„Įkvėpti judėti“: Gimnastas R. Tvorogalas: net ir tapus olimpiniu čempionu, salė Lietuvoje neatsirastų

„Įkvėpti judėti“: Gimnastas R. Tvorogalas: net ir tapus olimpiniu čempionu, salė Lietuvoje neatsirastų

Gimnastas Robertas Tvorogalas ir toliau demonstruoja neįtikėtiną valią ir atkaklumą – jis antrą kartą karjeroje tapo pratimų ant skersinio Europos čempionu. Ketvirtį amžiaus gimnastikos salėje judesius šlifuojantis R. Tvorogalas – vienintelis gimnastas nepriklausomos Lietuvos istorijoje pasipuošęs visų spalvų Senojo žemyno čempionatų medaliais – iš viso net penkiais.

30-metis sportininkas retai varžybų starto protokoluose pamato bendraamžių pavardes, tačiau trauktis iš profesionalaus sporto dar neketina – svajonėse patekimas į pasaulio čempionato finalą ir ketvirtąsias olimpines žaidynes. Gimnasto nepalaužė ir aibė traumų, ir baimė – ypač posūkių metu – lydinti jį jau dešimtmetį. Saugių treniruočių sąlygų stoka Lietuvoje tik paaštrina šią problemą. R. Tvorogalas prisipažįsta, kad treniruojantis tinkamai įrengtose salėse baimės sumažėtų, tačiau namuose tokių galimybių nėra.

Tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ R. Tvorogalas taip pat pasakoja, kad po kiekvienų olimpinių žaidynių keičiasi gimnastikos taisyklės, todėl tenka nuolat prisitaikyti ir keisti pasirodymo varžybose programą. Šiemet naujas jo programos elementas – sudėtingas trigubas nusileidimas – pareikalavo 8 mėnesių pasirengimo ir baigėsi kelio trauma. Dukart Europos čempionas itin vertina trenerio Jevgenijaus Izmodenovo patirtį, nes būtent jo sprendimai ir taktiniai pasirinkimai per varžybas dažnai lemia sėkmę. Vis dėlto R. Tvorogalas pabrėžia, kad jis greitai paleidžia ir pergales, ir nesėkmes – užtenka vienos nakties, kad vėl susitelktų į darbą.

– Pirmąkart Europos čempionu tapai pandeminiais 2020-aisiais, antrasis aukso medalis – po 5 metų. Skiriasi kažkuo šie du auksiniai apdovanojimai?

– Su amžiumi galbūt didesnės emocijos. Pirmą kartą, kai laimėjau, nesureikšminau kaip ir visų medalių ir laimėjimų, bet dabar gal senstu, nes šiame Europos čempionate vien patekimas į finalą žiauriai daug emocijų sukėlė, netgi daugiau nei pats laimėjimas.

– Nesi iš tų, kurie stipriai rodo užplūdusias emocijas. Kaip buvo šįkart?

– Šįkart gal šiek tiek daugiau nusišypsojau. Gal tas trigubas (nusileidimas – aut. past.) daug lemia. Daryti trigubą daug linksmiau nei standartinį mano nušokimą.

– Kas yra trigubas nusileidimas? Kaip, apskritai, pasikeitė tavo pasirodymas po Paryžiaus olimpinių žaidynių?

– Po olimpinių žaidynių pasikeitė taisyklės – anksčiau reikėdavo daryti 10 elementų, o dabar 8. Mažiau elementų, tačiau tai reiškia, kad reikia daryti sudėtingesnius dalykus ir pakelti stiprybės bazę. Trigubas nusileidimas – tai trigubas apsisukimas ore ir atsistojimas ant kojų.

– Kiek reikia treniruotis, kad toks nusileidimas pavyktų?

– Trigubą nusileidimą mokėmės jau seniai, norėjome net į olimpinių žaidynių pasirodymą jį įdėti, bet turėjome tik mėnesį laiko, kai sugalvojome tai padaryti. Laiko pritrūko, be to, programoje buvo net 10 elementų, tai pabaigoje po tiek elementų sunkiau jį padaryti. Po olimpinių žaidynių ir atostogų pradėjau ruošti trigubą nusileidimą, tai jau 8 mėnesiai jį treniruojamės. Nėra tai paprasta, nes treniruočių sąlygų neturime, nes reikia daryti, kur minkšta, kur saugu, tai privalome labai dažnai važiuoti į treniruočių stovyklas. Padaryti tokį nusileidimą netinkamomis sąlygomis baisu. Dėl to trigubo nusileido turiu traumą, plyšę prie menisko ragai, tai rodo, kad tai nėra paprastas ir saugus dalykas.

Pasaulio taurės etape kelios savaitės iki Europos čempionato patyriau traumą, bet ji nebuvo tokia rimta, o prieš dvi dienas iki čempionato per treniruotę dar kartą susitraumavau ir, kaip suprantu, tada viskas plyšo.

– Pirmoje gegužės pusėje vykusiame pasaulio sportinės gimnastikos „Iššūkio“ taurės etape Bulgarijoje pirmą kartą ir įtraukei trigubą nusileidimą į savo programą, Europos čempionate teisėjai davė dar geresnį įvertinimą už tavo pasirodymą. Ar jautei, kad Europos čempionate pasirodei dar geriau?

– Ne, nejaučiau. Iš tikrųjų Europos čempionate net nepadarėme visos savo programos, nes Bulgarijoje darėme visą programą, kurią jau seniai treniruojamės. Iš pradžių šiek tiek buvau nusivylęs, kad treneris neleido daryti visos programos, bet, pasirodo, treneris buvo teisus.

– Kaip nusprendžiate, kada darysite visą programą, kada kažkurių elementų atsisakysite?

– Treneris Europos čempionate buvo ir teisėjas. Gyvenome atskirai, tai tiesiog salėje susitikome pasikalbėti ir jis pasakė, kad tiesiog jaučia, kad nereikia daryti visos programos, nes finale pasirodžiau pirmas iš 8 dalyvių. Negalėjau matyti, kaip kiti dalyviai pasirodys, gerai ar blogai, ir tada nuspręsti, kokį pasirodymą daryti. Reikėjo žinoti nuo pat pradžių, ar daryti visą programą, ar palengvintą. Treneris pasakė, kad jam iš aukščiau atėjo sprendimas, kad reikia daryti lengvą programą.

– Netgi tokie niuansai kaip pasirodymo eilė nulemia taktiką, kurią renkatės varžybose?

Labai geras pavyzdys buvo Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Mano pasirodymas buvo vienas pirmųjų, tai nustatoma burtu keliu. Turėjome daryti visą programą, nes nežinojome, kaip kiti sudalyvaus. Jeigu būtume dalyvavę bent jau su antru–trečiu sportininkų srautu, tikrai nebūtume darę visos programos, nes labai daug gerų sportininkų krito nuo skersinio ir tikriausiai, jeigu būčiau daręs savo paprastą programą, kurią visus metus darau, būčiau patekęs į finalą ir netgi būčiau tarp trijų geriausių olimpinėse žaidynėse.

Pirmam pasirodyti gal lengviau, nes nėra laiko pergyvenimui. Kai varžybos būna 11–12 val., o ne 18 val. vakare, tiesiog yra lengviau – atsikeli, papusryčiauji, nueini, sudalyvauji ir viskas. Tada jau lauki ir žiūri varžybas. Vis dėlto, žvelgiant taktiškai, geriau dalyvauti paskutiniam, nes matai, kaip visi kiti pasirodo.

– Kaip dažnai keiti savo programą ir kokios įtakos tai gali turėti galutiniam rezultatui?

– Po kiekvienų olimpinių žaidynių privaloma kažką keisti, nes tai priverčia daryti pasikeitusios varžybų taisyklės. Elementų yra šimtai skirtingų, daug ką moku, kai kartas nuo karto kažkas nesigauna, tai pakeičiame vieną elementą kitu. Jau šiemet du kartus pakeitėme programą. Keičiame elementus vietomis, kad būtų patogiau, žiūrime, eksperimentuojame.

Turiu gana daug patirties, tai klaidą padaryti sunku. Nepatyrusiam sportininkui programoje kažką pakeisti, kai kažkas nueina ne taip, kaip planuota, sudėtinga, sportininkas pasimeta, papildomai pridaro klaidų.

– Europos sportinės gimnastikos čempionatas vyko Vokietijoje, o ant antrojo apdovanojimų pakylos laiptelio palikai būtent šeimininkų atstovą. Turėjai turbūt visa galva būti aukštesnis, kad nugalėtumei savų sienų pranašumą turintį sportininką?

– Toje šalyje, kuriose vyksta varžybos, teisėjai visada yra palankesni šeimininkams. Tiesiog labai gerai atlikau savo programą. Vokietis taip pat, bet akivaizdžiai daugiau klaidų padarė. Jis irgi nepadarė visos savo programos. Vokietis baigė savo sportinę karjerą šiose varžybose, nes jam, rodos, 35-eri, tai jam nebuvo svarbu laimėti, svarbu buvo namuose iškovoti medalį. Tai jis, pamatęs visus teisėjų vertinimus, priėmė sprendimą daryti lengvesnę programą, kad būtų tarp trijų geriausių sportininkų.

– 2020–2025 m. be dviejų aukso medalių pratimuose ant skersinio buvo dar ir 2 sidabro apdovanojimai – 2022 ir 2024 m., bronzą 2020 m. laimėjai ir pratimuose ant lygiagrečių. Šis penkmetis neabejotinai rodo tavo sportinę brandą.

– Taip, tik gaila, kad tik Europos čempionatų tai medaliai. Labai norėčiau bent į finalą patekti ir pasaulio čempionate. Kol kas buvau tik 11-as, bet dar nepasiduodu.

O pasidžiaugimas medaliu… Tas džiaugsmas, kai gaunu medalį, pakabina ant kaklo, pusvalandį džiaugiuosi, atvažiuoju namo ir duodu jį močiutei, kuri pakabina kažkur pas save ir stipriai nebegalvoju.

– Ne tik džiaugsmą, bet ir nesėkmes taip greitai paleidi?

– Manau, taip. Jeigu kažkokia nesėkmė įvyksta, neužsifokusuoju ties tuo. Man dažniausiai užtenka pamiegoti, nauja diena ir pas mane jokio liūdesio, einu daryti savo darbus.

Jaustis laimingu tikrai sau leidžiu, bet, jeigu yra kažkas negatyvaus, liūdesys, tai bandau slopinti. Mintyse tiesiog galvoju, kad, jeigu galiu kažką pakeisti, tai reikia keisti, jeigu negaliu, nėra ko pergyventi. Toks pokalbis galvoje vyksta ir viskas.

– Per šiuos paskutinius penkerius metus dalyvavai dvejose iš trijų savo olimpinių žaidynių – Tokijuje ir Paryžiuje. Į Tokiją dėjai labai dideles viltis, tačiau po nesėkmės, kai nuslydai nuo skersinio, treneris yra minėjęs, galvojai net apie karjeros pabaigą. Prieš Paryžių stengeisi sakyti, kad per daug neatsikrauni ir darysi, ką gali geriausio, nors treneris visgi vėl užsiminė apie aukščiausius tikslus. Kaip dabar vertini tą olimpinę patirtį iš laiko perspektyvos?

– Oi, nežinau… Jeigu bus ketvirtosios olimpinės žaidynės, gal gausis dar ramiau prie jų prieiti. Nes į pirmąsias olimpines žaidynes Rio de Žaneire nuvažiavome nieko neplanuodami, tik sudalyvauti, tai buvo labai ramu, sudalyvavau irgi normaliai, nors per varžybas patyriau traumą.

Prieš Tokiją mane labai paveikė ir žiniasklaida, ir tai, kad visi norėjo, kad nuvažiuočiau ir laimėčiau, nes buvau ką tik laimėjęs Europos čempionatą, tai labai „užsigrūzinau“. Prieš Paryžių bandžiau labai ramiai prieiti, bet pora savaičių iki olimpinių žaidynių vis tiek grįžo viskas tas pats, bet tik pora savaičių, ne pusę metų. Gal į ketvirtąsias olimpines žaidynes pavyks ramia galva nueiti.

– Atrodo, kad olimpinėse žaidynėse tie patys varžovai, tas pats inventorius, panašios sąlygos, bet ne vienas sportininkas yra sakęs, kad visgi kažkas tose olimpinėse žaidynėse kitaip?

– Pas mus įtaką turi ir inventorius. Nors treniruočių ir varžybų salėse yra toks pačios firmos inventorius. Tarkime, Paryžiuje 3 sportininkams apšilti ant skersinio davė 20 minučių, tai turėjome po 7 minutes. Prietaisai skiriasi tuo, kad yra priveržti prie skirtingų grindų, kitoks tempimas, o turi tik 7 minutes pajausti prietaisą. Treniruočių salėse nebuvau nieko blogo padaręs, visi elementai buvo labai gerai atlikti, o per varžybas ir stresiukas, ir tai, kad pasipraktikuoti neturi daug laiko, tai ir lemia, kad per varžybas daug kas iš sportininkų krenta.

Paprastą salto galiu ir ant asfalto padaryti, bet, atliekant trigubą, svarbu kiekvienas įtempimo milimetras. Turime matuoklius, kurie matuoja įtempimą ir netgi, jeigu jie teisingai rodo, pats skersinis gali būti kitokio minkštumo. Viską išmatuoti būna sunku.

– Pats paminėjai, kad prieš Paryžių stresas vis tiek aplankė, nors tik 2 savaitės iki olimpinių žaidynių pradžios. Kaip atrodo Roberto Tvorogalo varžybų stresas?

– Paryžiuje nušokimas buvo prastesnis, bet turėjau problemų su galva. Pas mane gal jau 10 metų yra baimė posūkiams ir, kiek besportuotume, tos baimės neišeina. Po to nušokimo baimės… Ir treneriui stresas, tai su juo kivirčai prasideda, nes kažko nepadarau, treneris verčia daryti, tada kažką atgal pasakau. Tai ir tarpusavyje prasidėjo stresas. Taip pat sunku užmigti, nes galvoji apie rytdienos treniruotę, ryte irgi galvoji apie treniruotę, tik baigiasi treniruotė, atsipalaiduoji valandai, tada vėl mintys apie rytdienos treniruotę. Tai nuolat tokiame strese ir tai suvalgo iš vidaus.

– Pratimus ant skersinio atlieki beveik 3 metrų aukštyje, pratimuose ant lygiagrečių triskart lūžo riešas. Kaip tavo baimė atsirado ir kaip tvarkaisi su ja?

– Nesitvarkau niekaip, tiesiog kankinuosi su tomis baimėmis, o tvarkytis su jomis reikia kokybiškose treniruočių salėse. Galima būtų tiesiog išvažiuoti kažkur kitus gyventi, sportuoti, bet čia namai. Man ne 16 metų, kad galėčiau važinėti po treniruočių stovyklas – turiu namus, draugę, katę, sodą, močiutę, kuriai reikia pagalbos.

Baimės labai paūmėjo po Rio de Žaneiro. Nebūtinai patyrus traumą baimė atsiranda, užtenka vieną kartą pasimesti ore – nesupranti, kur randiesi, nukrenti, nors ir saugiai ant nugaros, bet viskas, galvoje ta baimė jau yra. Vienintelis sprendimas yra turėti saugias duobes, kur gali treniruotis kiekvieną dieną, ne tik, kai esi geros nuotaikos, bet ir blogos, kai pavargęs, bet ateini ir gali viską daryti saugiai.

Yra daug elementų, kuriuos baisu daryti, bet viskas yra treniruojama, tik turi būti minkšta duobė. Aišku, gali ir į patį skersinį trenktis, bet, kai apačioje yra minkšta duobė, visai kas kita. Užteko vieną kartą pasimesti, nors net gal ir minkšta duobė buvo, tada prasidėjo baimė visur, nes tada dariau daugiakovę, ne tik pratimus ant skersinio. Atsirado tos problemos. Yra tik vienintelis sprendimas šiai problemai spręsti – sportuoti saugiai kiekvieną dieną. Nuvažiuoju į stovyklą ir sportuoju saugiai, o, grįžęs į Vilnių, nieko nedarau, nes bijau, bandau per noriu ar nenoriu, kartais gaunasi, kartais — ne ir tai vėl „sutrigerina“ tą mano baimę. Po to vėl nuvažiuoju, kur minkšta ir sportuoju normaliai.

– Kaip per tuos 25-erius metus gimnastikoje ta baimė keitėsi, o galbūt tiesiog išmokai gyventi su ja?

– Tiesiog išmokome tokių elementų, kuriuos ne taip baisu daryti. Tarkime, trigubas nušokimas sudėtingas, bet man nėra baimės. Tai bent ramiai galiu eiti miegoti. Būdavo, kad nuolat sukdavosi galvoje, kaip paleisti rankas ir tos mintys nepaleisdavo.

Kiekvienas gimnastas, kai jam 12–13 metų, jau nenori sportuoti, nes yra baisiai sunku, nes skauda, nes baisu ir dauguma tokiu metu meta sportą. Aš irgi norėjau mesti, bet kažkaip suprasdavau, kad esu geras gimnastikoje, kad gerai ją moku ir neturėjau kito pasirinkimo, nes nei tėvai, nei treneris neleido mesti, bet ir pats suprasdavau, kad neverta pasitraukti, man gerai sekasi.

Kviečiame klausyti / žiūrėti visą epizodą su Robertu Tvorogalu:

LRT radioteka.

LRT mediateka.