiejose sporto šakose tas pats, mastas, aišku, kitas, ypač jeigu kalbame apie žiūrovus.

Startuojant tarptautinėse varžybose, abiejose sporto šakose atsakomybės jausmas didelis, nes, kuo didesnį palaikymą jauti, kuo labiau tavimi tiki žmonės, atrodo, tuo tas atsakomybės jausmas didėja, norisi nenuvilti, gerai pasirodyti, bet, manau, tai ir stumia judėti į priekį. Biatlone sunkumų iškyla ne su varžybomis ar kažkuo kitu, o su didele stovyklų apimtimi, su ilgais išvažiavimais, kas galbūt yra žiemos sporto specifika.

– Ar, užsiimant keliomis veiklomis, yra kankinusi mintis, kad galbūt dėl to negali būti maksimaliai gera vienoje srityje?

– Tikrai kartais būna, kad tenka susidurti su tokiomis mintimis. Atrodo, kad, jeigu dėčiau dar daugiau pastangų, gal dar geresni galėtų būti rezultatai, bet kažkuriuo momentu suprantu, kad galimai tie rezultatai netgi nukentėtų, nes bent jau man psichologiškai žymiai sunkiau, kai esi tarsi uždarytas toje vienoje veikloje ir labai apribotas. Pasidaro sunku psichologiškai, o tada jau sudėtinga dirbti tinkama linkme ir fiziškai.

– O tas buvimas lydere net keliose veiklose ir papildomas visuomenės spaudimas neslegia?

– Sunku pasakyti, kiek tai yra iš šono, kiek man pačiai atrodo, kad, ką darau, norisi daryti gerai. Gal čia labiau iš manęs kylantis noras.