„Įkvėpti judėti“: Dvejų olimpinių žaidynių svajonę įgyvendinęs Karolis Dombrowskis: dabar norėčiau šeimos

„Įkvėpti judėti“: Dvejų olimpinių žaidynių svajonę įgyvendinęs Karolis Dombrowskis: dabar norėčiau šeimos

Biatlonininko Karolio Dombrovskio emocingas interviu po sėkmingo pasirodymo Milano ir Kortinos žiemos olimpinėse žaidynėse sujaudino tūkstančius žiūrovų. Paskutinę akimirką olimpinį kelialapį iškovojęs sportininkas vyrų 20 km asmeninėse lenktynėse pateko į geriausiųjų trisdešimtuką, o po finišo netikėtai prasiveržę žodžiai apie duobėta kelią iki šio pasiekimo privertė ne tik patį sportininką, bet ir daugelį nubraukti ašarą.

Patirtį antrose karjeros olimpinėse žaidynėse K. Dombrovskis vadina „kosmosėliu“. Paskutinį bilietą į Lietuvos vyrų biatlono rinktinę jis nugvelbė vos 3 savaitės iki olimpinių žaidynių. Kovoti dėl kelialapio teko su dar dviem komandos draugais ir, kaip pats biatlonininkas sako, pavyko tik per stebuklą.

Į pirmąsias olimpines žaidynes K. Dombrovskis išvyko 2022 metais. Svajonę įgyvendinęs nemenčinietis turėjo tikslą olimpinėse žaidynėse varžytis ir antrą kartą. Vis dėlto likimas jam buvo parengęs itin daug išbandymų – dvejus metus sportininką persekiojo negandos ir ligos, karjera pakibo ant plauko. Kol komandos draugai stiprėjo, jis kantriai laukė ir tik vidinis užsispyrimas bei mintys apie artėjančias Milano ir Kortinos žiemos olimpines žaidynes paskatino nepasiduoti.

K. Dombrovskio pokalbis tinklalaidėje „Įkvėpti judėti“ tampa įkvepiančiu liudijimu apie motyvaciją ir priminimu, kad už matomų sportininkų rezultatų slypi nematomi išbandymai ir atidėtos svajonės.

– Dalyvavote šių žaidynių atidaryme Kortinoje, bet nusprendėte praleisti uždarymo ceremoniją, namų ilgesys jau buvo toks didelis?

– Taip susiklostė. Turėjome ribotą skaičių vietų, kurie galėjo dalyvauti uždaryme. Taip nusprendžiau. Sudalyvavau gražiame atidaryme ir tegul kiti, jeigu gali, pasidžiaugia uždarymu, o aš stebėjau per televizorių savo gimtinėje, savo mažame lizdelyje.

– Matėme, kad oro uoste šiltai sutiko mama, draugai, Vilniaus rajono savivaldybės atstovai, tikėjotės tokio sutikimo?

– Be abejo, tiek dėmesio gauti yra visada smagu. Aišku, nujaučiau, kad bus sutikimas, nes per daug klausimų buvo, kada grįžtu ir panašiai. Maniškiai nuostabiai sutiko – sporto centro jaunimas po varžybų tą pačią dieną nupiešė gražius, didelius plakatus ir atvyko į oro uostą. Susimąstau, kiek dėmesio ir pastangų jie įdėjo, esu be galo dėkingas. Ačiū visiems, kurie atvažiavo. Daug kas, kai sužinojo, kad atskridau, klausė, kodėl nieko nesakiau, kodėl niekas nepranešė, kodėl nebuvo spaudoje, nes jie irgi norėjo atvažiuoti pasitikti. Atsiprašiau, nes kažkaip pačiam skelbti, kada grįžtu, nežinau, atrodė keista.

– Panagrinėkime tą „kosmosėlio“ emociją, kurią teko patirti antrosiose karjeros olimpinėse žaidynėse. Šis žodis „kosmosėlis“ ne kartą išėjo iš jūsų lūpų šiose žaidynėse, kas po juo slypi?

– Supratau, kad viskas, kas įvyksta ekspromtu ir neplanuojant yra gražiausia. Jeigu grįžtume prie tos dienos ir emocijos, atsimenu, buvau be galo laimingas. Iš karto po finišo toje zonoje susitikome su Vytautu Strolia, mačiau jo plačią šypseną, taip pat džiaugiausi ir už jį. Kai pamačiau, kad jis yra dvidešimtuke, aš – trisdešimtuko ribose, tikrai nuoširdžiai apsidžiaugiau – tiek dėl mūsų, tiek dėl komandos. Po to atbėgo ir federacijos prezidentas, mačiau jo nuoširdžią, gražią šypseną. Turėjome kelias akimirkas kartu pasidžiaugti.

Tikrai emocijos buvo labai stiprios, gilios ir nuoširdžios. Man tikrai nebuvo minčių dėl to susigraudinimo. Kai žurnalistas Rokas [Suslavičius – aut. past.] mane pakvietė ir uždavė pirmą klausimą, nežinau, kas įvyko viduje, bet toks perversmas ir nesulaikiau tada emocijų. Šį reportažą pats peržiūrėjau ne kartą, nes norėjau išanalizuoti tiek savo žodžius, tiek tą emociją. Dar kartą įsitikinau, kad tai buvo labai stipru man pačiam ir tai buvo labai natūralu. Galbūt dėl to tas filmukas užkariavo ir kitus žmones.

Ypač tai turėjo suprasti žmonės iš profesionalaus sporto, kurie irgi paaukojo visą gyvenimą, kurie atidavė visą save, kurie irgi turėjo daug sunkumų, kritimų… Taip yra profesionaliame sporte – dažniausia yra labai daug užkulisių, kurie yra nematomi ir tik profesionalaus sporto atstovai ir treneriai gali suprasti, ką išgyvename. Dėl to turbūt nebandysiu kažkaip įtikinti tų, kurie nesupranta, nes tai yra neįmanoma. Tie, kurie praėjo tą gyvenimą ir kelią, tikrai supranta, kas yra profesionalus sportas, kiek daug kartų reikia išgyventi tuos skaudžius momentus ir tik labai mažai yra džiaugsmo akimirkų. Jos yra gražios ir, šiandien sakyčiau, atsiperka.

– Dar norėtumėte kažką pridurti, ko per emocijų bangą pamiršote ar negalėjote pasakyti per tą interviu?

– Palikime tą įrašą tokį, koks jis yra. Vienintelis dalykas, kad norėtųsi tuos išsakytus žodžius dar gražiau apipavidalinti. Vis dėlto, manau, kad pasakiau trumpai ir aiškiai.

– Gyrėte ir ypatingą atmosferą Antholce. Būtent šioje biatlono Mekoje jau anksčiau buvote pasiekęs du iš trijų geriausių karjeros pasiekimų, kai taip pat patekote tarp 30-ies geriausių pasaulio biatlonininkų. Kiek ir ta malonius sentimentus kelianti vidinė būsena galėjo prisidėti, kad šios žaidynės tapo „kosmosėliu“?

– Be abejo, kai nuvažiuoji į objektą, kur tau yra malonu ir išlikę geri prisiminimai, tai papildomai motyvuoja ir suteikia galbūt net ramybės, nes žinai, kad ten jau esi kažką pasiekęs, kad trasa, stadionas, aukštikalnės palankios. Manau, kad prieš savo lygio varžovus kalnuose dažnai turiu pranašumą. Aukštikalnėse esu iškovojęs gana aukštų vietų.

Antholcas–Anterselva yra nuostabi vieta. Kas ten nebuvo, tai sunku perteikti tą atmosferą, grožį ir sirgalius, kurių į beveik kiekvienas varžybas rinkosi iki 20 tūkstančių. Tai reikia tiesiog išgyventi ir pamatyti. Organizatoriai ir savanoriai įdėjo svarų indėlį į tą šventę. Kai kas sakė, kad nelabai pajuto tos olimpinės atmosferos ir lygino su pasaulio taure, bet man tai buvo tikrai kitaip nei pasaulio taurės varžybose – visos dekoracijos su olimpiniais žiedais, daug žiniasklaidos. Kas dar labai krito į akį, tai saugumas, patikra, labai daug policijos, karabinierių ir kitų saugumo žmonių. Man paliko didelį įspūdį. Pagaliau čia pas mus Europoje buvo ta šventė.

– Pirmas startas žaidynėse ir asmeninėse varžybose iškovota rekordiškai aukšta – 30-oji – vieta. Pats pasakodamas apie tikslus prieš žaidynes atsargiai kalbėjote, kad yra noras pagerinti Pekine iškovotą asmeninę 71 vietą. Kokius tikslus sau kėlėte tyliai?

– Kiekvienas sportininkas važiuoja su tais tikslais, tik vieni drąsiau apie juos kalba, kiti kukliau ir nenori kažką pažadėti. Važiavau pagerinti Pekino olimpinių žaidynių rezultatus. Neslėpsiu, kad tikėjausi pagerinti, nes Pekine asmeninėse varžybose užimtos vietos buvo labai kuklios. Kai užėmiau 30 vietą, manau, solidžiai pagerinau.

Aišku, turėjome tikslą ir kaip komanda. Norėjome, kad ir estafetės vieta būtų pagerinta. Deja, mums nepavyko, bet likome labai arti tos 14 vietos, kuri buvo užimta prieš 4 metus. Kažkas gali kritikuoti, kažkas gali nurašyti, bet pozityviai žiūriu į tą 15 vietą, kadangi, žiūrint į kiekvieno iš mūsų keturių etapą tose varžybose, tai visi labai tolygiai pasirodėme. Buvo galima matyti, kad daugelyje kitų komandų kažkas sugadino varžybas. Mes visi gana puikiai sušaudėme, buvome tarp geriausiai šaudančių komandų, neužsidirbome baudos rato ir kiekvienas atidavė maksimaliai savo jėgas.

Visada norime geriau, bet tai dienai nebuvo taip, kad trys iš mūsų pravažiavo gerai ir buvome labai aukštai ir vienas tada viską sugadino. Pasaulio taurės varžybose buvo sudėtinga su estafete ir dažnai būdavo, kad kažkam „nepaeina“, o būtent svarbiausiame starte – olimpinėse žaidynėse – visi susitvarkėme ir su jauduliu, ir su čiuožimu. Gal būtų galima prisikabinti, gal kažkam slidės blogiau slydo, bet nieko nekaltiname, nes tiek mes, tiek visa serviso komanda atidavė visą save. Dėl to norėčiau kukliai ir gražiai pasidžiaugti tiek savimi, tiek mūsų komanda. Padarėme gerą darbą tai dienai.

– Emocingiausiomis karjeros varžybomis pavadinote 20 kilometrų asmenines lenktynes. Kas vyko viduje varžybų metu?

– Pradėkime nuo to, kad į startą tikrai išėjau ramus. Asmeninės 20 kilometrų varžybos yra sunkios, bet žinau, kad tai yra mano arkliukas ir dažniausia šioje rungtyje pasiekiu aukščiausius rezultatus. Jau po pirmų dviejų ratų supratau, kad mano čiuožimo greitis yra pakankamai geras, nes atsilikimai nuo lyderių buvo konkurencingi. Po pirmų dviejų šaudymų, taip, antrame padariau tą vieną klaidą, supratau, kad, jeigu susikaupsiu, galima bandyti. Varžybų metu treneriai sakė apie mano užimamą poziciją ir tada supratau, kad šiandien gali būti ta diena ir reikia ja naudotis.

Prieš paskutinį šaudymą pagalvojau, kad prieš 4 metus Pekine buvo tas pats – šoviau 0+1+0 ir tada paskutiniame šaudyme nesusitvarkiau emociškai ir tada prašoviau 3 kartus bei labai stipriai nukritau galutinėje rikiuotėje. Antholce čiuoždamas prisiminiau tą momentą ir tiesiog sau pasakiau: Karoli, viskas tavo rankose. Bandžiau maksimaliai atmesti blogas mintis, nes kartais jos kenkia. Kai atvažiavau į paskutinę šaudyklą, atsimenu, kad nieko neatsimenu, kadangi atsijungiau, kaip ir norėjau. Susikoncentravau į šaudymo techniką, į tai, ties kuo buvo daug kartų dirbta, aptarinėta net su psichologe.

Atsimenu, kai paskutinis taikinys užsivertė, gavau trumpam didelę dozę adrenalino. Iki 1–1,5 km. čiuožiau ir pats sau rėkiau. Vėliau treneris juokėsi ir klausė, ar jam šaukiau. Garsiai ištariau žodžius: Karoli, varyk, gali, gali. Varžybų metu bandžiau save užvesti, bet, aišku, antroje paskutinio rato dalyje labai pasibaigė jėgos, išsekau. Apmaudu, bet, kadangi po paskutinės šaudyklos, rodos, išvažiavau 20-as ar 21-as ir finišavau jau 30-as. Tai, vadinasi, pralošiau tas 9 vietas. Bet, ką padarysi… Matėme ne vieną pavyzdį, kai čempionai ar labai stiprūs sportininkai pralošdavo paskutiniame rate.

– Į šias žaidynės įšokote lyg į paskutinį traukinio vagoną – Lietuvos vyrų biatlono rinktinėje vyko itin atkakli vidinė kova dėl keturių vietų. Paskutinį kelialapį nugvelbėte tik sausio viduryje. Kiek turėjote tikėjimo, kad pavyks varžybose Slovakijoje aplenkti du komandos draugus?

– Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų maksimaliai tikėjo ir stengėsi. Aš taip pat ir tikėjausi, ir stengiausi, nors kartais jau buvau ir nurašęs save. Norėčiau dar sugrįžti į praeitį, nes vis tiek olimpinis ciklas susideda iš 4 metų. Tie 4 metai man buvo labai sunkūs.

Iškart po olimpinių žaidynių Pekine sezoną pabaigiau greičiau nei visi, kadangi susirgau COVID-19. Tada buvo etapas, kai nusprendžiau pakeisti trenerį. Sezoną pasitreniravome, man viskas patiko ir pasiruošiau gana gerai. Vis dėlto pirmose pasaulio taurės varžybose vėl susergu COVID-19 ir iki pabaigos nepasveikstu, pereina viskas į komplikacijas, po Naujųjų metų pradedu gerti antibiotikus, baigęs juos, po truputį sugrįžtu į ritmą, išvažiuoju į Europos taurės varžybas, ten planuoju savo pirmą startą, bet iki jo neprieinu, nes susergu gripu ir taip stipriai, kad mane net paguldo į ligoninę Vokietijoje. Apie šį incidentą mažai kas žino. Komanda išvažiuoja iš pasaulio taurės varžybų, aš lieku gulėti ligoninėje Vokietijoje. Galima sakyti, kad taip ir pasibaigia mano sezonas. Tai buvo tragiškas sezonas prieš dvejus metus.

Nežinau, iš kur man buvo noro ir jėgų dar pabandyti. Suteikė man galimybę prisijungti prie komandos, toliau stengtis, bandyti ir federacija, ir treneriai. Praėjusių metų sezonas irgi buvo be galo sunkus, be jokių rezultatų. Europos čempionate neatsirinkau į estafetės komandą, kartu ir į pasaulio čempionatą. Ir vėl pasaulio čempionatą, kuris vyko Šveicarijoje, stebėjau iš namų. Kaip ir turėjau argumentą, kodėl ten nenuvažiavau, bet taip pat buvo ir labai skaudu.

Kol nestartuoju, sergu, gydausi, mano komandos nariai stiprėja ir tolsta nuo manęs. Tiesą pasakius, jeigu ne olimpinės žaidynės, manau, mano sprendimai būtų kitokie. Pavasarį, kai turėjome susitikimą ir su federacijos atstovais, ir su treneriais, pasakiau, kad norėčiau dar pabandyti. Jie sutiko, gavau vietą komandoje. Treniravomės, viską beveik pavyko padaryti pagal planą, be jokių traumų, ligų, bet pirmose varžybose komandoje buvau 5–6 numeriu. Tai mane labai nuvylė. Nežinau, kaip tai įvyko, bet nepavyko pirmiems startams pasiekti bent jau minimalios norimos formos. Kai matai, kad fiziškai esi labai silpnas, atrodo, kad tikrai labai mažai vilčių…

Kai prasidėjo sezonas ir pamačiau, kad kažkas neveikia, pradėjau šiek tiek koreguoti savo treniruočių procesą. Prie trenerių duoto plano pradėjau sau duoti daugiau maksimalaus krūvio – trumpų, greitų treniruočių, atkarpų. Nežinau, ar tai padėjo, ar daugiau startų suteikė geresnę formą. Su kiekvienu startu prieš Naujuosius metus jau tikrai fiziškai jaučiausi labai gerai ir patikėjau, kad galiu.

Labiausiai nenorėjau būti atrankoje iki pat paskutinės dienos. Deja, taip nutiko. Prisipažinsiu, kad paskutinės atrankos varžybos buvo didžiausias stresas, psichologiškai ten irgi neatlaikiau, manau, mano visiems kolegoms irgi panašiai buvo. Išėję į startą žinojome, kad tose varžybose reikia tiesiog būti geriausiam iš lietuvių. Tam ir atiteks kelialapis. Mane tada „išvežė“ kojos, nes šoviau viena bauda daugiau nei mano kolegos, bet, nežinau, kartais susimąstau, kad tai man buvo stebuklas. Po šių varžybų, neslėpsiu, buvo be galo daug emocijų – iškart paskambinau treneriui, mamai ir vėl apsiverkiau. Mama išsigando, nesuprato, kas atsitiko. Esu emocionalus, gal kažkas pasakys, kad nelabai vyriškas, bet kartais man ašaros liejasi tokiais momentais.

– Svarbiausia, kad šansą išvykti į antrąsias žaidynes pavyko sugriebti…

– Po tų varžybų taip nukrito visas spaudimas, kad toks ramus išvažiavau į Europos čempionatą. Ten viskas pakankamai gerai susiklostė, nes buvau dukart 25-as, 31-as, estafetę labai gerai pravažiavau. Toks jausmas, kad atsiblokavo visa čakra ir smegenėlės. Jau ten džiaugiausi tomis varžybomis, supratau, kad galiu kovoti, jog olimpinėse žaidynėse turėtų viskas būti gerai. Raminau save, kad, jeigu prieš savaitę Europos čempionate gerai jaučiausi, tai po savaitės olimpinėse žaidynėse jau niekur ta forma nepabėgs, svarbiausia nesusirgti, jau nieko neprisitreniruosi ir nieko nesugadinsi, jeigu netgi ir savaitę pragulėsi lovoje. Dėl to į olimpines žaidynes jau pakankamai ramus nuvažiavau.

– Į pirmąsias olimpines žaidynes Pekine išvykote jau būdamas 30-ties, atrodo, pats karjeros pikas, tačiau dveji metai po šių žaidynių buvo labai sunkūs, apskritai, per tiek metų ne kartą karjera buvo pakibusi ant plauko. Kas labiausiai skatino bandyti stotis dar ir dar kartą?

– Manau, tas vidinis užsispyrimas, motyvacija ir noras įrodyti tiek sau, tiek kitiems. Tai atėjo per įvairius motyvacinius filmus, „reelsus“, gražios istorijos, pasakojimai, kurie iš dalies yra nuvalkioti, kuriuose sakoma, jeigu nori, viską pasieksi ir t. t. Aišku, kartais tie motyvaciniai dalykai ir pakenkia, nes kiekvienas esame labai skirtingas, kiekvienas į tą patį krūvį reaguoja kitaip. Pavyzdžiui, vienas sportininkas gali pasakyti, kad neturi jėgų ir yra pavargęs, bet vis tiek išeina padaryti sunkią treniruotę. Kai kam tai gali padėti, nes taip parodo charakterį, o kai kam gali ir pakenkti.

Labai svarbu jausti save ir savo kūną bei būti atviram pačiam sau ir išmokti kartais net neišeiti į treniruotę. Tai yra sunku, kai visi tavo komandos nariai išeina, o tu lieki, nes kažkas yra negerai ir pradedi galvoti, kad, kadangi praleidi treniruotę, būsi silpnesnis. Vis dėlto kartais tai gali duoti daug daugiau naudos. Savo karjeroje esu daugiau praradęs, kad per greitai išėjau, per daug norėjau, iki pabaigos neišsigydžiau, o turėjau dažniau pristabdyti.

Labai norėčiau su savo dabartine mąstysena grįžti 10 metų atgal. Jeigu dabar man būtų 22–23 metai, su mano požiūriu ir sportiniu režimu tikrai galėčiau kovoti dėl aukščiausių vietų.

– Savo jautriame interviu šiose žiemos olimpinėse žaidynėse sakėte, kad, visų pirma, teko įrodyti sau, kad galite ir pasitikite savimi. Ar šiandien Karolis tikrai pagaliau patikėjo?

– Tada pasakiau, kad įrodžiau, jog galiu ir patikėjau, bet jau po kelių dienų, kai žiūrėjau kitas varžybas, mačiau staigmenas, kitų sportininkų ašaras ir užimtas daug aukštesnes vietas, pagalvojau, kad irgi norėčiau to ir tai būtų pasiekimas, o ne TOP-30. Žiūrėdamas į kitus pavyzdžius, pats save nuvertinu, bet po to sugrįžti į tą savo praeitį, į sunkų kelią, nes viskas buvo taip ant ribos ir per ploną liniją ėjau, dėl to dabar vis tiek džiaugiuosi.

– Neretai sportininkams po olimpinių žaidynių atsiveria tuštuma ir reikia priimti tą sprendimą, ar ryžtis ir toliau eiti šiuo keliu. Ypatingai, kai sportininkas yra jau brandžiame karjeros amžiuje. Uždavėte sau šį klausimą jau?

– Neslėpsiu, esu uždavęs sau šį klausimą. Teoriškai yra lengva pasakyti, kad baigiu karjerą, jau gana, jau noriu pailsėti, bet suprantu, kad praktiškai po tiek metų darbo tai padaryti bus labai sunku. Kol kas neįgarsinsiu savo galutinio sprendimo, kadangi kol kas noriu gyventi čia ir dabar.

Kažkada turėjau svajonę išvažiuoti į olimpines žaidynes, ją įgyvendinau, tada buvo tikslas išvažiuoti antrą kartą, o dabar turiu dar vieną gyvenimo svajonę, kurią labai norėčiau įgyvendinti – norėčiau šeimos. Suprantu, kad su tokiu režimu, keliavimu susirasti antrą pusę yra be galo sunku. Nors turiu pavyzdžių tiek savo, tiek kitose komandose, kur sukuria šeimas ir viskas gražu nuotraukose, bet, kaip yra viduje tikrai suprantu ir matau, kiek tai kainuoja… Šeima man yra svarbu ir šiai dienai tai yra mano svajonė. Jeigu reikėtų rinktis ar sportas, ar šeima, vienareikšmiai padėkočiau sportui. Žinoma, jeigu atsirastų tokia galimybė ir šeima, ir sportas, tikrai susimąstyčiau.